„Kiekvieną dieną darbe sprendžiu žmonių problemas, o po darbo skubu namo, kur laukia ne tik šeima, bet ir pulkas žirgų. Pagalba žmonėms įprasmina būtį, draugystė su žirgais atpalaiduoja ir teikia jėgų“, – sostinės šurmulį į ramų gyvenimą vienkiemyje džiaugiasi iškeitęs Alantos seniūnijos seniūnas, žirgininkas Aidonas UŽUBALIS.

Jūratė BRATIKIENĖ

– Prieš dešimt metų iš sostinės persikėlėte gyventi į vienkiemį. Nė karto nesigailėjote žengęs tokį žingsnį?

– Sakau labai nuoširdžiai – tikrai niekada nesigailėjau dėl tokio savo poelgio. Tiesa, gyventi provincijoje pratinausi po truputį, persikėlęs į vienkiemį penkerius metus dar važinėjau dirbti į Vilnių. Vis dėlto labai greitai pajutau gyvenimo mieste ir vienkiemyje skirtumus. Kai po sunkios darbo dienos iš miesto grįždavau į savo sodybą, prarastas jėgas atgaudavau tiesiog stebuklingai – užtekdavo išsitiesti ant žolės, ir dienos nuovargio kaip nebūta. Laikui bėgant pamačiau, kad man net nebereikia atostogų, nes kasdien ilsiuosi savo namuose. Tai buvo dar vienas atradimas miestiečiui, gyvenusiam daugiabutyje ir nuolat jusdavusiam atostogų alkį. Įsikūrus gamtoje neliko poreikio bėgti iš namų, be to, provincijoje mažiau streso. Pjaudamas žolę ar tverdamas arkliams aptvarą fiziškai pavargsti, bet smegenys pailsi. Kai manęs klausia, kaip viską spėju, atsakau, kad tiesiog reikia norėti viską suspėti. Tada visi dienos darbai vyksta sparčiai ir sklandžiai.

– O kada gimė meilė žirgams?

– Vaikystėje turėjau kaimą. Su džiaugsmu važiuodavau pas senelius ir ten prižiūrėdavau žirgus. Taip ir užsimezgė draugystė su šiais gyvūnais. Tais laikais arkliai ūkyje turėjo dirbti: padėdavo pervežti šieną, atliko kitus žemės ūkio darbus. Mano pareiga buvo gyvulius girdyti, nuvesti ir parvesti iš ganyklos… Tačiau tekdavo jais ir pajoti, o žiemą – arklius į roges pakinkydavo. Patirdavau tiek daug džiaugsmo...

Antras pažinties su žirgais etapas – jau vyresnėse klasėse. Drauge su kitais bičiuliais lankiau žirgyną. Be to, mano tėvas su žirgais dalyvaudavo ristūnų varžybose. Tačiau tada dar negalvojau, kad žirgininkystė – ta veikla, kuria norėčiau užsiimti gyvenime. Bet vos įsigijau sodybą, pradėjau svajoti, kaip po mano pievą laksto žirgai, kaip aš su jais draugauju. Viliojo ir galimybė jodinėti. Apie jokį verslą nė minties nebuvo.

– Kiek šiuo metu žirgų ganosi jūsų pievose?

– Dabar turiu penkis ponius ir aštuonis žemaitukus. Ūkio darbai gula ant mano pečių. Žmona Giedrė mane labiau morališkai palaiko, nes dirba mieste, o ir ūkio darbai jai mažiau prie širdies. Tačiau ir ji nenori važinėti į miestą, tad stengiamės susikurti tokį gyvenimą, kad įsikūrę vienkiemyje laisvai galėtume užsidirbti pragyvenimui. Tai nėra labai paprasta, nes gyvuliai irgi nemažai kainuoja.

Kai manęs paklausia apie ateities planus, sakau, kad sulaukęs penkiasdešimties norėčiau turėti penkiasdešimt arklių. Pirmuosius savo ponius įsigijau iš bičiulio olando. Kartą su juo susėdę išsikalbėjome apie arklius. Olandas papasakojo, kad jų krašte kone kiekvienas, gyvenantis kaime, laiko ne šunis ir kates, o arklius. Užsikrėčiau šia liga ir aš. Pirmuosius poniukus – dvi kumelaites ir vieną eržiliuką – parsigabenau iš Olandijos. Juos pirkau iš skirtingų šeimininkų, kad nebūtų jokios kraujomaišos. O, kiek jie suteikė teigiamų emocijų!

Anksčiau dar nebuvo populiaru auginti tokius gyvūnus. Kaimynai iš pradžių manė, kad po pievas laksto retos veislės šunys. Žiemą poniukai užsiaugina kailį – gauruoti tampa dar mielesni. Iš tolo tikrai galima juos supainioti su šunimis. Poniai – tikra sodybos puošmena. Jais malonu grožėtis, vaikams – žaisti ir tik patys mažiausieji gali šiais gražuoliais pajodinėti.

Be galo norėjosi turėti ir žirgų. Mėgstu pajodinėti. Tiesa, manyje prabudo patriotizmas ir supratau, kad reikia įsigyti žemaitukų. Taip sodyboje atsirado dvi kumelės, dar keli žirgai. Žemaitukai – viena seniausių veislių Europoje, žinoma jau nuo VI–VII amžiaus, – padėjo lietuviams karų ir priespaudų metais. Man žirgininkystė – daugiau širdžiai mielas užsiėmimas, nei rimtas verslas.

– Tiesa, kad arklys – labai protingas, draugiją mėgstantis gyvūnas?

– Tikrai taip – jei su arkliu nuoširdžiai bendrauji, įgyji jo pasitikėjimą, grąžos gauni labai daug. Draugystė su arkliu turi būti puoselėjama. Arklys – bendraujantis gyvūnas. Be to, tai bandos gyvulys. Baisiausia, jei žmonės laiko vieną arklį. Vienišas jis be galo liūdi, jam tada blogai. Šie gyvūnai geba justi labai daug. Be to, yra labai protingi.

Dar mokydamasis mokykloje ir lankydamas žirgyną supratau, kad žirgai – neeiliniai gyvūnai. Pamenu, kartą jojau žirgu ir šokdamas per kliūtį stipriai kritau ant žemės. Viskas galėjo baigtis labai blogai. Įstrigo į atmintį ta akimirka, kai guliu tiesiai po žirgu ir matau, kaip pakilusi jo kanopa lėtai leidžiasi ant mano krūtinės. Žirgas – galingas, daug sveriantis gyvūnas. Jei visu svoriu būtų užlipęs, padariniai būtų buvę liūdni. Tačiau žirgas kanopą sulaikė, nenuleido ir apsaugojo mane nuo rimto sužalojimo. Šiandien esu jam už tai labai dėkingas.

Tačiau daug laiko praleisdamas su žirgais, galiu pasakyti, kad jų emocijos, elgsena nuolat keičiasi. Arklių nuotaika priklauso nuo aplinkybių, dienos. Todėl bendraujant su jais svarbu ir į tai atsižvelgti. Be to, reikia nepamiršti, kad arklys nėra žaislas ar dekoracija, kad jį ištisai glostytum ir darytum su juo ką tik nori.

– Jums dar patikėtos ir atsakingos Alantos seniūnijos seniūno pareigos. Kaip spėjate viską suderinti, kai vienas sukatės ūkyje, rūpinatės pulku žirgų?

– Tiesa, dirbu daug. Dieną bandau spręsti kitų žmonių problemas, o vakare, grįžęs iš darbo, imuosi ūkio darbų. Kol kas man viskas įdomu. Seniūnu dirbu ne dėl pinigų, o todėl, kad šis darbas mane įkvepia. Noriu padėti žmonėms. Matau, kad galiu išspręsti daugelį jų problemų. Žmonės seniūnui gali skambinti 24 valandas per parą. Ir savaitgaliais. Žinau, kad esu atsakingas už viską.

– Ar paprasta atvykėliui iš miesto užsitarnauti mažo miestelio žmonių pagarbą?

– Ją iš tiesų reikėjo užsitarnauti. Ir ne žodžiais, bet konkrečiais nuveiktais darbais. Juk nei aš žmonių pažinojau, nei jie manęs. Vadino mane atajūnu, vertino gana konservatyviai. Vietiniai galvojo: „Ir ką tas miestietis gali mums padėti, jei čia negyveno, ką jis gali nutuokti apie provincijos žmonių problemas.“ Bet aš žinojau, kodėl einu dirbti tokį darbą – norėjau padėti žmonėms, jutau, kad galiu nemažai padaryti.

Ne paslaptis, kad jie į seniūną kreipiasi bet kuriuo klausimu. Dažnai net galvoja, kad galiu išspręsti visas jų problemas. Kai matau, kad uždavinys ne mano jėgoms, nukreipiu pas kitus specialistus, kurie galėtų padėti. Esant dideliam gyvenimo tempui kaimo žmonės neretai nespėja susigaudyti pokyčių sraute. Tam ir yra seniūnas.
Dažniausiai problemos – sezoninės, pavyzdžiui, šiuo metu – vilkai pjauna naminius gyvūnus. Miestiečiui gali pasirodyti, kad tai normalu, tačiau kaimiečiui, kuris turi iš to pragyventi – didelė problema, kurios pats išspręsti negali, o valstybė visų nuostolių neatlygina. Tad visais atvejais ieškome sprendimo būdų. Kai nesi šališkas, kartais problemas išspręsti netgi lengviau. Kartais tenka narplioti kaimynų ginčus, reikia žmones sutaikyti. Kaime vyksta kitoks gyvenimas nei mieste – visi visus pažįsta, viską vieni apie kitus žino, ir niekur nepasislėpsi.

– Ar Alantos miestelio žmonės noriai dalyvauja šventėse, įsitraukia į bendras veiklas, yra smalsūs ir žingeidūs?

– Paneigsiu stereotipą, kad mūsų lietuviškas kaimas ir maži miesteliai degraduoja. Ir čia gyvendami žmonės nori laiką leisti įdomiai, kažką naujo sužinoti, pamatyti. O aš vis pabrėžiu, kad vienas nieko nepadarysiu, kad esame bendruomenė ir bendromis jėgomis galime nuveikti labai daug, kad turime įsiklausyti į kitų nuomonę. Iš jaunų žmonių galime pasisemti idėjų, iš vyresnių – išminties. Tik turime norėti veikti.

Alantos dvare turime įspūdingą Vaidoto Žuko padovanotų paveikslų galeriją. Į mūsų bažnyčią koncertuoti atvyksta ir simfoninės muzikos atlikėjai iš didmiesčių. Galime didžiuotis labai aukšto lygio koncertais. Praėjusiais metais Alanta buvo paskelbta mažąja kultūros sostine, tad kultūrai skyrėme dar daugiau dėmesio, visus metus organizavome dar daugiau renginių. Per miesto šventes į Alantos miestelį suplūsta pulkai žmonių, atvažiuoja ir tie, kurie kadaise čia gyveno. Ypač per Alantos krašto šeimų šventę, tapusią tradicine ir organizuojamą jau ketverius metus. Molėtų rajone daugiau nėra tokio lygio šventės.

Kadangi pats esu atvykęs iš miesto ir žinau, kaip organizuojami dideli renginiai, idėjas nesunkiai pritaikau čia – mažame miestelyje. Tik naujienas vietiniai žmonės nelinkę priimti iškart: iš pradžių baiminasi, kad gali nepavykti kažko padaryti, galime suklupti pradėję naujus darbus. Tada bandau įkvėpti, įtikinti žmones, kad labai norint viską galima padaryti. Ir tikrai pavyksta. Po renginio gera būna visiems – ir šventės dalyviams, ir svečiams, ir seniūnui.

Daugiau svarbių, įdomių ir naudingų temų rasite žurnale "Savaitė"