Maltiečių kampanija „Jie nerūpi niekam. Bet jais rūpinasi maltiečiai” yra apie pagalbos senoliams poreikį. Paskambina žmogus ir tyliai nedrąsiu balsu ištaria: „Padėkit. Nebegaliu vienas”. Ir tampa aišku – maltiečiai paskutinė instancija, į kurią kreipiasi senas žmogus. Juk mūsų senoliai kuklūs, jiems vis atrodo, kad kitam labiau reikia, pagalbos paprašo tik visai bėdai užspaudus. Maltiečiai pastebi, kad tokių tylių prašymų pastaruoju metu daugėja. Kodėl taip yra, klausiame maltiečių Šiaulių grupės vadovės Aušros Simonavičiūtės.

– Per pastaruosius metus maltiečiai Šiauliuose globoja trigubai daugiau senelių nei anksčiau. Kodėl taip nutiko?

– Globojamų senelių skaičius per pastaruosius kelerius metus ženkliai auga. Ypač rudenį ir žiemą, kai tenka mokėti už šildymą, žmonės kreipiasi dėl paramos maistu. Neišgyvena dėl padidėjusių kainų. Šiuo metu lankomų žmonių sąraše 86 senoliai. Vien per savaitę prieš šv. Velykas sąrašą pasipildė dar 2 nauji žmonės.

Pagal galimybes silpniausiems vežame gatavą sriubą, kitiems, kurie dar patys pasigamina, sauso maisto lauknešėlius pristatome – visiems sriubos jau neužtenka. Šiais metais nusprendėme, kad trečiadieniais kviesime ateiti stipriausius stokojančius senjorus pasiimti paskutinės dienos galiojimo produktų, kuriuos mums aukoja prekybos tinklas. Žinia greitai pasklido po Šiaulius ir dabar kiekvieną trečiadienį sutinkame vis naujų veidų. Žmonės be galo dėkingi, pasakoja, ką išsivirė iš tų produktų, kaip visą savaitę taupė. Pirmą kartą atėję senoliai būna nejaukiai gūžiasi – nėra lengva prašyti. Vėliau jau drąsiau – net paprašo, ar negalėtų ką nors ir kaimynui nunešti.

– Jei lieka, maisto produktais dalinatės ir su benamiais?

– Žinia apie dalinamus paskutinės dienos galiojimo produktus pasklido ir tarp nakvynės namų gyventojų. Iš lūpų į lūpas, draugas draugui, vargdienis vargdieniui... Dabar trečiadieniais prie patalpų apie 10 val. ryto jau laukia keliasdešimt prašančiųjų. Deja, ne visi atėję gauna maisto – svarbiausia sąlyga: turi būti blaivas.

Prieš šv. Velykas nakvynės namų gyventojams užsiminiau, kad planuoju kokią nors bendrą veiklą. Pavasaris – miestui reikia talkos: žmonės sureagavo optimistiškai, iškart ėmė klausinėti, kada ir kur reikės jų rankų.

Nesinori, kad atskirtį patiriantys žmonės jaustųsi kaip visuomenės atstumtieji. Na, suklupo, pasidavė priklausomybei... Tai ką dabar – duonos kąsnio neverti? Pasiklausai istorijų – sudėtingas jų gyvenimas, dauguma dirbti nebegali dėl sveikatos: nušalusios galūnės, pusiau amputuotos pėdos, ankstesnės traumos darbe. Yra ir neįgaliųjų vežimėliuose. Darbdaviai tokius jau seniai nurašę kaip netinkamus. Tokiems bent šiokia tokia pagalba maistu yra daug. Pavalgęs žmogus yra ramesnis, mažiau linkęs nusižengti įstatymams. Todėl ir dalinamės...

– Kokie jūsų su sriuba lankomi senoliai: silpni dėl amžiaus, ligų ar vienatvės?

– Lankomų senolių amžius labai įvairus. Turime senjorę, kuri šįmet, balandžio 29 d., švęs 95-erių jubiliejų. Turime 91 ir 93 metų senjorus. Jie matę daug vargo: tremtys, pokaris, alkanas sovietmetis, todėl atneštą maistą labai taupo. Praėjusią savaitę aplankiau močiutę, žiūriu, dar sriubos nuo paskutinio vizito likę. „Labai saugojau, nevalgiau visko iš karto, o jei neateisi, visai nebus kuo pasimaitinti”, – liūdnai paaiškino senolė.

Daug tokių jaudinančių žodžių išgirstu lankydama žmones. Žmonės dėkoja, sako, seniai jau norėjau prašyti maltiečių pagalbos, bet gėdijausi – ką kaimynai pagalvos pamatę kieme mašiną. Tokius abejojančius visada nuteikiu džiaugtis – juk būti aplankytam, gauti kad ir svetimo žmogaus dėmesio nėra jokia gėda.

Turime ir linksmų istorijų. Savanorė pasakojo, kaip su globojama senjore keliavo į turgų ieškoti naktinių marškinių. Tris kartus apėjus visas prekybos vietas, močiutė nusprendė – norimos spalvos naktinių nėra. Su ta pačia močiute po visus Šiaulius ieškotas ir metalinis virdulys: visi iškilnoti, tačiau nė vienas netiko. Na, po daiktų paieškų reikia vitaminų – dar pusantros valandos vaistinėje. Reikia kantrybės, bet ir smagu – juk ne vien sriuba mūsų senoliai gyvi.

Ir dar ne tik apie sriubą – šiais metais vienas neįgalus globotinis ruošiasi priimti komuniją. Kartu su savanoriu jis lanko bažnyčią ir po šv. Mišių kartu praleidžia popietę. Rimantas (toks globojamo vyro vardas – aut. past.) po autoįvykio jau daugiau kaip 47 metus yra įkalintas neįgaliojo vežimėlyje. Vaikų ir žmonos neturi. Gyvena vienas ir vis juokauja, kad bet kada gali priimti gyventi kurį nors savanorį į kitą kambarį. Rimantas visada su plačia šypsena, tačiau pastebime, kad su kiekviena diena jėgos silpsta. Tampa sunku iš lovos įsikelti į vežimėlį. Vis dažniau, atnešus sriubos, randame vyrą tebegulintį lovoje ir laukiantį.

– Istorijos įvairios. O kaip keičiasi senolio gyvenimas, pradėjus jį lankyti maltiečiams?

– Kiekvieno senjoro gyvenimas šiek tiek pasikeičia, kai jį pradeda lankyti maltiečiai. Pirmiausia atsiranda rutina – kito žmogaus laukimas sutartomis dienomis. Tai paskatina vienišą žmogų keltis, apsitvarkyti. Ir pamatai, kaip senolis pradeda labiau rūpintis savimi, tvarkingiau gyventi, išlipa iš depresijos ir negatyvo. Galiu papasakoti, kaip maltiečiai pakeitė net 99-erių senjorės gyvenimą ir prikėlė norą bendrauti.

Kartą sulaukėme skambučio, kad garbaus amžiaus senolei reikia pagalbos, nes ją prižiūrėjęs žmogus patyrė traumą. Močiutės namai buvo be patogumų, reikėjo krosnį kūrenti, vandens atnešti. Su savanoriais pasidalinome laikus ir kiekvieną dieną lankėme su karštu maistu. Bet močiutė buvo tokia apleista, kad nusprendėme – reikia keisti viską iš esmės (ją prieš tai prižiūrėjęs žmogus buvo kaupikas ir prinešė pusę kambario šiukšlių). Maltiečių draugų dėka senolei keliems mėnesiams gavome nemokamą vietą privačiuose globos namuose, o patys ėmėmės darbų – išvežėme šiukšles, atvežėme gerų žmonių padovanotą lovą, nes senoji buvo beviltiškai išgulėta, švarios patalynės, rūbų. Grįžusiai į namus senolei kirpėją pakvietėme – ir gyvenimas vėl gražus, nepriklausomai, kiek tau metų.

– Kaip jus susiranda senoliai, kaip vyksta atranka, o gal vežate maistą kiekvienam prašančiam?

– Yra kriterijai, kuriais vadovaujamės atrinkdami. Kad pagalbos būtinai reikia, praneša Šiaulių savivaldybės Socialinių paslaugų skyrius, sulaukiame skambučių iš žmonių, kurie maltiečių kontaktus gauna iš Socialinių paslaugų centro, bendradarbiaujame su gydytojais, socialiniais darbuotojais. Individualios priežiūros asistentai, ambulatorinės slaugos darbuotojai, kurie lanko senelius, taip pat praneša apie maisto poreikį.

Vienos vienišos močiutės kontaktą gavome iš Valstybės duomenų agentūros. Darbuotoja, atlikdama apklausas telefonu, išsiaiškino, kad moteris vieniša, kad negali išeiti iš namų, pasirūpinti savimi, pasigaminti maisto.

– Kaip senoliams gali padėti kiekvienas?

– Nereikia ilgų įsipareigojimų, reikia tik gerų norų, kurie nieko nekainuoja. Pavyzdžiui, skirti maltiečių globojamų senolių pagalbai 1,2 proc. Prisidėję jūs tapsite ne tik paramos teikėjais, bet ir senolių istorijų dalimi. Istorijų su laiminga pabaiga, kur senatvė nėra vieniša.

Pranešimas spaudai.