Kasmet į Lietuvą mokytis lietuvių kalbos ir pažinti mūsų krašto suvažiuoja būriai užsieniečių. Dauguma jų po kiek laiko vėl sugrįžta į Lietuvą, neretas čia atranda naują savo gyvenimo kryptį.

Laimius STRAŽNICKAS

Kinė dainuoja „Ant kalno mūrai“

Tokijo universiteto studentė Aja Kimura prisipažįsta, kad pirmą kartą važiuojant į lietuvių kalbos kursus ši kalba nebuvo nei jos gyvenimo svajonė, nei tikslas. Važiavo ten, kur buvo likusi laisva vieta. Atvažiavo, pabandė ir, kaip sakoma, „užsikabino“.

Šiandien apie šią jauną japonę kalbama kaip apie talentingą lingvistę, puikią mūsų krašto kultūros skleidėją Japonijoje. Japonė į mūsų šalį atvyko jau trečią kartą ir jau pusmetį tobulina lietuvių kalbos žinias. Vilniuje ji nusipirko lagaminą, į kurį deda lietuviškas knygas, kurias išsiveš į Tokiją.

Aja Kimura yra bene pirmoji japonė, kuri japonų kalba parengė išsamias publikacijas Japonijos leidiniams apie mūsų krašto paveldą. Ji ištyrinėjo visus Lietuvos muziejus ir apie tai aprašė straipsniuose, publikuotuose populiariuose moksliniuose žurnaluose.

Vis garsiau ši mergina audžia mintis apie Baltistikos centro steigimą Tokijo universitete, o Vilniuje svajoja įsigyti nekilnojamojo turto ir įkurti muziejų, kuris taptų kultūrinių ryšių tarp Lietuvos ir Japonijos puoselėtoju.

Lietuviai apie šią merginą atsiliepia kaip apie išskirtinę ir labai įdomią asmenybę. O pati mergina tik svajingai šypsosi: „Aš ir Japonijoje iškrentu iš konteksto, tačiau Lietuvoje jaučiuosi sava.“

Lietuva tapo labai sava ir kinei Čiaojun Peng, o kad lietuviams būtų lengviau tarti jos pavardę, pati pasiūlė ją vadinti Rūta. Ši mergina iš Pekino jau antrą kartą atvyko į Lietuvą. Ji drąsiai save gali vadinti baltiste. Jai labai patinka visos Baltijos šalys. Šiandien Rūta jau puikiai kalba lietuviškai, netgi gali sudainuoti lietuviams iki kaulų gerai pažįstamą „Ant kalno mūrai“. Ji išmoko ir latvių bei estų kalbas. Ir jai vis dar negana.

Mergina sakosi, kad šitame pasaulio kampelyje tiek visko įdomaus, kad ir viso gyvenimo neužtektų, norint gerai jį pažinti. Baltijos šalyse padarytais atradimais ji nuolat dalijasi su savo šalies gyventojais spausdindama straipsnius Kinijos leidiniuose. Laisvalaikiu jai labai patinka megzti. Dabar jos mezginiuose pirmiausia akį patraukia baltiški rašto motyvai.

Penkioliktus metus Lietuvos edukologijos universitete veikiančio Lietuvių kalbos ir kultūros centro organizatorė ir vadovė Vilma Leonavičienė pastebi, kad per centro gyvavimo laiką vasaros ir žiemos mėnesiais lietuvių kalbos kursuose mokėsi daugiau kaip tūkstantis užsieniečių. Iš jų kokie 60 procentų į Lietuvą sugrįžo. Kursų vadovė žino daugybę romantiškų meilės istorijų, kurios tarp įvairių šalių piliečių užsimezgė būtent mokantis lietuvių kalbos ir pakreipė jų gyvenimą netikėta linkme.

Šiuo metu Lietuvos edukologijos universitete mūsų kalbos mokosi 40 klausytojų iš dvylikos šalių. Kas jaunus žmones pavilioja atvykti į mūsų šalį ir gilintis į mūsų kalbos subtilybes?

Pasirodo, ne vien mokslinis interesas čia atveda žmones. Antai suomis Antonis sako, kad jam tiesiog įdomu mokytis kalbų. Tai jo pomėgis ir tam jis skiria atostogas. Jis jau penktą kartą lanko lietuvių kalbos kursus. Jam įdomu stebėti Lietuvos gyvenimą, ieškoti istorinių ir kultūrinių sąsajų tarp Lietuvos ir Suomijos.

Visai netiesa, kad lenkai ir lietuviai priešiškai nusiteikę vieni kitų atžvilgiu, kaip kartais galima išgirsti. Šiuose santykiuose galima rasti ir kitokių pavyzdžių. Antai du jauni lenkai Aleksandra ir Jakubas sako labai mylintys lietuvius. Jie pirmą kartą į lietuvių kalbos kursus atvažiavo prieš trejus metus. Iki tol vienas kito nepažinoję jaunuoliai čia susipažino, pradėjo draugauti, vienas kitą pamilo ir po metų prieš naujų kursų pradžią susituokė. Tad į Vilnių atvyko ne tik pagerinti žinių, bet ir praleisti medaus mėnesio. Vroclavo universiteto Baltistikos centro studentai į lietuvių kalbos kursus atvyko jau bene šeštą kartą.

Kursuose tarp jaunų žmonių užgimusi meilė, kuri baigiasi santuoka, nėra retas reiškinys. Pasigilinus į kursų istoriją, galima atrasti ne vieną faktą, kai austras įsimyli slovėnę, austrė – vokietį, suomis – ukrainietę ar ukrainietė – argentinietį, ir visa tai baigiasi vestuvių scena.

Buvęs kursų lankytojas italas Masimas iš Venecijos apie viešnagę Lietuvoje taip pat atsiliepia kuo geriausiai. Ruošdamasis vestuvėms jis net nusprendė, kad geriausia paskutinę laisvės šventę – bernvakarį – atšvęsti Lietuvoje, ir su kompanija atvažiavo čia pasilinksminti.

„Meilė yra labai stiprus motyvas sugrįžti į Lietuvą ar mokytis lietuvių kalbos“, – sako kursų organizatorė. Šiuo metu lietuvių kalbos intensyviai mokosi vokietė Kristina. Ji ištekėjo už lietuvio, kuris gyvena Lietuvoje. Kad jaustųsi jaukiau, jauna vokietė nusprendė gerai išmokti sutuoktinio šalies kalbą.

Jaunas vyras Diegas Giljermas mokytis lietuvių kalbos atkako net iš Peru. Tam jį taip pat privertė meilė, kai jis Briuselyje sutiko žavią lietuvaitę, įsimylėjo, susižadėjo ir galiausiai Peru atšventė vestuves.

Apie tokį motyvą, paskatinusį gilintis į lietuvių kalbos paslaptis, galėtų kalbėti nemažai vokiečių ar turkų vaikinų, kurie iš proto eina dėl meilės lietuvaitėms.
Mokytis lietuvių kalbos atvyksta ir lietuviškų šaknų turintys žmonės iš Lotynų Amerikos kraštų. Antai pernai į kursus atvyko mergina Flavija Tainara iš Brazilijos. Ketinusi praleisti mėnesį kalbos kursuose, t. y. tiek, kiek užtektų jai skirtos stipendijos, mergina netikėtai pakeitė planus. Atvykus į tėvų šalį brazilės gyvenimas pasikeitė, kai čia ji susipažino su vaikinu, įsimylėjo ir nutarė negrįžti į kilmės šalį.

Kanadietis Ostinas Pamatatas į Lietuvą atvyko trečią kartą. Jo tėvas kilęs iš Slavikų kaimo Šakių rajone. Namie Ostinas niekados nekalbėjo lietuviškai, todėl atvyko išmokti gimtosios tėvo kalbos. Vilniuje devyniolikmetis sakosi jaučiąsis savesnis nei Kanadoje.

Apie dar vieną į Lietuvą jaunus žmones sugrąžinantį motyvą kursų vadovė V. Leonavičienė užsimena su šypsena. Tai saldžių sūrelių motyvas. Taip sugrįžimą įvardija kai kurių šalių, ypač Lenkijos, Slovakijos, jaunimas. Jie sako, kad būdami Lietuvoje labai pamėgo saldžius varškės sūrelius – tokių nė su žiburiu nesurasi jų šalyje, atmintyje išlikęs puikus jų skonis privertė sugrįžti atgal.

O štai kubietė Daniela į kursus atvyko tikrai ne dėl ilgesio Lietuvai. Ji Kuboje buvo geriausia trumpų nuotolių laisvuoju stiliumi plaukikė. Tačiau jos tėvynė nėra ta vieta, kurioje jai norėtųsi kurti ateitį. Dabar ateitį mergina sieja su Lietuva, tikisi netrukus gauti pabėgėlės statusą ir mokosi lietuvių kalbos. Tačiau toks atvejis lietuvių kalbos kursų gyvavimo istorijoje nėra tipiškas.

Apverčia gyvenimą

Dažniausiai į kursus jaunimas atvažiuoja su savo šalies stipendijomis. Tačiau neretai pabuvimas Lietuvoje tampa didesnių planų užuomazga – žmonės negrįžta į savo kilmės šalį, nes čia sugalvoja tęsti studijas lietuvių kalba ar randa kitokios veiklos.

Antai daugeliui sunkiau suvokiamas gali pasirodyti latvio Tomo atvejis. Į Lietuvą mokytis lietuvių kalbos jis atvyko atsitiktinai – gavęs stipendiją. Tačiau jis taip pamilo kaimyninę šalį, kad jau ketvirtą kartą dalyvauja kursuose. Vaikinas vis drąsiau kalba apie tai, kaip Lietuva pakeitė jo gyvenimą. Jis čia ėmė kurti didesnius ateities planus, kurie skatina jį stabdyti studijas Latvijoje ir kurti gyvenimą mūsų šalyje: įsigyti butą, lietuvių kalba studijuoti architektūrą ir dizainą.

Gražiai lietuviškai kalbantis Lenkų instituto Vilniuje direktorius ir Lenkijos Respublikos ambasados patarėjas Marcinas Lapčynskis taip pat yra buvęs šių kursų lankytojas. Dabar jis nepamiršta atsiųsti kvietimo kursų vadovei į kasmet organizuojamą lenkų kino festivalį. Ir net atidarymo kalbą pasako gražia lietuvių kalba.

Kalbėti gražia lietuvių kalba nėra sunki užduotis ir Gruzijos ambasados darbuotojui Giorgiui. Jis čia baigė bakalauro ir magistro studijas, puikiai išmoko lietuvių kalbą.
Dažniausiai žmonės atvyksta į Lietuvą mokytis lietuvių kalbos gavę stipendijas ir planuoja po kursų sugrįžti namo. Tačiau vėliau kai kurie atvykėliai nusprendžia rimčiau susisieti su Lietuva. Pramokę lietuvių kalbos jie ryžtasi magistrantūros studijoms lietuvių kalba mūsų aukštosiose mokyklose.

Antai penki vaikinai iš Turkijos, atvykę mokytis lietuvių kalbos, nusprendė bakalauro studijas tęsti Lietuvoje. Jie čia greitai pasinėrė į naują gyvenimą: susirado merginas lietuvaites, ėmėsi verslo. Panašiai savo istoriją pasakotų ir šrilankietis Amanda Panditaratnė. Kartu su dviem tautiečiais jis mokėsi lietuvių kalbos, tačiau įsimylėjo lietuvaitę ir ši pakeitė jo gyvenimą – namo jis neišvažiavo, čia sukūrė su ja šeimą ir atidarė restoraną.

Amžius cenzo neturi

Mokytis lietuvių kalbos pastaraisiais metais daugiausia žmonių atvažiuoja iš mums draugiškų šalių Ukrainos, Gruzijos, Lenkijos. Nemažai jų atvyksta iš Kazachstano, Kinijos. Beje, Gruzijos technikos universiteto Lietuvių kalbos ir kultūros centro studentus lietuvių kalbos moko prof. Vidas Kavaliauskas. Šiais metais magistrantūros programose lietuvių kalba Lietuvoje mokosi net dvylika gruzinų.

Didelį susidomėjimą rodo ir lietuviškų šaknų turintys argentiniečiai. Šiuo metu kursuose yra trys studentai iš Argentinos, kuriuos į tėvų šalį atsiuntė tenykštė lietuvių bendruomenė. Pasibaigus žiemos kursams šie studentai negrįš į savo šalį – lauks vasaros ir toliau tęs kalbos studijas. Argentiniečiai taip pat ruošiasi artėjančiai Lietuvos šimtmečio dainų šventei, kurioje šoks lietuvių liaudies šokius.

Nors kursai vyksta Lietuvos edukologijos universitete, juos lanko nebūtinai studentiško amžiaus asmenys. Brandžiausi kursų klausytojai paprastai atvyksta iš Skandinavijos šalių. Vienam kursų klausytojui iš Norvegijos buvo jau 78-eri, kitam – 63-eji. Nemažai klausytojų – apie 40-ies metų žmonės, tačiau dauguma – studentai nuo 18-os iki 29-erių.

Graži šalis, nesunki kalba

„Jeigu žmonės sugrįžta, jiems čia patiko“, – šypteli užsieniečius lietuvių kalbos mokanti V. Leonavičienė.

Ne tik lietuviški saldūs sūreliai pakeri jaunus žmones. Kone visi sutartinai tvirtina, kad fantastiškiausias dalykas, kurį jie pamatė Lietuvoje, yra išskirtinė civilizacijos nepaliesta gamta, tokios Vakarų Europoje jau beveik neišvysi. Aikčiodami iš nuostabos užsieniečiai žvalgosi po Aukštadvario, Platelių regioninio parko, Nidos, Labanoro girios, Trakų apylinkes ir nenustoja gėrėtis, kokie žavūs vaizdai atsivėrę jiems prieš akis. Visi labai giria Vilnių ir jo senamiestį. Sako, kad tai jaukus mažas miestas.
Jeigu reikėtų paieškoti labiausiai kritikuotinų dalykų, būtų paminėtas mūsų oras. Ir žiemą, ir vasarą užsieniečiai dažnai skundžiasi gražių orų stokojančiu mūsų dangumi. Užkliūva ir tai, kad bet kokiose patalpose pernelyg vėsu. Tai mini net mūsų kaimynai latviai ir estai.

Dažnas svečias giria mūsų maistą už jo natūralumą, tačiau ne šaltibarščius. Daugeliui ši sriuba keista ir beskonė. Keistokas maistas ir cepelinai. Azijos šalių atstovai tik iš mandagumo suvalgys kokį vieną, o europiečiams šis patiekalas nėra didelė bėda, tačiau ir ne tai, ką būtų galima smarkiai girti. Užtat keptą duoną su sūriu kerta visi, net ausys linksta.

Ne vienam, vos atvertusiam lietuvių kalbos vadovėlį, išsprūsta sunkus atodūsis – suprask, labai sunki kalba. „Iškart tenka raminti ir paaiškinti, kad lietuvių kalba nė nepriklauso sunkiausiųjų dvidešimtukui kaip kinų ar japonų. Slavų kalbų atstovai netrunka perprasti mūsų kalbos sistemą. Sunkiau tiems, kurie neturi kalbų mokymosi patirties. Labiausiai visi stringa su gramatikos dalykais. O kai pradedame nagrinėti temą „drabužiai“, žiūrėk, dažnam prireikia dienos pertraukos“, – aiškino lietuvių kalbos užsieniečius mokanti dėstytoja.

Niekas nesiginčija, kad mokytis kalbų yra sunkiausia intelektinė veikla. Tą akivaizdžiai gali paliudyti kad ir atvejai, kai užsieniečiai bando taisyklingai lietuviškai ištarti „studijuoju“, „Paryžius“, „prancūziškas“... Aišku, iš akcento nesunku pastebėti, kokių tautų atstovai mokosi mūsų kalbos – vieni neištaria garso „r“, kiti pernelyg minkština priebalses... Bet tai tik iš pradžių.

Daugiau svarbių, įdomių ir naudingų temų - žurnale SAVAITĖ