Nors krepšininku netapo, bet turi daugiau marškinėlių nei bet kuris krepšinio legenda. Paklaustas, kiek jau yra sukaupęs krepšininkų marškinėlių, unikalios kolekcijos savininkas – palangiškis Donatas Gedmintas – tik nusijuokia: „Kai kolekcijos eksponatų skaičius viršijo šimtą, nustojau skaičiuoti...“

Pradžia – studijų metais

„Nuo pat vaikystės man patiko kolekcionuoti, ieškoti... Savotiška kolekcionavimo liga dažnai sirgdavau. Iš pradžių buvo monetos, cigarečių pakeliai, kramtomosios gumos pakuotėse buvę paveikslėliai. O į krepšinio pasaulį įnikau atvažiavęs į Kauno technologijos universitetą (KTU) studijuoti elektros energetikos inžinerijos“, – mena šiandien jau 39-erių Donatas.

Palangiškis sako, jog krepšinį žaidė dar mokydamasis mokykloje Tauragėje. Kokius dešimt metų kaupė ir laikraščių bei žurnalų straipsnius, kuriuose buvo rašoma apie skambiausias pergales, su dideliu įdomumu skaitydavo knygas ir žiūrėdavo televizijos laidas apie krepšininkus.

„Visais laikais mano mylimiausios komandos buvo Kauno „Žalgiris“ ir Lietuvos rinktinė“, – pabrėžia pašnekovas.

Ir nežinia, kaip ten būtų buvę su pomėgiu kolekcionuoti krepšininkų marškinėlius, jeigu jį būtų priėmę į KTU krepšinio komandą. „Deja, manęs į komandą nepriėmė. Sakė, jog dėl ūgio. Tada teliko sirgti. Pradėjau lankytis Kauno sporto halėje. Sirgalių tribūnoje būdavo pilna žmonių, pasipuošusių originaliais krepšininkų marškinėliais, nors apie 1995-uosius niekas tokios atributikos nei siūdavo, nei pardavinėdavo. Man tai labai patiko. Tad nusprendžiau, kad ir man tokių reikia“, – savo unikalios kolekcijos ištakas mena Donatas.

Šią besimezgančią aistrą dar pakurstė perskaitytas straipsnis apie tragiškai žuvusio legendinio kroatų krepšininko Draženo Petrovičiaus, ne kartą į neviltį variusio ir lietuvius, garbei Kroatijoje įkurtas atminimo muziejus, kur sutelkta jo sportinė atributika, apdovanojimai. Taip pat viename Kauno bare kabantys buvusio žalgiriečio Valdemaro Chomičiaus marškinėliai.

O kaipgi kitaip tuos marškinėlius gausi, jei pats nesikreipsi į žaidėjus ir jų nepaprašysi...

Turėjo savo taktiką

Donatas teigia, jog kiekvienų marškinėlių įsigijimas galėtų būti vertas atskiros istorijos.

„Mane labiausiai domindavo tie marškinėliai, kuriais vilkėdami krepšininkai rungtyniaudavo. Kai pradėjau juos rinkti, visi buvo vienodai brangūs. Tačiau dabar viskas nebetelpa. Todėl renkuosi. Šiuo metu man įdomiausi yra garsių krepšininkų ir klubų, taip pat „istoriniai“ (kuriais vilkint buvo iškovotos pergalės) marškinėliai“, – savo kolekcijos kryptį nusako pašnekovas.

Pirmieji Donato kolekcijoje atsirado tuo metu Kauno „Žalgirio“ komandoje žaidusio Kęstučio Šeštoko marškinėliai. „Po vienų rungtynių Kauno sporto halėje įsidrąsinau ir priėjau prie K. Šeštoko. Pasakiau, kad esu sirgalius ir norėčiau gauti jo marškinėlius. Tai jo nė kiek nenustebino. Pažadėjo paieškoti, davė savo telefono numerį ir po poros savaičių atvežė į kitas rungtynes“, – taip baltos spalvos 15-uoju numeriu pažymėti marškinėliai davė pradžią palangiškio kolekcijai.

Po pirmojo sėkmingo bandymo Donato drąsa ir azartas tik stiprėjo. „Per draugiškas rungtynes Tauragėje susipažinau su Mindaugu Lekerausku, Virginijumi Jankausku, Tauru Stumbriu. Netrukus pavyko gauti Dainiaus Adomaičio marškinėlius, paskui – Mindaugo Žukausko... Mindaugas net nustebo, kam man reikia tų marškinėlių, o kai sužinojo, kelių sezonų surinko ir padovanojo. Kelis sezonus iš eilės savo marškinėlius man dovanojo ir Eurelijus Žukauskas, dar ir batelius pridėjo“, – savo prisiminimus smagiai dėsto krepšinio gerbėjas.

Donatas atskleidė ir savo veiklos taktiką. „Suprantama, vos užsikrėtęs šiuo pomėgiu nepuoliau prie pačių žymiausių, krepšinio žvaigždėmis jau laikomų sportininkų. Iš pradžių eidavau prie tų, iš kurių tikėdavausi palankaus atsakymo. Vėliau drąsos buvo vis daugiau, tad ir mano planai darydavosi ambicingesni. Aišku, ne visuomet tie mano pokalbiai būdavo rezultatyvūs.

Paprastai prieidavau prie kokių septynių žaidėjų. Kokie du paprastai pasakydavo „ne“, du – „galbūt“, dar du pažadėdavo... Tad jeigu galiausiai iš tų septynių gaudavau vienus marškinėlius, man tai būdavo didelė sėkmė. Prisimenu, po Sidnėjaus olimpiados gal keturių krepšininkų prašiau marškinėlių, tačiau vienintelis Andrius Giedraitis sutiko padovanoti. Aišku, man sunkiau nei Linui Kunigėliui, kuris po kiekvieno čempionato jų nesunkiai gauna. Žiauriai jam pavydžiu. Visuomet laikiausi taktikos – jau geriau turėti mažai žinomo čempionato dalyvio marškinėlius nei dešimt metų prašinėti Šarūno Jasikevičiaus ir jų negauti“, – pasakoja kolekcininkas.

Palangiškis labiausiai džiaugiasi, kad nė vienas krepšininkas nepasiuntė jo po velnių. Net jei ir neprižadėdavo išpildyti noro greitai, bent pažadėdavo padovanoti marškinėlius po kito sezono ar diplomatiškai kitaip išsisukdavo. Pavyzdžiui, V. Chomičius nedavė, bet draugiškai pabendravo ir dar ant knygos pasirašė.

Geidžiamiausi – pažymėti pergalėmis

Būdavo ir apmaudesnių situacijų. Ne vienas žaidėjas duodavo savo telefono numerį ir siūlydavo paskambinti. O paskui neatsiliepdavo. Po kelių nesėkmingų skambučių Donatas suprasdavo, kad planas nepavyks, ir stengdavosi per daug neįkyrėti. Tiesa, tokio elgesio krepšinio gerbėjas nelaiko sužvaigždėjimu.

„Tai, kad Š. Jasikevičius, Artūras Javtokas ar Arvydas Macijauskas pasako „ne“ ir nesileidžia į kalbas, nemanau, jog yra sužvaigždėjimas. Greičiau tai didesnio atstumo išlaikymas. O gal savo marškinėlius jie jau pažadėję kitiems – giminaičiams ar draugams. Visi – suaugę, padorūs, mandagūs, nė vienas nėra pasityčiojęs ar pravijęs šalin. Kur kas apmaudžiau būna, kai tau pažada, bet vėliau nuo tų pažadų visaip bando išsisukinėti“, – bendravimo su krepšininkais subtilybėmis dalijasi palangiškis.

Kokie marškinėliai sukelia ypatingus prisiminimus, kolekcininkas negali tiksliai atsakyti. „Vienų tokių nėra. Jų galėtų būti keletas: Arvydo Sabonio, Artūro Karnišovo, Kšyštofo Lavrinovičiaus, atkeliavę po 2003 metų Europos krepšinio čempionato, bronzinės vertės M. Žukausko marškinėliai iš 1996 metų Atlantos olimpiados, A. Giedraičio, kuriais jis vilkėjo per 2000-ųjų Sidnėjaus olimpiadą, rinktinei atnešusią bronzinę pergalę, taip pat iš „Žalgirio“ 1998 ir 1999 metų sezonų“, – dėsto pašnekovas.

Donato kolekcijoje galima pamatyti marškinėlių ir su užsienio klubų užrašais. Tai lietuvių krepšininkų apranga, kuria jie žaidė tuose klubuose. Taip pat yra ir užsieniečių krepšininkų marškinėlių, kuriuos jie vilkėjo žaisdami Lietuvos krepšinio klubuose. Pavyzdžiui, keletą marškinėlių yra padovanojęs Kauno „Žalgiryje“ žaidęs latvis Ainaras Bagatskis.

„Prisimenu, paskutinius marškinėlius iš jo gavau paskutinę jo žaidimo klube dieną. Tuomet aš gyvenau Klaipėdoje. Paskambinau jam. O jis pasakė, jog šiandien paskutinė jo diena, ir pasiūlė atvažiuoti. Teko paskubomis lėkti į Kauną“, – mena kolekcininkas, labai apgailestaująs, kad niekaip nepavyko prišnekinti „Žalgiryje“ žaidusio Tajuso Ednio padovanoti savo marškinėlių.

Padėdavo ir treneriai

Krepšininkų marškinėlių kolekcininkas niekada nėra pirkęs. Tačiau ne visi kolekcijoje sukaupti daiktai – tik jo pastangų rezultatas. Kai kurie atkeliaudavo draugų, kolegų, pažįstamų ar tų pačių krepšininkų, su kuriais jau buvo pažįstamas, dėka. Antai Vilniaus „Lietuvos ryto“ komandoje žaidusio Dikio Simpkinso batus padėjo gauti A. Giedraitis. O į Lietuvą atvykusiam A. Karnišovui apie Donato aistrą papasakojo kolega. Legendiniam krepšininkui palangiškio užsidegimas padarė įspūdį ir jis vėliau jam atsiuntė savo marškinėlius.

Donatui dirbant bendrovėje „Lietuvos energija“ tuometis jos vadovas Rymantas Juozaitis padovanojo keletą Lietuvos rinktinės žaidėjų marškinėlių su jų parašais. O KTU dėstytojas Romualdas Konstantinas Masteika padėjo susitarti su krepšininku Andriumi Vyšniausku.

„Pradėjęs rinkti krepšininkų marškinėlius turėjau progą pabendrauti ir su treneriais. Lengviau tapo, kai apie mano pomėgį ėmė rašyti žiniasklaida ir savo sukauptus eksponatus pradėjau eksponuoti per įvairias rungtynes. Tuomet ne vienas ėmė domėtis, klausinėti. Pavyzdžiui, „Žalgirio“ treneris Gintaras Krapikas kartą užsiminė, kad jei A. Sabonis pamatytų mano kolekciją, ir pats sutiktų padovanoti. Taip ir nutiko – vėliau G. Krapikui priminus šį pokalbį, jis pakalbėjo su A. Saboniu, o A. Sabonis padovanojo savo marškinėlius. Aleksandras Kosauskas vėliau dar ir A. Sabonio sportinį batelį atnešė“, – prisiminimais dalijasi pašnekovas.

Išskirtinėmis marškinėlių įsigijimo istorijas Donatas vadina tas, kurios buvo jam pačios netikėčiausios. Pavyzdžiui, buvęs žalgirietis V. Jankauskas jam padovanojo keletą senojo „Žalgirio“ (1986–1987 metų sezono) marškinėlių. „Pamenu, labai nustebino vienas praleistas skambutis. Paskambinęs sužinojau, kad mano telefono numerį pats susirado Jonas Mačiulis. O manęs ieškojo norėdamas padovanoti Ramūno Šiškausko marškinėlius, kuriuos vilkėdamas jis žaidė Atėnų „Panathinaikos“ klube“, – apie netikėtumus dėsto Donatas.

Ekspoziciją laiko namuose

Nuo pat vaikystės krepšiniu besidomintis palangiškis sako, jog su kiekviena karta į krepšinio areną įžengdavo vis naujų krepšininkų, pelnydavusių sporto gerbėjų simpatijas. Tokių, kuriuos galėtum vadinti idealais, buvo labai daug. Donatas šmaikštauja, kad jeigu šiandien turėtų galimybę kurią nors krepšinio įžymybę pakviesti bokalo alaus ar puodelio kavos, rinktųsi iš tokios trijulės – A. Sabonio, Rimo Kurtinaičio ir Jono Kazlausko.

Kolekcininkas sutinka, kad per keliolika metų jam pavyko sukaupti ganėtinai gausią kolekciją, kuri šiandien puikuojasi jo namuose ir labai retais atvejais parodoma viešai. Galbūt ji būtų verta nuolatinės ekspozicijos?

„Galbūt, juk kur kas įdomiau tai rodyti nei laikyti dėžėse. Tačiau nuolatinei ekspozicijai reikia vietos ir lėšų. Prieš kokius dešimt metų aš siūliau savo kolekciją Lietuvos sporto muziejui. Iki konkrečių kalbų taip ir nepriėjome, nes, kiek prisimenu, jų pasiūlymas buvo labai tiesmukas ir man nuskambėjo keistokai: jei nori, atvežk – mes paimsime ir į archyvą padėsime. Archyve aš ir pats galiu laikyti, o pasiūlymo net ir trumpai eksponuoti nesulaukiau. Su buvusiu treneriu, krepšinio klubo „Bremena“ savininku Sigitu Mičiuliu pasvajodavome apie ekspoziciją Tauragėje. Būtų idealu, jei A. Sabonis savo viešbutyje Palangoje priglaustų mano kolekciją. Juokauju, žinoma“, – sako daugybę energijos ir laiko krepšinio atributikai kolekcionuoti paskyręs D. Gedmintas ir iškart priduria, jog savo kolekcijos parduoti neketina.

Pasak kolekcininko, azartas kolekcionuoti ne visuomet būdavo vienodai stiprus. Jis itin neduodavo ramybės po tų rungtynių, čempionatų, olimpiadų, kur lietuviams ypač sekdavosi. „Kuo geriau komanda sužaidžia, tuo labiau norisi gauti“, – pasakoja vyriškis.

Aistra šiek tiek priblėso

D. Gedmintas neslepia, jog šiandien jo aistra kolekcionuoti šiek tiek priblėsusi. „Kai užsikrėčiau šiuo pomėgiu, į krepšininkus kreipdavausi „jūs“, o dabar jie į mane taip kreipiasi. Nebejauku net prašyti... Dar keleri metai praeis ir, tikiuosi, sūnūs šį mano pomėgį perims“, – šmaikštauja jis. Tačiau „formai palaikyti“ kas sezoną vis dar gauna po vienus dvejus marškinėlius. Pastarieji buvo Žygimanto Janavičiaus. Be to, krepšinio atributikos kolekcionavimu dabar domisi kur kas daugiau žmonių. Tad originalios atributikos gauti yra gerokai sunkiau.

Nors aistra kaupti kolekciją ir priblėso, svajonės neišgaravo. „Jeigu auksinė žuvelė leistų išpildyti keletą norų, labiausiai norėčiau įsigyti D. Petrovičiaus „Cibonos“, A. Sabonio Portlando „Trail Blazers“ ir Maiklo Džordano 1992 metų „Svajonių“ komandos marškinėlius“, – nedrąsiai, tarsi netikėdamas šių norų išsipildymu dėsto Donatas.

Šiandien žiūrėti krepšinio rungtynių į Klaipėdos areną kolekcininkas eina su savo sūnumis Matu ir Gustu. Krepšinio gerbėjas niekuomet nepraleidžia salėje ar prie TV ekrano oficialių rinktinės varžybų, finalinių LKL, Europos turnyrų etapų.

Parengta pagal žurnalą „Savaitė“