Marius SALYS

Dar prieš kelis metus niekam nežinomas vaikinas nusprendė sudalyvauti populiariame šou projekte „Didžiosios Britanijos talentai“, kuriame akimirksniu pavergė žiūrovų širdis.

Atliktas įspūdingas triukas, kurio metu jis save persiveria kardu, bet išlieka gyvas ir sveikas, sulaukė milžiniško populiarumo visame pasaulyje, o „Youtube“ platformoje jis buvo peržiūrėtas beveik 90 mln. kartų.

Tai Dž.Morui atvėrė duris į šou pasaulį, kuriame jis jau yra žinomas magas ir gastroliuoja su viena populiariausių grupių pasaulyje „The Illusionists“.

Visgi, populiarumas ir šlovė reikalauja tam tikrų aukų, o ir Dž.Morui teko dėl to nukentėti. Apie tai, kaip mažai žinomas vyrukas tapo magijos pasaulio žvaigžde ir ko prireikė tam pasiekti, Dž.Moras papasakojo išskirtiniame interviu.

– Džeimsai, kada susidomėjai magija?

– Kai buvau vaikas, visuomet buvau apsėstas cirko pasirodymų. Mane jis labai žavėjo. Prisimenu, kad kai mama mane nusivedė į vieną iš pasirodymų, tiesiog negalėjau atitraukti akių. Vėliau pareiškiau, kad nenoriu eiti į namus, noriu pabėgti su cirku (juokiasi). Tam, kad mane sulaikytų, ji nupirko man lėkštę, kuri laikėsi ant pagaliuko ir žongliravimo kamuolių. Grįžęs į namus vis treniravausi ir treniravausi, kol galiausiai išmokau žongliruoti. Man buvo aštuoneri. Maždaug po kelių savaičių susidomėjau pilvakalbyste. Tad būdamas vaikas tiesiog naršiau įvairiausias meno formas.

Mano mokykloje vyko talentų šou. Tuo metu neturėdavau daug pinigų, kadangi savaitę gaudavau po penkiasdešimt centų kišenpinigių, tad neturėjau pinigų prabangiam pasirodymui. Išnaršiau visus namus ir susiradau batų dėžutę. Ją nutariau panaudoti gan paprastam triukui: kas nors išsirenka kortą, aš visą kaladę įmetu į dėžutę, ją supurtau, kad kortos susimaišytų, įkišęs ranką ištraukiu prieš tai pasirinktą kortą. Tai nebuvo geras triukas, bet to pakako, kad žmonės liktų sužavėti. Tad sukūriau paprastą šou iš kelių elementų: žongliravimo, pilvakalbystės su lėle ir triuko su kortomis. Po pasirodymo talentų šou niekas nekalbėjo apie žongliravimą ar pasirodymą su lėle, pagrindinis klausimas buvo tai, kaip aš padariau triuką su kortomis?

Tuomet turbūt pirmą kartą supratau, kad suaugę žmonės neturi visų atsakymų. Man kaip vaikui tai buvo labai galinga akimirka. Tai mano pasirodyme ir išsiskyrė. Būtent todėl galiausiai ir pasirinkau magiją.

– Ar tuomet ir supratai, kad nori savo ateitį sieti su magija?

– Galbūt dar ne tuo metu. Bet tai neabejotinai mane pastūmėjo ta kryptimi labiau nei į kitas meno šakas. Pradėjau vis daugiau treniruotis ir galiausiai įsimylėjau magiją. Tai buvo gera forma išreikšti save. Tai mane paskatino pradėti taupyti pinigus, o per visas šventes – gimtadienius, Kalėdas – visuomet prašydavau tik vieno – kad nupirktų man tai, ko reikėdavo magijos triukams atlikti arba knygų apie magiją. Vis norėjau mokytis.

Mano senelis buvo vietinio viešbučio valdytojas ir kai man sukako penkiolika, jis sugebėjo suorganizuoti mano pirmąjį pasirodymą. Tai buvo mano pirmasis profesionalus pasirodymas, kurį matė turbūt dvylika žmonių. Kaip pirmam kartui, tai buvo ganėtinai didelė auditorija. Tą akimirką ir supratau, kad noriu savo gyvenimą sieti su magija.

– Ar tau patiko tas pasirodymas?

– Tuo metu man šis pasirodymas patiko. Bet kai jį prisimenu dabar, pastebiu tam tikrų dalykų, kuriuos galėjau padaryti geriau. Visgi man tuo metu buvo vos penkiolika, aš tiesiog džiaugiausi, kad galėjau kam nors parodyti savo triukus.

Tuomet pradėjau ieškoti kokių nors magijos kursų. Atėjęs pas vieną iš savo mokytojų, poną Simsą, pasakiau jam, kad noriu tapti magu. Jis mane visuomet palaikydavo, tad padėjo ir sukurti klubą mokykloje. Vaikai likdavo jame po pamokų, kartu žiūrėdavome VHS kasetes, stebėdavome kitų magų pasirodymus. Taip mokydavomės naujų triukų ir tiesiog vieni su kitais dalinomės magija.

Jis padėjo man nuspręsti, kokiu keliu geriau eiti ir kur nukreipti savo aistrą. Nebuvo jokios specialios mokyklos tokiems mokslams. Magai niekuomet neišduoda savo paslapčių, tad kalbant apie edukacinę pusę, nėra tokios vietos, kurioje būtų galima viską išmokti. Juk nėra Hogvartso (burtininkų mokykla knygoje „Haris Poteris“, red. past.). Jis pasiūlė surengti pasirodymų kursą, kurio metu išmoktume, kaip reikia elgtis scenoje, kaip reikia kalbėti, vaidinti. Kelis metus mokiausi šokio. Išmokau valdyti savo balsą, kaip reikėtų bendrauti su žiūrovais, taip pat šiek tiek aktorinių sugebėjimų. Man tai labai padėjo.

Mano ankstesniems pasirodymams labai stiprią įtaką turėjo šokis, dar prieš pasirodymą „Didžiosios Britanijos talentuose“. Mano pirmasis pasirodymas, kurį filmavo televizija, vyko Prancūzijoje, tuomet man buvo dvidešimt metų. Jame buvo labai daug šokio elementų, kurie buvo kombinuojami su magijos triukais. Būdamas vaikas buvau tiesiog apsėstas Maiklu Džeksonu, tad jis tam taip pat turėjo įtakos.

Savo pasirodymus visuomet kurdavau garaže su geriausiu draugu. Iš tiesų, prisimenant tą pirmąjį pasirodymą Prancūzijoje galima pastebėti, kad visa programa buvo tiesiog siaubinga (juokiasi). Ir vis tiek sugebėjau pakliūti į nacionalinę televiziją. Manau, kad tai buvo vienas didžiausių mano pasiekimų.

– Dauguma vaikų Anglijoje dažniausiai domisi futbolu ar muzika, o tu – magija…

– Taip, nebuvau populiariausias vaikas mokykloje. Buvau netgi keistas. Mano draugu visuomet būdavo lėlė pasirodymams (juokiasi). Bet turėjau ir draugą vardu Kventinas. Prisimenu, kad kai laimėjau mokyklos talentų šou su batų dėžutės pasirodymu, gavau penkis svarus sterlingus. Tuomet man tai buvo labai dideli pinigai. Ir mano geriausias draugas juos pavogė. Tad Kventinai, jeigu tai skaitai, noriu atgauti savo pinigus!

– Ar domėjaisi ir kitais dalykais? Ar įsivaizdavai save paprastoje darbininko profesijoje?

– Kai buvau aštuoniolikos, dirbau bare, kuriame pilsąiau gėrimus. Tačiau kiekvieną sekmadienį jie man leisdavo atlikti magijos pasirodymus. Buvau išsiderėjęs tokias sąlygas, kai bandžiau įsidarbinti, ir jie sutiko su tuo. Žinojau, kad būtent mago profesijos ir sieksiu.

– Ar tavo tėvai tave palaikė, kai sužinojo, kad nori būti magu ir iš to pragyventi?

– Jiems tai labai nepatiko, tikrai, labai nepatiko. Mano tėvas dirbo tokioje įmonėje, kuri organizuodavo korporatyvinius susitikimus, jis visuomet buvo orientuotas į verslą. Mano mama dirbo priimamajame. Jie turėjo stabilius darbus, todėl šou verslas jiems buvo nepažįstamas, jie niekuomet apie jį negalvojo ir jis juos netgi šiek tiek gąsdino. Todėl jie nenorėjo, kad jų vaikas užsiimtų tokia profesija, kurioje niekuomet nežinotų, kada sulauks atlyginimo. Tokioje profesijoje nėra jokių garantijų, pati šou verslo industrija yra labai konkurencinga. Todėl akivaizdu, kad jie buvo susirūpinę.

Mama stengėsi mane palaikyti, tačiau ne tėvas. Jam niekuomet ši idėja nepatiko ir jis man visada sakydavo, kad turiu susirasti tikrą darbą. Tačiau aš buvau maištingas vaikas, kuriam patiko tai, ką dariau, todėl niekuomet jo neklausiau. Turėjau mane palaikančius draugus ir senelį.

Mano ryšiai su tėvu nutrūko jau seniai, beveik nesišnekame. Šiek tiek kalbėjomės po mano senelio mirties, tačiau mes turėjome per daug nesutarimų, ypač paauglystėje. Tad tiesiog nustojome bendrauti.

Mano mama patyrė įvairių akimirkų, bet ji visuomet stengėsi mane palaikyti. Ji visą laiką sako tiesiog norinti, kad būčiau laimingas. Jai tai yra pagrindinis dalykas. Ji savo entuziazmą išreiškia vos keliais žodžiais, tačiau žinau, kad ji nori mane matyti laimingą.

– Ar sunku bendrauti su šeima, kai esi magijos žvaigždė ir daug keliauji po pasaulį?

– Būdamas jaunesnis tikrai turėjau problemų dėl tokio gyvenimo būdo. Visuomet norėjau ne tik ką nors pasiekti, bet ir sugrįžti į namus. Daugelis sako, kad toks gyvenimo būdas yra nuostabus, bet dėl jo tenka daug ką paaukoti. Praleidau giminės narių laidotuves, praleidau savo sesers vestuves. Negalėjau jose dalyvauti, nes tiesiog buvau kitame pasaulio krašte, turėjau kontraktus, kurių negalėjau sulaužyti.

Žinoma, taip gyvenant atrandi naujų galimybių ir patiri gerų akimirkų, tačiau tai turi savo kainą. Viskas priklauso nuo to, kaip į tai žvelgi. Todėl šiuo metu stengiuosi nežiūrėti į ateitį, o tiesiog gyventi dabartimi. Todėl esu daug laimingesnis.

Neseniai peržengiau trisdešimties metų ribą, todėl ir mano požiūris šiek tiek pasikeitė. Man labai pasisekė dėl to, ką turiu ir ką pasiekiau. Džiaugiuosi, kad gastroliuoju su draugais, su kuriais dirbu jau ne vienerius metus. Aš su jais gerai jaučiuosi, jie man yra tarsi šeima. Žinoma, pasiilgstu mamos, taip pat ir sesės, kuri gyvena kitoje pasaulio pusėje – Australijoje.

Neturiu vaikų, esu jaunas ir keliauju po pasaulį. Man neįtikėtinai pasisekė, kad galiu tai daryti. Visuomet pamatau naujų vietų. Pavyzdžiui, dabar esu pirmą kartą Lietuvoje. Pagalvojus, tai yra nuostabi galimybė būti čia ir pamatyti šią šalį.

– Ar magams sunku sukurti tikrą šeimą?

– Tikrai būna tokių žmonių, kurie užsiimdami tokia profesija kuria ir savo šeimas. Manau, kad man asmeniškai tai būtų sunku. Man būtų labai sunku ilgą laiką būti be savo vaikų. Pavyzdžiui, dabar mes rengiame turą, kuris trunka jau šešis mėnesius. Žinau, kad man būtų labai sudėtinga pasakyti vaikams „iki“ ir tuomet nematyti jų pusmetį. Iš dalies man pasisekė, kad esu laisva siela.

– Kaip tavo karjera klostėsi po pasirodymo „Didžiosios Britanijos talentai“? Ko reikėjo, kad pasiektum viršūnę?

– Prisimenu, kad to projekto nelaimėjau, tačiau man tai padėjo, nes tuo metu magijos pasirodymai televizijos laidose nesulaukdavo tiek daug dėmesio, jie nebuvo taip vertinami, kadangi būdavo rodoma daug prastų pasirodymų. Viskas buvo daroma tiesiog dėl pigaus juoko. Tačiau po mano pasirodymo viskas pradėjo keistis. Buvau vienas pirmųjų, kuris taip patraukė žmonių dėmesį. Po jo netgi atsirado atskiros laidos, skirtos magijai, už tai šiuo metu televizijos projektuose išvystame vis daugiau tikrai nuostabių magų.

Tai buvo pirmasis magijos triukas, kuris tapo toks virusinis, jį pamatė beveik 90 milijonų žmonių. Nemanau, kad tuo metu kas nors to tikėjosi. Ko norėti, juk persivėriau su kardu. Turbūt tai žmones labai šokiravo, todėl ir sukėlė tokį didelį susidomėjimą. Numaniau, kad šoko elementas sudomins tam tikrą auditoriją, tačiau net neįsivaizdavau, kaip labai sudomins. Tas triukas greitai paplito po visą pasaulį.

Prisimenu, kad vieną dieną vaikščiojau Singapūre, o pro mane praeinantys žmonės sakė: „Ei, tu tas vyrukas iš „Youtube“. Jie net nežinojo tos televizijos laidos pavadinimo, jie tiesiog kažkur internete matė triuko vaizdo įrašą. Būtent tai man ir padėjo praverti reikiamas duris. Šį vaizdo klipą pamatė įvairūs prodiuseriai, tad pradėjau sulaukti tokių pasiūlymų. Šis pasirodymas neabejotinai prisidėjo prie mano sėkmės.

Po jo vykau į turą su viena populiariausių šokių grupių Didžiojoje Britanijoje. Staiga mano auditorija padidėjo nuo dvylikos žmonių viešbučio salėje iki šešiolikos tūkstančių didžiulėse arenose. Vėliau mane pastebėjo „The Illusionists“ ir pakvietė prisidėti prie jų šou. Jie nebuvo mano tikslas, kadangi būna daug magų, kurie staiga atsiranda, bet ir taip pat staiga pradingsta. Tačiau su jais esu jau penkerius metus, o tai reiškia, kad kažką darau gerai.

– Kai tik išpopuliarėjai, ar teko patirti žvaigždžių ligą?

– Tikrai nebuvau pasiruošęs populiarumui. Viskas įvyko staiga, sėkmė atsirado lyg iš niekur nieko. Tuo metu dar tik mokiausi tokius dalykus, kuriuos tokioje situacijoje jau turėjau mokėti. Prisimenu, kad tuo metu tapau tikru paranojiku, dažnai save grauždavau. Mano gyvenimo būdas labai pasikeitė ir tai buvo išties sunku suvirškinti. Nepasitikėjau savimi. Tad tikrai buvo žvaigždžių ligos apraiškų. Tačiau kartu tai padėjo ir likti ant žemės, nes aš pats negalvojau, kad esu žvaigždė. Visuomet gerai suvokiau, kokiame lygyje esu ir kuriose vietose dar turiu tobulėti. Dabar džiaugiuosi, kad turėjau tokį požiūrį, nes jis man padėjo augti.

– Kuris pasirodymas iš visų tau patiko labiausiai?

– Kiekvienas pasirodymas būna ypatingas. Prisimenu, kad kai pasirodžiau Brodvėjuje, visi sakė: „Oho, koks nepakartojamas pasiekimas“. Tačiau būdamas vaikas niekuomet nesvajojau apie Brodvėjų. Žinau, kad tai skamba juokingai, bet mano tikslas visuomet buvo Las Vegasas. Visi garsiausi magai ten pasirodė. Dar neturėjau galimybės ten surengti savo pasirodymo, todėl dar turiu ko siekti. Taip pat labai noriu sulaukti savo pasirodymo Londone, kaip tik šią vasarą tai pagaliau įgyvendinsiu. Žinau, kad į tą pasirodymą ateis tiek mano šeima, tiek draugai, todėl jis man bus išties ypatingas. Tačiau nemanau, kad pasirodymas Niujorke man buvo svarbesnis nei pasirodymas Milane ar būsimas pasirodymas Lietuvoje.

– Kaip atrodo įprasta mago diena? Juk moki triukus, tad ką dar veikti?

– Niekuomet negalima mokėti absoliučiai visko. Aš visuomet mokausi ir stengiuosi atrasti naujos medžiagos savo pasirodymams. Kiekvienais metais tai tampa vis sunkiau, kadangi technologijos vis tobulėja, ypač filmuose, todėl žmones vis sunkiau nustebinti. Jie nori kuo daugiau pamatyti, bet ne svarstyti, kaip tai buvo padaryta. Todėl stengiuosi praplėsti savo ribas ir žengti į priekį. Mums sekasi, kadangi mistika ir noras patirti tai, ko dar nesi patyręs, yra žmogaus kraujyje. Ne veltui ši profesija yra viena seniausių pasaulyje.

– Įsivaizduok save šešiasdešimties. Ar tuo metu vis dar būsi magu?

– Manau, kad taip. Neįsivaizduoju, kad dabar galėčiau gyvenime veikti ką nors kita. Tai buvo mano svajonė nuo vaikystės. Manau, kad ateityje dar tikrai bus pasvarstymų dėl savo karjeros, bet tikrai veiksiu ką nors, kas bus susiję su magija. Jeigu kažką labai myli, nepaleidi to. Galbūt tai bus mokytojavimas, galbūt tiesiog konsultavimas.

Dž.Moras ir „The Illusionists“ trupė pasirodys ir Lietuvoje, kur surengs net kelis pasirodymus. Kvapą gniaužiančius magijos triukus bus galima pamatyti Vilniuje kovo 1 – 3 dienomis.