Meilė nepaiso sienų, valstybių, tautybių, kalbų skirtumų. Ji kartais trenkia kaip žaibas iš giedro dangaus. Panašiai atsitiko lietuvei Brigitai URBIETYTEI ir argentiniečiui Karlosui RODRIGESUI. Ši pora ypatinga tuo, kad juos sujungė magiškas šokis – argentinietiškasis tango.

Giedrė MILKEVIČIŪTĖ

Brigitą, nors ji ištekėjusi pasirinko vyro pavardę ir tapo Rodriges, daug kas pažįsta mergautine pavarde. Šokti argentinietiškąjį tango ji pamėgo prieš gerus 20 metų. Buvo žinomo šio šokio mokytojo Eduardo Chimeneso partnerė, šoko Gyčio Ivanausko teatre. Gimusi ir augusi Šiauliuose, baigusi vidurinę mokyklą mergina išvyko studijuoti choreografijos į Klaipėdą, bet sužinojusi, kad garsioji Anželika Cholina renka kursą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, atkako į Vilnių. Mokėsi su dideliu ūpu, nes šokis jai reiškė labai daug, vėliau pati įsteigė šokių mokyklą, dalyvaudavo įvairiuose renginiuose.

Likimas lėmė, kad prieš penkerius metus sutiko Lietuvoje kitą argentinietį – Karlosą Rodrigesą, kai jis čia dalyvavo tango maratone. Jau tada vyrui patiko puikiai šokanti žalsvaakė lietuvė, bet jis išvyko dirbti į Taliną ir Rygą, abu pabendraudavo tik retsykiais. O „susišoko“ jiedu kitais metais, kai Ukrainos Lvovo mieste vyko tarptautinis šokių maratonas.

Nenuostabu, kad Brigita ir Karlosas, suradę vienas kitą, įkūrė temperamentingo argentinietiškojo tango mokyklą. Jaukioje nedidelėje šokių salėje kalbinome šią gražią šeimą, o mūsų pokalbio metu savo čiauškėjimu dėmesio prašė ir jų dvejų metukų dukrelė Uma.

– Šiais laikais santuokos su kitataučiais – ne naujiena. Gal prisimintumėte savo lemtingą susitikimą?

Brigita: – Po to atmintino šokių maratono Lvove Karlosas pakvietė mane pavakarieniauti restorane. Mums buvo smagu, nes abu esame lengvai pamišę dėl šokių. Jis tiesiai šviesiai pasakė, kad jam reikia nuolatinės šokių partnerės, su kuria galėtų dalyvauti įvairiuose šou, taip pat prasitarė, kad nori atidaryti šokių mokyklą Lietuvoje, nes šalis jam patiko. Ir aš tikriausiai patikau... (juokiasi – G. M.). Tiesą sakant, tuomet ir minčių neturėjau, kad iš šios pažinties išsirutulios kas nors daugiau. Būdama tango mokytoja, vis pagalvodavau, kad būtų gerai turėti šokių partnerį, o jeigu dar argentinietį – būtų nuostabu. Pasirodo, svajonės pildosi. Prieš dvejus metus su Karlosu susituokėme. Gyvename Kaune, čia šokti mokome keturias dienas per savaitę, pirmadieniais važinėjame į Vilnių, o šeštadieniais – į Klaipėdą.

Karlosas: – Brigitą įsimylėjau, kaip sakoma, ne iš pirmo, o iš antro žvilgsnio. Pastebėjau ją šokančią, kai atvažiavau į Vilnių. Susipažinome, palaikėme ryšį per atstumą, nes tuo metu dirbau Rusijoje, Estijoje, Latvijoje. O lemtingas mūsų susitikimas buvo Lvove. Sėdėjome po maratono restorane, ir aš negalėjau nuo jos atitraukti akių. Pasiteiravau, ar ji – laisva, ar aš jai patinku kaip šokių partneris. Mes abu buvome vieniši. Tad ir pakviečiau ją dirbti kartu, mokyti žmones argentinietiškojo tango. Netrukus nusivežiau į Buenos Aires, supažindinau su savo šeima. Aš dėkingas likimui, kad būtent taip atsitiko, nes Brigita man – viskas. Ji man – pati geriausia tango partnerė, su ja šokčiau visą gyvenimą.

– Argentinietiškasis tango – tai šokis, kuriame persipina meilė, aistra, neapykanta, galinti baigtis ir tragiškai. Kas jums yra argentinietiškasis tango?

Brigita: – Tango mano gyvenime atsirado ne iš karto, o žingsnelis po žingsnelio. Augau muzikalioje šeimoje, nes mano tėvai, dar mokydamiesi Lietuvos žemės ūkio akademijoje, buvo aktyvūs saviveiklininkai, tad ir mus, tris vaikus, lenkė prie muzikos. Turiu vyresnį brolį ir jaunesnę seserį, jie taip pat žavisi šokiais. Man buvo gal penkeri, kai mama nuvedė į baleto pamokas. Bene aštuonerius metus šokau Šiaulių vaikų liaudies šokių kolektyve „Želmenėlis“, vėliau – „Jovare“, mėgau ir disko šokius.

Žodžiu, šokau, šokau ir prisišokau iki tango (juokiasi – G. M.). Baigusi vidurinę mokyklą, išvykau į Klaipėdą studijuoti choreografijos, bet kai sužinojau, kad A. Cholina Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje renka aktorių šokėjų kursą, pabėgau iš uostamiesčio į Vilnių. Tango mane sužavėjo dar studijų metais. Tačiau tai nereiškia, kad nemėgstu šokti kitų šokių, tiesiog argentinietiškajam tango nėra konkurentų.

Karlosas: – Sakoma, kad argentinietis gimsta mokėdamas šokti, bet tango yra ypatingas, kiekvieną kartą vis kitoks ir jo galima mokytis visą gyvenimą, tiksliau, net ne mokytis, o ieškoti naujų šio šokio spalvų. Mano šeimoje tango šoko ir senelis, ir tėvas, kiti giminaičiai. Mama labiau mėgo dainuoti. Mėgstu tai, kas man teikia džiaugsmo, o tango būtent toks dalykas ir yra. Šiame šokyje svarbu ne vien tai, su kuo šoki, bet ir šokio filosofija, koncepcija.

Argentinietiškąjį tango gali šokti su skirtingomis partnerėmis, ir kiekvieną kartą jis bus kitoks. Taip, šokant šį šokį kūnai būna daug arčiau, nei šokant kitus šokius. Švelnus, artimas apsikabinimas viršuje ir greiti, tikslūs ir gyvybei pavojingi judesiai apačioje... Šiame šokyje daug improvizacijos, bet labai svarbi yra judesių darna, kūnų, žvilgsnių kalba. Tiesa, tango neturi daryti įtakos intymiems santykiams, nors tarp šokančiųjų jie neretai užsimezga. Toli pavyzdžių ieškoti nereikia (šypsosi – G. M.).

Brigita: – Tai iš tiesų aistringas šokis. O jei prie to, ką jau pasakė Karlosas, pridėsime svajingą, melancholišką, ekspresyvią, melodingą, širdį veriančią muziką, tai ir bus argentinietiškasis tango. Tarp šokėjų dažnai užsimezga ne tik draugystė, bet ir meilė, sukuriamos šeimos. Tačiau žmonės ateina šokti tango ne todėl, kad ieško poros. Ne tai svarbiausia. Tie, kurie ieško tik gyvenimo partnerio, šokių pamokose ilgai neužsibūna.

Bet jeigu žmogus ateina vedamas noro išmokti ir suprasti tango, randa bendraminčių. Kai nepažįstami žmonės sužino, kad šoku tango, jų reakcija būna: „Vau, tango!“ Aš susidomėjau argentinietiškuoju tango, nes norėjau suprasti, kodėl būtent šis jausmingas šokis taip traukia žmones. Tuo metu Vilniuje pirmasis ir geriausias šio šokio mokytojas buvo argentinietis E. Chimenesas. Vėliau tapome šokių partneriais ir abu vedėme pamokas. Tai truko apie dešimt metų, esu jam labai dėkinga, kad įtraukė į tango kelionę.

– Ar kiekvienas žmogus gali išmokti šokti argentinietiškąjį tango?

Brigita: – Taip. Išmokti šį šokį gali bet kuris energingas ir muzikos ritmą bei diktuojamą judesį juntantis žmogus. Argentinietiškojo tango vedlys yra vyras, o moteris turi jam paklusti.

Karlosas: – Nesvarbu, kokio kūno sudėjimo ar amžiaus yra vyras ar moteris, reikia tik noro. Vyras rodo kelią, o moteris supranta. Šiame šokyje svarbus pasitikėjimas, artumas, improvizacija. Štai aš turiu vaizdo klipą, kuriame įamžintas 93-ejų mano tautietis, puikiai šokantis tango. Buenos Airėse tango ir kiti Lotynų Amerikos šokiai – labai populiarūs. Ten kavinėse ir restoranuose, klubuose galima šokti nuo 2 valandos dienos iki išnaktų. Yra labai daug vyresnio amžiaus žmonių, kurie šoka tango ir kitus šokius, beje, rokenrolą jie taip pat mėgsta. Mūsų, argentiniečių, kultūra apskritai yra susijusi su šokiais.

Brigita: – Aš dėkinga vyrui, kad pamačiau tolimąją Argentiną, įspūdingą kraštą, kaip ten žmonės šoka, kokie vyksta tango vakarai, kokia ten vyrauja atmosfera. Mane sužavėjo tai, kad ten yra daugybė vietų, kuriose šokama tango, nes tai – ne tik šokis, bet ir susitikimas su draugais. Ten susirenka labai daug įvairaus amžiaus žmonių. Tango vakarai vadinami milongomis.

– Kur vyko jūsų vestuvės? Kaip reagavo tėvai į santuoką?

Brigita: – Vestuvės vyko Argentinoje, Karloso giminės rate. Visi džiaugėsi, šokiai buvo labai smagūs – šokome ne tik tango. Mano tėvai ir kiti giminaičiai man tikrai nepriekaištavo. Juk dabar – ne tie laikai, be to, jie norėjo, kad greičiau ištekėčiau ir jie sulauktų anūkėlių. Beje, taip jau susiklostė, kad patyriau meilės romanų, bet teko jais nusivilti, praradau gražiausius gyvenimo metus dėl savo patiklumo, o Karlosas mane sužavėjo rūpestingumu, vidine šiluma. Kai grįžome po vestuvių ir nuvykome į Šiaulius, tėtis, paragavęs Karloso iškepto kepsnio ir pagal argentinietišką receptą pagamintų makaronų, pasakė: „Tinka.“

Karlosas: – Mano tėvai, brolis ir sesuo Brigitą pamilo, vos tik pamatė. Juk ji – gražuolė ir puiki šokėja, be to, su ja galėjo susikalbėti, nes ji kalba ne tik angliškai, bet ir visai pakenčiamai ispaniškai. O Dievas, kuris mus palaimino, juk vienas.

– Sakoma, kad meilė trunka trejus metus. Jūs kartu – jau penkerius, tad meilės egzaminas, atrodo, išlaikytas?

Brigita: – Žmonės Karloso dažnai klausia, kodėl jis gyvena Lietuvoje, kai daug vietos gyventojų išvyksta į užsienį laimės ieškoti. Jis paprastai atsako: „Man čia patinka ir aš čia esu laimingas.“

Karlosas: – Mano laimės receptas – kiek kitoks, nes aš myliu Brigitą dar labiau, kai ji su manimi šoka. Kuo daugiau ji šoka, tuo daugiau meilės ir emocijų... Bent jau kol kas nenorėčiau gyventi kitoje šalyje, nes viską, ko mano širdis troško ir trokšta, turiu čia. Mudu su Brigita pasirinkome gyventi Kaune, iš jo lengva pasiekti bet kurį kitą šalies miestą, auginame dukrelę – savo meilės vaisių, – mokome žmones šokti. Ko dar reikia? Jeigu kada nors ir išvažiuosiu iš Lietuvos, galima sakyti, kad tik dėl to, jog man nepatinka oras, drėgmė, šaltokos žiemos. Jau penkerius metus Lietuvoje laukiu vasaros, o jos kaip nėra, taip nėra. Argentinoje ir per Kalėdas būna 30 laipsnių.

Brigita: – Man taip pat patinka ten, kur šilčiau.

– Abu esate charizmatiški šokėjai, tango mokytojai. Argentinietiškojo tango specifika ta, kad tenka šokti su įvairiais partneriais. Ar pavydo jausmas jūsų šeimos idilės negriauna?

Karlosas: – Džiaugiuosi, kad mūsų santykiai – skaidrūs, kad esame atviri vienas kitam, dalijamės viskuo, smagu, jog esame bendraminčiai, suprantame vienas kitą iš pusės žodžio. Bendraujant su kitais žmonėmis, Brigita dažnai būna mano vertėja. Be to, man patinka tai, kad ji – nepavydi. Argentinoje moterys, jeigu tik kas, gali tuojau pat kibti viena kitai į plaukus...

Brigita: – Netiesa, aš – pavydi... Pirmą kartą, kai nuvykau į Argentiną, pasijutau nelabai jaukiai, nes ten vakarėliuose, į kuriuos susirenkama pašokti, žmonės nekompleksuoja: apsikabina, pasibučiuoja, tarsi vieni kitus senokai pažinotų, plepa apie šį bei tą. Kitas gali apglėbti ne tik savo mylimąją, bet ir visai nepažįstamą, pirmą kartą matomą šokėją.

– Kur šventėte Kalėdas?

Brigita: – Kaip ir ankstesniais metais, Kūčias ir Kalėdas šventėme pas mano tėvus Šiauliuose, susirinko visa mūsų šeima. Kai pernai Karlosas pirmą kartą sėdėjo prie Kūčių stalo, stebėjosi tradicijomis, klausė, kam reikia tiek daug patiekalų, kas juos suvalgys. Teko aiškinti, kad turi būti mažiausiai 12 patiekalų.

Karlosas: – Pas mus Kalėdos švenčiamos taip pat smagiai, Santa Klausas atneša dovanų, geriame vyną, bet iki švenčių nėra jokio susilaikymo nuo mėsiškų patiekalų. Kepame gardėsius, valgome, žinoma, ir žuvis, grybus, visokias daržoves ir vaisius.

Brigita: – Kalėdų labiausiai laukė mūsų mažoji Uma. Ji gavo daug visokių dovanėlių. Toks mums neįprastas dukros vardas – vyro sumanymas, nes nė vienas lietuviškas jam nepatiko. Uma, pasak jo, yra aukso vidurys...

– Teigiama, kad mišrių šeimų vaikai užauga labai talentingi. Tikriausiai jūsų dukrelė jau moka šokti?

Brigita: – Tango dar nešoka, bet jai šokti labai patinka. Uma į darželį neina, o kai mes dirbame Kauno studijoje, ji dažniausiai būna kartu. Kai groja muzika ir visi šoka, tuomet ir ji šoka (juokiasi – G. M.). Beje, pirmieji dukrelės žodžiai, mūsų džiaugsmui, buvo „mama“, „tete“, „tango“. Su ja einame į baleto spektaklius, ji mėgsta parodyti, kaip darė scenoje šokėjos.

– Judu su vyru esate kartu, galima sakyti, 24 valandas per parą. Ar nepavargstate vienas nuo kito?

Brigita: – Mes turime ir kitų mėgstamų užsiėmimų, ne tik tango. Aš šiuo metu mokausi siūti, užsiėmimai trunka pusę dienos. Beje, sukneles šokiams ir pasirodymams scenoje siuvuosi pati.

Karlosas: – Aš nuo Brigitos nepavargstu. Kasdien ja žaviuosi. Jau sakiau, kad su ja galėčiau šokti ir šokti, o kai tikrai noriu nuo visko pailsėti, einu krapštyti savo motociklo ar mankštintis į sporto klubą.

– Kur ketinate sutikti Naujuosius metus? Tikriausiai ir laikrodžiams mušant 12 valandą neapsieisite be tango?

Brigita: – Naujuosius sutiksime Kaune su draugais, šokančiais tango. Bet tą įstabų vakarą bus visko... ir tango, ir šampano, ir bučinių, o svarbiausia – nuoširdžių linkėjimų.

– Ko palinkėtumėte vienas kitam 2018 metais?

Karlosas: – Ne tik Brigitai, bet ir kitoms moterims linkiu taikos, meilės, jausmų laisvės ir dar geriau šokti argentinietiškąjį tango.

Brigita: – Aš noriu vyrui palinkėti sėkmės, dar daugiau meilės, kantrybės. Juk nelengva gyventi toli nuo savo šeimos ir tėvynės. Nors iš tiesų jis – labai kantrus... Ir dar linkiu išmokti daugiau lietuviškų žodžių.

Daugiau svarbių, įdomių ir naudingų temų rasite žurnale "Savaitė"