Mamos būna skirtingos: vienos, vos pagimdžiusios, su kūdikiu leidžiasi į tolimiausias keliones, vaikšto į parodas, į kavines, į svečius, o kitos sudreba iš baimės vaikui vos nusičiaudėjus. Kokių mamų tipui priklausote jūs ir į ką reiktų atkreipti dėmesį?

Iš kraštutinumo į kraštutinumą

Neretai jaunos moterys, tapusios mamomis, neria į kraštutinumus. Jos arba paverčia vaiką savotišku centru, aplink kurį sukasi visas šeimos gyvenimas, arba įtraukia mažylį į savo aktyvų suaugusiųjų gyvenimą. Kuris vaikų auginimo būdas tinkamesnis? Tiesa, kaip įprasta, – kažkur per vidurį.

Jei, rūpindamasi vien vaiko interesais, mama pavargsta iki išsekimo, o kartais net suserga depresija, pirmas, kas nukentės, vis tiek bus vaikas, nes šitaip jausdamasi mama negalės suteikti jam dėmesio ir rūpesčio tiek, kiek reikia, kitaip tariant, negalės patenkinti svarbiausių jo poreikių.

Kitas kraštutinumas – kai šeima, neįvertindama vaiko amžiaus ypatumų, pernelyg aktyviai įtraukia jį į suaugusiųjų veiklą, pavyzdžiui, ateina su juo į restoraną, kuriame pernelyg triukšminga ar karšta. Bendraudama su draugais, mama gali pamiršti laiku pamaitinti mažylį, paguldyti miegoti ar pakeisti sauskelnes. Tokiu atveju kūdikis kenčia – dėl nenuspėjamų aplinkybių ir aiškių taisyklių gyvenime nebuvimo jis auga nervingas ir nepaklusnus.

Mama globotoja

Tokia mama stebi kiekvieną vaiko žingsnį, saugo nuo bet kokios įtakos. Neduok Dieve, vaikas pargriuvo, sušlapo kojas, susitrenkė keliuką. Tai – vos ne pasaulinė tragedija. Tokia mama stengiasi už vaiką viską padaryti, parenka jam draugus, žaidimus ir pomėgius, ilgai pati jį rengia ir apauna, net kai visi vaiko vienmečiai jau puikiai sugeba tai padaryti patys.

Perdėta globa ir nuolatiniai draudimai, apribojimai erzina vaiką. Jis ožiuojasi, kelia isteriškas scenas, norėdamas pasiekti savo. Mama, gyvenanti savo vaiko gyvenimą, dažnai būna nerami.

* Ką daryti? Tiesiog būtina nusimesti pernelyg didelio rūpestingumo naštą ir mokyti vaiką savarankiškumo: valgyti, rengtis, priimti sprendimus – mažam žmogui reikia suteikti galimybę klysti ir taisyti savo klaidas. Taip padėsite vaikui įgyti gyvenimiškos patirties.

Vaikui augant, atsakomybę už jo reikalus perleiskite jam pačiam. Iš pradžių mama gali darbus atlikti kartu su mažyliu, po kurio laiko skirstyti pareigas, o vėliau plėsti vaiko atsakomybės sritį, kol jis taps pats visiškai atsakingas už savo reikalus. Kartais pakanka to, kad mama šalia.

Apsuptas mamos begalinio rūpesčio ir globos, vaikas tampa priklausomas nuo jos pagalbos. Paaugęs mažylis jaučia savo nesavarankiškumą, gyvena nuolat kamuojamas įtampos ir baimės, kad gali kas nors nepavykti. Tėvams svarbu žinoti: bet kokio amžiaus mažylis privalo daryti pats tai, ką pajėgia. Kuo didesnę patirtį turi vaikas, tuo jis tvirčiau jausis bet kokioje naujoje aplinkoje, tuo labiau savimi pasitikės. Laimė mūsų pasaulyje neįmanoma be pasitikėjimo savimi. O pasitikėjimo savimi ugdymas neįmanomas be savarankiškumo ugdymo.

Nuolat užsiėmusi mama

Tokia mama rūpinimąsi savo vaiku nuolat užkrauna kam nors kitam. Tokio elgesio priežasčių gali būti daug: būtinybė mokytis, dirbti (kad būtų galima aprūpinti šeimą), troškimas siekti karjeros, mažylio vystymosi dėsningumų nežinojimas, egoizmas, jausmas, kad vaikas nepateisino lūkesčių (lytis, panašumas, sveikata), situacija, kai kūdikis buvo gimdomas kokiu nors tikslu (neprarasti vyro, išspręsti sveikatos problemą), kai paties vaiko vertė nėra reikšminga. Jis – tik priemonė siekti tikslo.

Jei ankstyvame amžiuje mamos vietoje atsidurs koks nors kitas suaugęs, mažylis būtent prie jo švelniai ir nuoširdžiai prisiriš, būtent jis taps vaikui ,,mama“. Tokiu atveju svarbu, kad tai būtų vienas ir tas pats žmogus, pavyzdžiui, močiutė. Jei mamos ,,pavaduotojai“ nuolat keisis, vaiko prieraišumas bus sutrikdytas, o tai negali neatsiliepti žmogaus asmenybei iš esmės. Prieraišumo kaleidoskopas ankstyvame amžiuje išugdo įprotį mylėti visus, kas tik švelnus ir geras vaikui, bet nė vieno labai stipriai.

* Ką daryti? Nėštumo metu turite laiko nusiteikti, jog pasaulį netrukus išvys naujas šeimos narys ir juo reikės rūpintis. Lavinkitės, mokykitės! Juk kuo daugiau žinosite, kaip elgtis su mažyliu, tuo lengviau priimsite ne tik patį jo atsiradimo faktą, bet ir pakoreguosite savo planus.

Daugelis tokio tipo mamų nenori tapti ,,kaip visos“. Nuspręskite, kokia mama norite būti ir ką galite duoti savo mažyliui. Neskubinkite mažylio suaugti (kad greičiau valgytų, greičiau eitų, greičiau pradėtų lankyti darželį), džiaukitės su juo praleista kiekviena diena – juk nė viena nepasikartos.
Nenorite kartoti savo tėvų klaidų? Tuomet aiškiai įsisąmoninkite, jog jūs – ne jūsų tėvai. Jūsų kitas gyvenimo kelias, galbūt net vertybės kitos.

Mama-vadovė

Tokia mama dažniausiai pati gyvenime būna ko nors nerealizavusi. Ji tikisi, jog mažylis įgyvendins jos neišsipildžiusius siekius, svajones. Arba, atvirkščiai, yra lydima sėkmės ir to paties reikalauja iš vaiko. Ji labai smarkiai kontroliuoja jį. Užkelia jam kartelę itin aukštai, kitaip tariant, vaiką augina taip, tarsi vykdytų dar vieną verslo projektą.

Padidinti reikalavimai, nemokėjimas įvertinti vaiko gabumų, be to, mažajam žmogui nesuteikiama teisė klysti – visa tai kelia vaikui nuolatinę nervinę įtampą, o tai išprovokuoja neurotiškumą, psichosomatinių sutrikimų. Mokykloje tokie vaikai vadinami mamos pasididžiavimu. Jie tampa pirmūnais, nes taip nori mama.

Yra keli įvykių vystymosi variantai: mažylis, atsiliepdamas į tokią mamos taktiką, arba tampa visišku paklusnumo įsikūnijimu, arba protestuoja, arba žaidžia dvigubą žaidimą. Pirmuoju atveju auga bevalė asmenybė. Antruoju – šeimoje nelieka pasitikėjimo. Trečiuoju atveju vystosi ypatingas santykis į gyvenimą, kuriame egzistuoja dvi tiesos – tikroji ir ta, kuri paranki.

* Ką daryti? Mokykitės emocijas reikšti atvirai. Visuomet džiaukitės vaiko rezultatais garsiai, dažniau jį girkite. Tai tik sustiprina sėkmę. Nerodykite akivaizdaus nusivylimo, jei vaikui kas nors nepavyksta: verčiau jį palaikykite, pasakykite, jog tikite, kad kitą kartą jam pasiseks. Stenkitės vaiką ugdyti visomis kryptimis, o ne tik tose srityse, kurios patinka jums. Tuomet laikui bėgant paaiškės, koks dalykas jam geriausiai sekasi.

Jei buvote neteisios, turėkite drąsos tai pripažinti bent jau sau, dar geriau – nuoširdžiai apie tai pasakykite vaikui, o jei reikia – ir atsiprašykite.

Autoritariška mama

,,Nevalgysi – susirgsi!“, ,,Eikim namo, nes tave pagriebs ragana!“ ir pats baisiausias: ,,Nepadarysi, kaip aš liepiau – nemylėsiu tavęs!“ Mama stengiasi įskiepyti vaikui paklusnumą manipuliuodama baime. Jei mažylis pasielgia taip, kaip jis nori, dažniausiai būna nubaustas.

Tokia mama griežta, linkusi komanduoti, neleidžia skleistis vaiko savarankiškumui. Ji greitai susierzina ir praranda pusiausvyrą. Mama atlieka konkretų vaidmenį. Anksčiau ar vėliau vaikas išmoks prisitaikyti. Juk kiekvienam mažyliui reikia meilės ir supratimo. Vaikui teks viso to ieškoti kur nors kitur.

Dar viena problema – vaikiškos baimės. Vaikai lengvai pasiduoda įtaigai. Jų realus ir išgalvotas pasauliai neturi aiškios ribos, gąsdinimai priimami rimtai, vaikas tiki tuo, kas jam sakoma. Jei jis nesugebėjo įvykdyti mamos paliepimo ir yra įsitikinęs, jog ji jo nebemylės, mažylį apima liūdnumas ar net neviltis. Mamai tai viso labo žodžiai, vaikui – pasaulio pabaiga. Jei nervų sistema nusilpusi, gąsdinimai provokuoja tikų, mikčiojimo, enurezės vystymąsi.

* Ką daryti? Pirmiausia privalo nusiraminti pati mama! Mažylio gąsdinimas reiškia vien kompetencijos stoką ir nepasitikėjimą savimi. Auklėdamos vaiką, neperlenkite lazdos, ypač pareikšdamos, jog jo nebemylėsite. Taip mažylį tarsi užprogramuojate: negalima mylėti, jei jis neatitinka konkrečių reikalavimų.

Mama draugė

Mama draugė kuria santykius su vaiku pasitikėjimo ir lygybės principu. Net pačius sudėtingiausius klausimus ji bando mažyliui paaiškinti kaip lygiam, niekada nekelia balso, nerėkia ir nebara dėl prasižengimų. Su tokia mama galima aptarti bet kokį klausimą.

Ji dažniausiai neužsisklendžia auklėjimo problemose, aktyviai kuria asmeninį gyvenimą, dažnai tariasi su vaiku. Laiką, kai yra namuose, ji skiria vaikui – eina su juo pasivaikščioti, žaidžia, kalbasi. Tačiau auklėjimas šio tipo mamoms – tai pirmiausia pramoga. O mokymą, gydymą, maitinimą jos dažnai stengiasi patikėti kam kitam: mokytojams, auklėtojams, senelėms…

* Ką daryti? Neužmirškite, kas jūsų šeimoje yra suaugęs žmogus. Jūs – ne tik artima mažylio draugė, bet ir tas žmogus, kuris atsako už vaiką, tas, kuris žino, kas galima, o kas ne. Jeigu vaikas neturi aiškių taisyklių, režimo, jam gali atsirasti pojūtis, jog neturi pagrindo po kojomis jam atrodo, kad jo niekas nemyli. Mažylis tokiu atveju gali užaugti pernelyg neramus ir nervingas.

Atminkite

Kad vystytųsi geras, nekomplikuotas mažylio charakteris, reikia, kad mama nuolat būtų šalia. Ir ne tik fiziškai, bet ir emociškai. Todėl, jei mama, bendraudama su vaiku, skiria visas jėgas normoms ir taisyklėms, o kai tik pasitaiko galimybė, palieka mažylį seneliams ir eina tvarkyti savų reikalų, tai irgi turės įtakos formuojantis vaiko pasitikėjimui mama, o ir visu pasauliu.

Parengta pagal žurnalą „Savaitė“