„Svarbiausia, kad istorija tęsiasi ir šiandien. Kauniečiai gali didžiuotis, kad viduryje jų gana didelio miesto auga seni ir gražūs ąžuolai, dar geriau, kad dauguma jų yra savaiminiai, gal 300 metų senumo, o ir nauji pasodinti jau amžiuje – didžioji dalis sulaukusi gal 100 metų“, – sako miškininkas, kraštovaizdžio apželdinimo specialistas, dėstytojas ir gidas Linas Daubaras, sutikęs pavedžioti po istorinius Ąžuolyno laikotarpius.

Rasa ŽEMAITIENĖ

Dauguma Kauno svečių, o ir pačių kauniečių, Ąžuolynu galbūt laiko parką prie dabartinio Lietuvos sporto universiteto, stadiono ir halės. Iš tiesų tai tik nedidelė, galbūt labiausiai žmonių pamėgta jo dalis. Kauno Ąžuolyno parkas – tai Nemuno ir Neries santakoje anksčiau augusių ąžuolynų, kurie kadaise jungėsi su Karmėlavos, Rumšiškių ir Kaišiadorių giriomis, likučiai.

„Kauno Ąžuolynas buvo peršokęs per Nemuną ir ėjo iki Dubravos, o kitoje pusėje siekė Karmėlavą. Žemė aplink Kauną buvo trąši, ąžuolams tiko, tad jie augo. Vėliau, jau XIX a., nuo dabartinio Savanorių prospekto viršaus buvo pradėtas tiesti Daugpilio plentas ir ąžuolyną, kai statė geležinkelį ir kasė tunelį, perskyrė iš kitos pusės, kai statė fortus, ąžuolus vėl kirto. Dar vėliau kirto,nes plėtėsi miestas... Be to, ąžuolo mediena buvo labai svarbi Lietuvos eksporto dalis, nes tuo metu Europa savo ąžuolus jau buvo numarinusi, o Lietuvoje jų dar buvo.

Beje, įdomi detalė: prieš metus turėjau svečiuose anglų rašytoją, kuris papasakojo neįtikėtiną istoriją. Vienas jo draugas beveik blusturgyje Amerikoje nusipirko paveiksliuką, pradėjo rodyti meno žinovams – pasirodo, Rembranto paveikslas. Tada jau tyrė visapusiškai ir paaiškėjo, kad jis tapytas ant Lietuvos teritorijoje augusio ąžuolo lentelės. Yra toks mokslas – dendrochronologija, kuris tiria medžių rieves, kurios yra unikalios kaip žmogaus pirštų antspaudai, tad pritaikius tam tikrus metodus, sužinoti galima labai daug“, – įdomią istoriją pasakoja L. Daubaras.

Medžių amžių nustatyti nesunku

Susidomėta buvo ir Kauno ąžuolyno medžių amžiumi. Juk tie, kurie liko iš seniau, akivaizdu, kad buvo labai seni. „Medžių amžiaus nustatymas – labai tikslus dalykas. Išgręžus medį tuščiaviduriu grąžtu, dalis medienos lieka grąžto viduje ir ją išsitraukus, nesunku suskaičiuoti medžio metines rieves 1–2 metų tikslumu. Ąžuolyne yra labai senų, storų ąžuolų, grąžtai nepasiekia jų vidurio ir viduje išpuvę, tad nėra likę rievių. Vis dėlto miškininkai žino, kad ąžuolas per metus priauga 2 mm, taigi medžio skersmuo irgi leidžia daryti skaičiavimus. Tokiu būdu maždaug prieš 40 metų miškotvarkos specialistai suinventorizavo 770 senųjų ąžuolų ir nustatė, kad Kauno ąžuolų amžius artėja prie 300 metų. Niekas negali pasakyti, ar jie buvo specialiai sodinti, nes senuosiuose planuose ten, kur jie auga, buvo miškas. Taigi greičiausiai užaugo patys“, – prie istorijos ištakų veda pašnekovas.

Vėliau prie gamtos planų vis aktyviau ėmė liestis žmogaus ranka. Lietuvai priklausant Rusijos imperijai, buvo gautas nurodymas, kad reikia švęsti 200 metų nuo Petro I gimimo sukaktį ir didesniems miestams šiam jubiliejui padaryti atmintiną dalyką. Pradėta dairytis Ąžuolyne ir nutarta atidaryti parką. Poilsio parkas su estrada, mediniu paviljonu ir sūpynėmis buvo atidarytas 1872 m. ten, kur vėliau ilgą laiką buvo atrakcionai, ir kurį laiką ta vieta net vadinta Petrovka ar Petrovskaja gora. Parko priežiūros ėmėsi Kauno sodininkystės draugija, buvo pradėti kasti takeliai, keliukai. Taigi XIX a. pabaigoje pradėta daryti kai ką planingesnio, bet iki Lietuvos nepriklausomybės dar laukė keli dešimtmečiai...

Valstybingumo ženklai tarpukariu

„Kauno ąžuolyne valstybingumo ir naujo gyvenimo ženklų pradeda rastis labai greitai po Nepriklausomybės paskelbimo. Petrovskaja gora pavadinama Vytauto parku. Viename dokumente randu, kad tai įvyksta 1919 m., kitame – kad 1930 m., kai minimi Vytauto jubiliejiniai metai, ir manau, kad antroji data yra tikroji. Nuo 1922 m. pietvakarinėje Ąžuolyno dalyje pradedamos rengti žemės ūkio ir pramonės parodos, pardavinėjami sklypai gyvenamųjų namų statybai. Yra istorija apie tai, kad 1924 m. buvo pasodinti trys medžiai. Vieną pasodino prezidentas Aleksandras Stulginskis, kitą – Amerikos lietuvių atstovas, trečią – Mažosios Lietuvos atstovas. Vėliau aplink tuos tris medžius pradėta sodinti medžių ratą, kurio mes, Lietuvos dendrologai, deja, šiandien nerandame. Kitas valstybingumo ženklas – nuo caro laikų likusios tvirtovės griuvėsiuose įkurta radijo stotis, kuri 1926 m. atnaujinta ir iš jos pradėjo transliuoti Kauno radijas. Ir dabar ten yra retransliatorius, stovi bokštai. Tarpukariu tą vietą, einančią žemyn šlaitais nuo halės centro link, žmonės vadino Radijo rajonu, jis netrukus tapo prestižinis ir toks išliko iki šių dienų“, – pirmuosius Lietuvos istorijos ženklus Kauno ąžuolyne vardija L. Daubaras.

Ta Ąžuolyno vieta iš tiesų patraukli, miesto centre, tik ant kalno, tad ir namus ten projektavo žinomi architektai: Bronius Elsbergas, Edmundas Alfonsas Frykas, Stasys Kudokas, Vytautas Landsbergis-Žemkalnis ir kt. Gyveno ten to meto šviesuoliai: poetai Vincas Mykolaitis-Putinas, Salomėja Nėris, kunigas ir poetas Antanas Šmulkštys-Paparonis, aktorė Unė Babickaitė, dirigentas Nikodemas Martinonis, architektas S. Kudokas, profesoriai Petras Avižonis, Jonas Gudaitis-Vabalas, Juozas Tonkūnas, diplomatas Petras Klimas, krašto apsaugos ministras Juozas Papečkys, susisiekimo ministras Juozas Jankevičius, karininkai Pranas Lesauskis, Oskaras Urbonas, Vytautas Engleris ir kiti.

Naujas gyvenimas – nauji statiniai

„Profesoriaus Tado Ivanausko iniciatyva 1924 m. Kaune įkuriama Lietuvai pagražinti draugija. Kaunui apželdinti skiriama 50 tūkst. litų per metus, ir miestas gražėja. Be to, Lietuvą pasiekia kūno kultūros ir sporto mados iš Vakarų Europos: negalima vien tik arti – reikia neatsilikti nuo pasaulio ir rūpintis kūnu. Ąžuolynas puikiai tam tinka. Pradedamas statyti futbolo stadionas, o 1939 m. Europos vyrų krepšinio čempionatui pastatoma halė. Šiek tiek anksčiau iškyla Fiziško auklėjimo rūmai (dabar – Lietuvos sporto universitetas) – nuostabus pastatas su daug gražių detalių viduje. Šiandien jis priskiriamas prie 44 Kauno modernizmo architektūros pastatų, įeinančių į UNESCO pasaulinį paveldo sąrašą. 1928 m. šalia Vytauto parko, ant Parodos kalno, iškyla išraiškingų istorinių formų pastatas – studentų korporacijos „Neo Lithuania“ rūmai, pastatyti pagal E. A. Fryko projektą.

Sovietmečiu ten buvo Pionierių namai, dabar – Scenos meno mokykla. Dar viena įdomi istorija rodo šios vietos reikšmę. Ant kalno Vokietijos pasiuntinys pasistato savo rezidenciją: iš Vokietijos buvo atvežtas išrinktas namas ir surinktas Lietuvoje. Dabar ten – restoranas „Park Avenue“, daug dėmesio skiriantis Žaliakalnio istorijai ir maisto istorinei autentikai. Taigi Ąžuolynas tarpukariu vilioja tiek ten gyventi, tiek kurti kultūrą ar sportuoti“, – pasakoja L. Daubaras. Jis mini ir daugiau įdomių Ąžuolynui priskiriamų vietų. Pavyzdžiui, choro dirigentas ir kompozitorius Klemensas Griauzdė 1937 m. atranda nuostabius šlaitus Ąžuolyno pakraštyje ir iš nuobodžios Petro Vileišio aikštės pasiūlo ten perkelti Dainų šventę.

Pabandymui dar suruošiamos Joninių iškilmės ir tampa aišku: čia bus Dainų slėnis. 1938 m. dalis Girstupio slėnio atiduodama Kauno zoologijos sodui. „Ąžuolyno dalis yra ir A. Mickevičiaus slėnis su jo akmeniu ir net dabartinis Pelėdų kalnas, kuris tokį pavadinimą gavo skulptoriui P. Grybui padarius betonines pelėdas, o iki 1924 m. ta vieta buvo vadinama Ąžuolų kalnu – vieta sunki privažiuoti, taigi ir iškirsti. Ąžuolų galima atrasti ir už klinikų prie Neries, ir net kažkaip užsilikusių kiemuose tarp namų. Visa tai byloja buvus didelį Ąžuolyną. Šiuo metu Kauno ąžuolynas užima 87 ha žemės, o 34 ha galima vadinti tikru ąžuolynu, nes juose dominuoja ąžuolai. Kitur jau daugiau klevų, liepų, uosių, ievų ir net eglių“, – sako L. Daubaras.

Iki šių dienų

Pokario metais miestas išgyvena daug pokyčių, bet svarbiausia, kad sutankinus gyvenamuosius pastatus galutinai atskiriamas Žaliakalnio Ąžuolynas nuo Aukštųjų Šančių dalies. 1955 m. architektas Vladimiras Zubovas parengia Ąžuolyno, o 1966 m. – Dainų slėnio projektus, kurie netrukus ir įgyvendinami. Iki 1960 m. Ąžuolyne prie Vydūno alėjos kauniečiai dar grybaudavo, vienur kitur ganėsi karvės ir arkliai, o Žaliakalnio funikulieriaus papėdėje plytėjo kopūstų laukai. 1986 m. Ąžuolyno parkas paskelbiamas respublikinės reikšmės gamtos paminklu, o 1987-aisiais vadinamajame mažajame Ąžuolyne iškyla Viešoji Kauno apskrities biblioteka. 2006 m. Kauno ąžuolynas įtraukiamas į Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registrą. 2008 m. šalia S. Dariaus ir S. Girėno stadiono įrengtame lengvosios atletikos tolimųjų metimų sektoriuje atidaromas golfo treniruočių aikštynas.

Kauno Ąžuolyno tvarkymas ir planavimas, pagrįstas miesto-sodo idėja, kai tuometinių kauniečių gyvenimas kūrėsi gamtos apsuptyje, išlaikomas ir naujose parko rekonstrukcijų vizijose. Ąžuolynas išlieka jaukia žalumos oaze, leidžiančia ir ramiai atsikvėpti medžių šešėlyje, ir aktyviai sportuoti ar dalyvauti renginiuose. „Prieš porą metų atnaujinta visa infrastruktūra, sporto trasos, pažintinis takas. Parką puošia skulptūros, o jo svarbą įprasmina paminklas S. Dariui ir S. Girėnui. Visame pasaulyje padėtis gamtoje tik blogėja, o čia, miesto viduryje, mes gyvename ąžuolų apsuptyje. Žinoma, tiek tarpukariu, tiek sovietmečiu, tiek ir dabar rūpinamasi naujų ąžuoliukų sodinimu, parkui neleidžiama nykti, jis tvarkomas ir prižiūrimas“, – teigia kraštovaizdžio specialistas ir gidas, galintis pakviesti ne tik į istorinę ekskursiją po Ąžuolyną, bet ir papasakoti apie jo gamtos įvairovę. Tai būtų dar kita, bet ne mažiau įdomi Kauno ąžuolyno tema.

Projektą „Lietuvos parkai: istorija ir dabarties iššūkiai“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma 4000 Eur.