Ir tai visai ne pašaipūniškas pasiūlymas, o įvairių baimių padedantis atsikratyti būdas, kurį žmonės vis dažniau ryžtasi išbandyti savo kailiu.

Laimius STRAŽNICKAS

Po žeme viskas kitaip

25-erių Tomas Sadauskas patyrė, ką reiškia būti užkastam po žeme. „Apie užkasimo po žeme praktiką pirmą kartą išgirdau 2016-ųjų vasarą dalyvaudamas festivalyje „Masters of Calm“ („Ramybės meistrai“). Tai mane iškart sudomino. Kadangi tuo metu pats išgyvenau daug stresų, nervingų situacijų, pamaniau, kad tikrai neturiu ko prarasti, o galbūt toks neįprastas būdas man padės, – pasakojo vaikinas. – Prisipažinsiu, iš pradžių buvo baisu. Labiausiai baugino ta nežinia – koks jausmas būti atskirtam nuo pasaulio, visiškoje tamsoje, ar nepribaigs tavęs užkritusios žemės. Tačiau supratau, kad šalia manęs visuomet bus apsauga ir prireikus greitai mane išlaisvins“, – savo būgštavimus vardijo Tomas.

Nusileidęs į iškastą duobę ir atsigulęs tiesiog ant žemės, dar ant lentomis pridengtos duobės užvirtus žemei vaikinas sakosi išgyvenęs ne pačius geriausius jausmus.

„Pirmosios minutės atsidūrus tamsoje buvo nekokios. Šalta nebuvo, sakyčiau, netgi maloniai gaivu, nes buvo karšta vasaros diena. Tačiau tamsoje iškart apėmė kažkoks baimės jausmas. Netrukus pajunti, kaip įvairiausių aplinkos dirgiklių ieškoti įpratusios smegenys, jų neradusios, ima rimti. Protas ir kūnas atsipalaiduoja – tave visą užvaldo ramybės pojūtis. Tada prieš akis ima šmėkščioti įvairios gyvenimiškos situacijos ir jas pradedi analizuoti, psichologiniai momentai, kurie nedavė ramybės žemėje“, – savo potyriais po žeme dalijosi pašnekovas.

Ypatingos patirties pasisėmęs vaikinas sako, jog po žeme visiškai pameti laiko nuojautą.

„Net nežinau, kiek ten išbuvau – gal pusvalandį, o gal ir ilgiau. Po žeme tau įtaiso virvelę ir ją gali truktelti, jeigu apima panika ir nori, kad tave kuo greičiau išlaisvintų. Aš tiesiog pajutau, kad man to jau užtenka, ir truktelėjau už tos virvelės. Išlaisvintas iškart nubėgau išsimaudyti, o paskui dar ilgai kalbėjausi su tokios praktikos mokytoju. Vėl atsidūręs įprastame pasaulyje pasijunti tarsi nugalėjęs tam tikras savo fobijas, lyg iš naujo atgimęs. Man tai buvo ir savotiška meditacija, ir poilsis, ir atsijungimas nuo ramybės neduodančių minčių“, – pasakojo įmonės „City Bee“ Kauno skyriuje vadybininku dirbantis vaikinas.

Tomas sako, kad vieno karto po žeme jam neužteko. Jis norėtų dar kartą tai išgyventi, tik dabar aklinoje tamsoje ir gūdžioje ramybėje jam norėtųsi praleisti daugiau laiko.

„Kuo ilgiau su savimi dirbi, medituoji, sportuoji ar patiri ekstremalumo, tuo rezultatas būna geresnis. Aš manau, kad tokia praktika labiausiai praverstų tiems, kurie patiria daug streso, yra išvargę ir išsiderinę dėl įvairių aplinkos dirgiklių. Po žeme tave užvaldanti ramybės būsena galėtų atverti nepavydėtinų situacijų sprendimo kelią ir suteiktų svarų impulsą“, – įsitikinęs jis.

Metodika iš senų laikų

Pirmą kartą prieš dvidešimt metų užkasimo po žeme metodiką savo kūnu išbandęs, o šiandien ją taikantis dvasinio mokymo praktikoje bioenergetikas ir parapsichologas, reiki seichim meistras mokytojas Aurelijus Pileckis aiškina, jog tai ne šių laikų atradimas.

„Kai maždaug prieš 25 metus susidomėjau įvairiomis dvasinėmis praktikomis ir pradėjau važinėti po seminarus, sužinojau ir apie užkasimo po žeme metodiką, ji neretai taikoma padedant žmonėms atsikratyti pirmiausia uždarų patalpų baimės. Kas pirmieji ir kada išbandė tokį būdą, šiandien neaišku. Tačiau žinoma, kad, pavyzdžiui, budistų mokytojai baimių transformacijai, jų paleidimui, sąmonės plėtrai trims mėnesiams, trims savaitėms ir trims valandoms uždarydavo uoloje visiškoje tamsoje.

Apie panašų būdą kalba ir rusų šamanai, japonų mokytojai. Tik ten žmogus visiškai užkasamas žemėmis, kad jaustų jos spaudimą ir nesiorientuotų, kur yra viršus, o kur apačia. Į burną jam įkišamas šiaudelis, kad galėtų kvėpuoti. Įėjus į pakitusios sąmonės būseną, prasideda reikšmingi savianalizės procesai“, – apie senųjų žynių sukurtą praktiką pasakojo aktyvus jos puoselėtojas.

A.Pileckis prisiminė, jog pirmą kartą apie užkasimo po žeme praktiką sužinojo lankydamas seminarus Rusijoje, kur šią metodiką plačiai išdėstė profesorius, psichologijos mokslų daktaras iš Sankt Peterburgo Sergejus Strekalovas.

Iki šio momento dvasinių praktikų puoselėtojas po žeme buvo atsidūręs bene dešimtį kartų. Koks pojūtis esant visiškai neįprastoje aplinkoje?

„Pradinėje stadijoje dažniausiai suima miegas. Bet kokioje meditacinėje praktikoje taip nutinka – kai protas nurimsta ir galva išsivalo nuo minčių, apima miegas. Dažniausiai būdavo taip – įlendi, kažkiek minučių išbūni visiškoje tamsoje ir tyloje ir, jei nesiimi jokių praktikų, atsijungi. Tave užplūsta keisti sapnai – nežinai, ar tu miegi, ar jau prabudęs, nesupranti, kur toji tikrovė. Pirmus kartus aš tą laiką pramiegodavau. Vėliau ėmiausi įvairių saviugdos dalykų. Gyvendamas įprastinėje aplinkoje žmogus didžiulius energijos išteklius atiduoda išorei, klausydamas aplinkos garsų, rinkdamas informaciją, matydamas, kalbėdamas. Atsijungus nuo išorinio pasaulio visi tie dalykai tampa visiškai nereikalingi. Tad susikaupusi energija ima budrinti protą ir pažadina svarbius savianalizės procesus, dėl jų į žemiškąjį pasaulį žmogus sugrįžta tarsi iš naujo praregėjęs“, – apie pirmuosius pojūčius atsidūrus po žeme kalbėjo pašnekovas.

Pasiūlymas baugokas...

Pirmą kartą lietuvius su užkasimo po žeme praktika A. Pileckis supažindino prieš šešerius metus, kai buvo pakviestas į saviugdos festivalį „Masters of Calm“, ir iki šios dienos sakosi suteikęs progą šį būdą išbandyti apie pusantro šimto tokiam eksperimentui pasiryžusių žmonių. „Veiklos pradžioje dažniausiai žmonės, kurių amžiaus vidurkis 30 metų, ryždavosi patirti buvimo po žeme jausmą iš smalsumo.

Tačiau kai vėliau pradėjau apie šį būdą kalbėti kaip apie dvasinės savianalizės peržiūros galimybę, darbą su baimėmis, emocijomis, dauguma ryžtasi užsikasti norėdami išspręsti tam tikras problemas“, – apsisprendimo motyvus nurodo netradicinį būdą propaguojantis dvasinis mokytojas.

Dažniausiai žmonėms siūloma po žeme išbūti valandą, tačiau pastaruoju metu dažnas prašosi jau trims valandoms.

„Visuomet labai svarbu žmones tinkamai paruošti tam procesui, sukurti saugumo ir pasitikėjimo atmosferą, nuteikti atitinkamoms dvasinėms praktikoms. Per mano praktikos laiką pasitaikė tik vienas, kuris išsiprašė penkiolika minučių anksčiau numatyto laiko – jį išgąsdino tai, kad ant jo pradėjo byrėti smėlis“, – pridūrė neįprastą atsipalaidavimo būdą įvaldęs A. Pileckis.

Kaip žmonės reaguodavo, išgirdę apie galimybę išbandyti tokią neįprastą praktiką?

„Dažniausiai klausinėdavo, ar po žeme jiems užteks oro. Sakydavau, jog jeigu jie tuo dvejoja, aš galiu užsikasti dvylikai valandų ir įrodyti, kad oro užtenka. Dvasinis mokytojas Karlosas Kastaneda yra aprašęs, kaip užkasdavo žmones trims paroms ir tam laikui oro pakakdavo.

Yra pasitaikęs vienas atvejis, kai žmogus ryžosi užkasimo eksperimentui, tačiau įlipo į duobę ir plaukai piestu atsistojo, jis supanikavo ir išsiprašė atgal. Čia jokios prievartos nėra, žmogus į tą erdvę gali įeiti labai pamažu, ties kiekvienu žingsneliu bandydamas apsiprasti. Pats šios metodikos principas yra toks, kad norint atsikratyti baimės reikia ramiai atsidurti toje erdvėje ir įsitikinti, kad ten nėra taip baisu, kaip kad smegenų susikurtame vaizdinyje. Pasiekus ramybės būseną pasikeičia žmogaus požiūris, išsitrina tas baimės saugiklis, nes tiesiog nėra ko bijoti, ir tokia nuostata išlieka visam laikui“, – aiškino pašnekovas.

Kai kurie šią praktiką iškart suprasdavo kaip pavojų pasilaidoti gyvam. Tačiau A. Pileckis aiškina, jog šis metodas padeda atsikratyti mirties baimės, kai žmogus įsibauginęs, kad jam gali nutikti kas nors bloga. Po tokių potyrių mirties baimė sumažėja, žmogus pradeda laisviau mąstyti, pajunta ramybę.

A.Pileckis prisiminė atvejį, kai viena mergina, pasiryžusi netradiciniams potyriams, labai sunkiai lipo į duobę. Ją reikėjo tam ruošti žingsnelis po žingsnelio. Tačiau po gero pusvalandžio duobę atkasus ji pasakė, jog dar nori čia pabūti – juk čia yra taip saugu, taip ramu, niekas tavęs nepuola, niekuo nekaltina.

„Atsidūrus visiškos ramybės aplinkoje žmogaus smegenys tarsi iš naujo įsikrauna, tarytum išvalo emocijų ir minčių prisikaupusius failus, kuriuos iš naujo pradedi kaupti vėl atsidūręs įprastinėje aplinkoje. Kartais tenka net porą valandų pabendrauti su tokiu žmogumi, kad paaiškintum, kaip reikėtų vėl kaupti tą žemišką informaciją“, – paaiškino dvasinių praktikų specialistas.

Kaip paprastai jaučiasi į žemiškąjį pasaulį po tam tikros pertraukos vėl sugrįžę žmonės?

„Absoliuti dauguma, gal kokie 90 procentų, iš duobės išlipusių žmonių yra ramūs, pozityviai nusiteikę, susidėlioję tolesnę gyvenimo strategiją ar veikimo planą, gavę atsakymus į juos kankinusius klausimus“, – žmonių nusiteikimą nupasakojo pašnekovas. Jis prisiminė, jog viena mergina atviravusi apie gyvenime ją užklupusią neigiamų emocijų laviną, kai susipyko ir išsiskyrė su savo draugu. Išbandžiusi užkasimo po žeme metodą, į šį pasaulį sugrįžusi ji pasakojo, jog pirmą pusvalandį duobėje paverkė, tačiau vėliau ėmė mąstyti, ką daryti toliau ir kaip susidėlioti gyvenimą. Iš duobės ji išlipo spindinčiomis akimis, žinodama, ką ir kaip veiks rytoj – netrukus ji išvažiavo į Angliją kurti naujo gyvenimo.

Galima ir atsisėsti

Kaip atrodo toji duobė, kurioje užkasami žmonės?

„Maždaug dviejų metrų ilgio, apie 70 cm pločio ir apie pusantro metro gylio. Tokioje duobėje žmogus gali ne tik gulėti, bet ir atsisėsti. Dažniausiai joje žmonės guli. Tai yra lengvesnis užkasimo variantas, nei būdavo taikomas Rytų žynių. Žemės ant gyvo žmogaus nepilamos, o duobė uždengiama lentomis ir tik ant jų užberiamas sluoksnis žemės. Tokioje duobėje užtenka erdvės. Jeigu žmogus ryžtasi užsikasti ilgiau nei trims valandoms, įrengiu specialią angą orui“, – nupasakojo A. Pileckis.

Vietos tokiai duobei iškasti paprastai ieškoma energiškai stiprioje vietoje. Kiekvienas, prieš leisdamasis į ją, išgirsta patarimų, kokių praktikų ten tinka imtis, kaip stabdyti minčių srautą, dirbti su emocijomis, ką daryti, jeigu atsiranda netinkamų poelgių noras, kaip elgtis su kūne atsiradusiais pojūčiais, kaip išlikti ramybės būsenos.

Visi šie pamokymai veda prie vieno tikslo – pamatyti, kokie procesai vyksta tavyje ir kaip veikia protas.

Dvylikos valandų neužtenka

A.Pileckis pasakojo, jog pats ilgiausiai po žeme yra išbuvęs net dvylika valandų. Jam tai buvo neįprastų potyrių išbandymas. „Po trijų valandų ėmiau galvoti, kad jau rytas, išgirdau triukšmą, nes netoliese, maždaug už kilometro, vyko pirtininkų festivalis.

Kokią valandėlę ėmiau galvoti, kodėl niekas manęs neatkasa“, – atviravo pašnekovas, pasiryžęs šią praktiką kartoti ir daugiau laiko praleisti po žeme, kad įsitikintų, kaip pavyks suvaldyti emocijas, norus, mintis.

Vyras sakosi, jog užkasimo patirtys jam buvo labai naudingos: „Šiandien aš jau galiu sustabdyti minčių srautą, ilgą laiką galiu išbūti išvis nieko negalvodamas. Praktiškai dirbdamas su emocijomis gali stebėti, kaip jos pradeda kilti, o tu jas gali transformuoti į ką nors kita, kas nesukelia tau diskomforto. Mano tikslas yra pasiekti sąlyginį energinio nušvitimo momentą – vidinio ir išorinio pasaulių vientisumą.“

A.Pileckis prisiminė, jog į dvasinių paieškų kelią leidosi prieš du dešimtmečius.

„Patirtis rodo, kad į dvasingumą žmonės linksta, kai ant žemės jiems pasidaro riesta. Kai aplinkinis pasaulis netenkina, tada ieškoma būdų, kur pabėgti, kad galėtum atsipalaiduoti. Man didžiausią smūgį ir impulsą tam suteikė devynerių metų miręs sūnus. Kol jis buvo gyvas, gydytojai tik nurodydavo konkretų laiką, kiek jis dar gyvens, ir nepalikdavo jokių vilčių apie išgijimą. Tada aš ėmiau ieškoti metodikų, galinčių jam pagelbėti, ir toji patirtis išliko iki šiol“, – apie savo dvasinių ieškojimų kelią pasakojo A. Pileckis.

Daugiau svarbių, įdomių ir naudingų temų - žurnale SAVAITĖ