„Vėlyva garbė, kaip ir vėlyva meilė, – reta ir brangi. Ir nebepavojinga, neberizikinga“, – sakė rašytoja, literatūros tyrinėtoja, habilituota humanitarinių mokslų daktarė, Vilniaus universiteto profesorė emeritė Viktorija DAUJOTYTĖ-PAKERIENĖ, atsiimdama 34-ąją Lietuvos rašytojų sąjungos premiją už autobiografinių tekstų knygą „Kai rašai, nebijai“. Graži mintis, kaip ir daugybė kitų, išsakytų per mūsų interviu su pašnekove.

Rasa ŽEMAITIENĖ

– Prieš 18 metų, darydama su jumis interviu, sakiau: „Vasario 16-osios proga norėtųsi kalbėti apie meilę tėvynei, laisvę, pilietiškumą ir patriotizmą, o kalbėsime ir apie žmonių nusivylimą...“ Šiandien, Kovo 11-osios išvakarėse, nelabai kas tepasikeitę. Ar liaudies ir valdžios priešprieša yra užkoduota neišvengiamybė?

– Jokie nusivylimai neturėtų blokuoti galimybės mąstyti apie meilę, laisvę, pilietiškumą ir piliečio pareigas. Valdžia, tėvynė, valstybė nėra vieno lygio sąvokos. Valdžios keičiasi – tėvynė, valstybė lieka. Įtampų yra ir negali nebūti. Bet juk tai, ko labiausiai siekėme, artėdami ir į Kovo 11-ąją, pasiekta: gyvename nepriklausomoje, demokratinėje valstybėje. O kiek to ar kito, nepasversi – priklauso ir nuo mūsų, ir nuo aplinkybių. Viskas kinta ir keičiasi. Kuo daugiau laisvės, tuo labiau jos ir trūksta. Kuo daugiau demokratijos, tuo daugiau ir iš jos kylančių pavojų. Nebeatsimenu, ar prieš aštuoniolika metų galvojau panašiai, gal buvau kritiškesnė. Dabar, tikiuosi, – savikritiškesnė. Pagalvojau, kad mano motina tikriausiai nepasigedo laisvės. Neturėjo jai laiko. Sunkiausiu, kolchoziniu, laiku augino savo šešis vaikus, stengėsi iš paskutiniųjų, kad jie neužalktų, neužskurstų. Kaip ir jos vyresnė sesuo – du palaidojusi, penkis užauginusi. Ir jauniausia – tris. „Neatsikratė.“ Mane žeidžia teiginiai, kad sovietmečiu žmonės „atsikratė“ (ar „atsikratydavo“) savo vaikų. Nepažinojau tokių. Jei į internatines mokyklas išleisdavo, tikėjo, gal ir naiviai, kad ten jiems bus geriau, kad nebus alkani. Mūsų mama neišleido. Nei giminės, nei kaimynai. Motinos principas buvo paprastas: kaip bus, taip – vis namuose, vis po akimis. Ir buvo teisi – visus prie savęs pririšo. Būkime atsargūs: namai, tėvai, vaikai priklauso tautos mentaliniam centrui. Jei negini savųjų, jei ir patyrei vargo, jei nejauti su jais solidarumo, tą centrą, kuris turėtų išlikti bent ne visai priklausomas ir nuo santvarkų, ir nuo aplinkybių, silpnini, ardai.

– Šiandien padėties netaiso ir karas Ukrainoje – neramu... Kaip jus asmeniškai veikia ir kokių minčių kelia tokia dabartinė atmosfera, nuotaikų fonas?

– Padėtis Ukrainoje negali neveikti – mes, žmonės, esame kūnai tarp kūnų. Bet šįryt (vasario 20 d.) per radiją išklausiau Europos komisaro Andriaus Kubiliaus minčių, pasidžiaugiau jo santūrumu, gilesniu, nei girdėjau Lietuvoje, man tinka jo atsargūs vertinimai. Gal iš karto tikrai sunku suvokti, į ką veda ir JAV prezidento Donaldo Trampo ekstremumai, gal kažkas dar už jų, juk kažkas ir kinta, atrodo, kad ir Europos Amerika nežada visai apleisti. Drumsto vandens laikas, o drumstame vandeny juk ne viskas matyti. Bet ar turime laiko laukti, kol vanduo nusistovės? Vis aiškesnė tiesa, kad turime patys už save atsakyti, ne mažiau nei JAV į gynybą investuoti. Sau vis primenu: neskubėk vertinti, juolab teisti ar smerkti, juk daug ko nežinai, nematai, informacija ribota. Žinau, kad galiu dirbti tik savo, kad ir nedidelius, darbelius. Nesu politikė, politologė. Esu pensininkė.

– Kaip manote, kas sunkiu metu žmogui gali būti didžiausia atrama ir kas ta atrama buvo ir yra jums?

– Tik žmonės konkrečiai paremia vieni kitus. Ir mane. Gal ir aš ką... Kartais jaučiu ir kokią didesnę valią. Stengiuosi jai paklusti, eiti jos vedama. Dar – darbas. Kai dirbu, esu stipresnė. Dar pareiga, jei žinau, kad kai ką turiu būtinai padaryti, tai ir darau, nepaisydama nesėkmių, nuoskaudų, nuovargio, vis dažnesnio ir gilesnio.

– Beje, ar išskirtumėte laiką, sunkiausią jums asmeniškai? Ar gyvenimas niekada nebūna vienspalvis, tik sunkus ar lengvas savaip?

– Kas jau buvo sunku, daugiau ar mažiau praėjo. Kas dar bus sunku ar ir sunkiausia, dar ateis. Norėčiau, kad man, o ne tiems, kuriuos myliu. Bet gyvenimo sunkumas ar lengvumas – visada santykis. Kiek žmogus pakelia, matyti ne iš to, kiek neša, o kaip neša.

– Skaitau jūsų naujausią knygą „Kai rašai, nebijai“. Taigi, kaip rašote, po Romo Kalantos susideginimo vėl sustiprėjo Lietuvių literatūros katedros ideologinė „priežiūra“. Ar daug tos „priežiūros“ teko patirti ir išgyventi pačiai? Kas padėjo išlikti, susigaudyti situacijose?

– Didelė ta knyga, gal ir per didelė – daug joje visko. Bet yra ir ši frazė apie po R. Kalantos tragiško akto sustiprėjusią ir Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedros, man itin svarbios, kontrolę. Šiaip ta kontrolė visada buvo – aštriausiai ją patyrė tie, kurių, įstojusi į universitetą 1963 m., jau neberadau – buvo priversti išeiti, pasitraukti. Meilė Lukšienė, Irena Kostkevičiūtė, Aurelija Rabačiauskaitė,Vanda Zaborskaitė – toks gabių, talentingų moterų frontas. Ir jaunesnių žmonių, aspirantų, studentų, likimai komplikavosi. Su kai kuriais dar susitikau vėliau, susipažinau. Kai lyginu, manau, kad mano „priežiūros“ nebebuvo tokios skaudžios, nors randų, žinoma, liko. Deja, ne visada pavyko susigaudyti, tinkamai pasielgti. Tad ir klystantiems esu atlaidesnė.

– O kaip vertintumėte dabartinę „priežiūrą“, pavyzdžiui, dėl Justino Marcinkevičiaus ar Salomėjos Nėries?

– Visa, kas vyksta, kad ir kaip sunku pripažinti, tikriausiai yra neišvengiama. Vieni kitiems mes, deja, esame ir priemonės – pasirodyti, pademonstruoti didesnį patriotizmą ar tiesiog prie stipresnės, aktyvesnės galios prisišlieti. Dalyvavau tose kovose – ir dėl Salomėjos, ir dėl Justino. Gal ir gerai, kad nieko nepavyko laimėti. Dabar labiau pasitikiu kuo nors, kas galiausiai išlygina, bent neleidžia užimti vietos, kuri priklauso kaip tik tiems, kuriuos reikia nugalėti, išstumti, bent apkaltinti, paneigti. Jei skaitai Salomėją, tai ir skaitai. Arba išgirsti, kad mergaitė, pagal „Erasmus“ programą studijuojanti tolimame pietų šalies universitete, kalbos programai pasirenka Salomėjos Nėries eilėraštį, skaito jį viešai ir staiga apsipila ašaromis. „Kas tau? – klausia draugai. – Gal tu namų labai pasiilgai?“ – „Ne, kad mūsų kalba tokia graži...“ Ką bepridursi – kalba yra ir namai. Gabiaisiais pasitikiu – jie turi klausą, o talentas stiprina ir moralinę atsakomybę. Kad ir koks šakotas, kad ir koks aštrus ir nepatogus buvo Sigitas Geda, o Salomėją Nėrį gynė, palaikė. Justinas Marcinkevičius – kas kita. Dideli, iš esmės vieno laiko poetai, tad ir varžovai.

– Kai rinkotės studijuoti literatūrą, o vėliau ir ją dėstyti bei tyrinėti, supratote, kad ideologinė „priežiūra“ visada bus šalia?

– Ne, neturėjau nei tokio sąmoningumo, nei tokio gyvenimo pažinimo. Lietuvių literatūros nebuvau iš karto pasirinkusi. Tik kažkaip nujaučiau, kad gal tai man tiktų. Nuolat pakartoju S. Gedos, bendrakarčio, mintį: „Aš ją mylėjau, gimtąją lietuvių literatūrą.“ Tebesu su ja visokeriopai susaistyta, vis dar traukia ką nors apie ją parašyti, pasakyti. Dirbau ir su talentingais studentais. Tai buvo svarbiausia. Kai yra, kas svarbiausia, visa kita ištveriama. Bet, kaip jau sakiau, ir stengiausi prisitaikyti, ir dariau klaidų.

– Bet turbūt visai kitomis spalvomis galima spalvinti Nepriklausomybės pradžią universitete? Tikėjimo, kad bus kitaip, nestigo? O nusivylimų?

– Taip, Nepriklausomybės pradžia universitete buvo unikali. Turėjome daug ką keisti: studijų programas, kursų struktūrą. Iš dalies ir save, nors ir nenorėjau to prisipažinti. Bet jutau ir šviesą, ir didelę energiją – dirbti, padaryti. Užsikrauti papildomą naštą – padėti mokytojams lituanistams, rengti naujas, bent pereinamąsias lietuvių kalbos ir literatūros programas, rašyti vadovėlius. Tikėti, kad einam į priekį. Branginau mokytojų lituanistų ryžtą ir iš jų mokiausi. Iki šiol matau, kokia didelė klaida buvo išardyti Vilniaus edukologijos universitetą. Tereikėjo jį pertvarkyti. Mokytojų negali trūkti. Būsimi mokytojai turėtų studijuoti kartu, dainuoti choruose, šokti ansambliuose. Bendrauti, pagal kitus tikrintis ir savo pasirinkimus. Nusivylimai, abejonės yra ir tikėjimo dalis.

– Ir vėl cituoju: „Lyg ir nieko paprasčiau parašyti apie save. Juk viską žinai. Bet raštas atidengia ir tai, ko nežinojai, nežinai.“ Ar atvėrė jums šie „patirties tekstai“ save tokią, kokios nesitikėjote pažinti?

– Turbūt. Turbūt atvėrė kai ką, atidengė, nors ir sunku konkrečiai pasakyti, ką. Gal knygoje tai ir galima išskaityti, nežinau. Nenorėjau atviravimų, gal ir nežinau, kas jie, bet nevengiau atvirumo. Skiriu atvirumą – gilų ir retą atsivėrimą – nuo atviravimo kaip paviršinio smalsumo tenkinimo. Nežinau, gal ir nedaug mano patirtyje to, kas tiktų smalsiesiems. Tiksliau, tik smalsaujantiems.

– Beje, man gražiausia knygos dalis ta, kur giminės istorijos veriasi aplink Jūsų mamą. O kokia jūs esate mama, žmona? Mes vis apie darbą ir gyvenimo filosofijas, o ką paveldėjote iš mamos, šeimos, giminės?

– Ačiū, norėčiau, kad taip būtų. Kad mama būtų ir liktų svarbiausia mano knyga. Nežinau, ką atskirai iš mamos, tėvo, iš giminės paveldėjau. Gal ir viską. Tik tas viskas manyje kitaip persirašė. Raštą čia vartoju ir perkeltine prasme. Gyvename ir įsirašydami, ir persirašydami. Turiu sūnų, marčią, laimė, dvi dukraites. Nuo jų ir norėčiau atitraukti visa, kas sunku ir sunkiausia. Tikiuosi, kad su vyru kartu nugyvensime ir dar likusį gyvenimą.

– Buvo įdomu skaityti apie jus įsimylėjusią. Kas didesnė dovana: mylėti ar būti mylimai?

– Na, taip, tas jaunas dienoraštis – nemenka rizika. Aštuoniolika metų – pats laikas įsimylėti. Supratau, kad neturiu kalbos, kuria galėčiau apie tą laiką pasakyt, nepažeisdama jo tikrumo. Dienoraštį perrašiau žodis žodin, net kelias kalbos klaidas dėl tikrumo palikau. Gal čia ir yra vieta, kur skaitytojui gali būti ir netikėta, ir smalsu. Lyg mano skola – juk kiek laiškų, užrašų, dienoraščių – ir pačių intymiausių – perskaičiau rašydama apie literatūrą, bandydama kiek galima labiau priartėti prie žmogaus sielos, prie jos gelmės, iš kurios galiausiai viskas. Meilė yra didžiausia dovana, skriauda – jos nepatirti, jei ir pačios nelaimingiausios.

– Matant, kiek nuveikta, vis dėlto smalsu, kiek jūsų gyvenime buvo ir yra buities, virtuvės, moteriškų pomėgių – tiesiog ne darbo?

– Deja, apytuščiai šie mano plotai. Tik namiškių nereiklumas išsaugo mano buitinį, virtuvinį autoritetą. Bet moku iškepti juodą ruginę duoną, gebu ilgai išsaugoti raugą, dukraičių barbėms pasiuvau kelias sukneles iš jų senelio spalvingesnių kaklaraiščių. Patinka sode, labiausiai rudenį, grėbti lapus – gali galvoti, ką tik nori. Dėl tos pačios priežasties patinka ir vaikščioti, kol dar galiu. Bet iš tiesų tai nelabai žinau, kas yra „ne darbas“.

– Kokia šiandienos kasdienybė ir kokia joje jūs? Ar išplaukia mintyse koks naujas eilėraštis, ar užrašote jį, kaip kadaise svajojote su Arvydu Šliogeriu: „Rašysim, ką norėsim, kai nedirbsim...“?

– Rašyti kokį nors eilėraštį man panašu kaip grėbti lapus. Esi lyg kitoje erdvėje, išsiplečia būtojo ir esamojo laiko ribos. Visiška atskirybė – nei citatų, nei išnašų, nei korektūrų, nei kokios faktinės atsakomybės. Dar patinka rašyti trumpas mintis, tokias trumpes – pagal mažytę tėviškės upelytę, vardu Trumpė. Tik bėda, nebegaliu sutrumpintai vadinti Vinco Mykolaičio-Putino, kaip buvau pamėgusi, o dabar ir trumpes trikdo kita figūra...

– Beje, ar ta atsivėrimų, dienoraščių ir įžvalgų knyga nuritino kokį nors neišsakytų minčių akmenį nuo jūsų pečių, na, maždaug „norėjau, pasakiau ir pasidarė lengva“, nors galima suprasti, kad nemažai pasilikta ir sau?..

– Ne, neturėjau nei tokio noro, nei tokios vilties. Gal ir galėčiau pasakyti, kad rašiau dėl paties rašymo. Lyg zondavau, lyg tyriau ar tik norėjau patirti, ką reiškia taip rašyti – kai neturi jokio išankstinio plano, jokio uždavinio, kai svarbi ir tėra pati rašymo būsena. Rašiau, kai rašėsi, pasikliaudama rašymo spontaniškumu, – bent jau tai, kas baigiasi skyriumi „Ieškau Alkupio“. Iš kelių kartų rašyta, prieš dešimtmetį iš esmės ir baigiau.

– O gal tai duoklė ar skola giminaičiams ir giminės istorijoms, kurios privalėjo būti užrašytos, turint giminėje „tokį raštingą žmogų“? Juk be jų nebūtų jūsų...

– Kai pradėjau rašyti, visos istorijos, visi pasakojimai jau buvo manyje. Negalėčiau pasakyti, kad juos užrašiau. Greičiau parašiau – juk tokio jų pavidalo niekur nebuvo, nėra, nebent kokia užuomina. Bet visiška tiesa, kad be giminės, be tėvų nebūtų manęs, nė vieno mūsų nebūtų be gyvybės grandinės, pasiekusios ir mūsų galimybę. Viena giliųjų mano patirčių – suvokimas, kad protėviai, proprotėviai, gilyn ir gilyn, turėjo išlikti gyvi (ir laimėdami grumtynėse, kovose, ir prisitaikydami, bėgdami, slėpdamiesi), nežūti ir nepražūti nesubrendę, nesulaukę palikuonių, kad ir man būtų lemta gyventi.

Projektą „Tie, kuriais sekame“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma 15000 Eur.