Žirgų sportas reikalauja ne tik fizinio pasirengimo, ryžto, bet ir didelio raitelio supratingumo, kad raitelio ir žirgo duete vyrautų harmonija. Žirgai jaučia žmogaus emocijas ir ramina tuos, kurie ieško vidinės ramybės, padeda ir stokojantiems sveikatos – tvirtina jau 15 metų žirgininkyste užsiimanti Ugnė Užgalytė.

Ugnė BALYTAITĖ

Nuo senų laikų žirgai yra neatsiejama žmogaus gyvenimo dalis. Seniau jie tarnavo kaip transporto priemonė, buvo pagalbininkai ūkyje ir bendražygiai mūšio lauke. Tik 18 a. atsirado poreikis išmokyti žirgą techniškai įveikti kliūtis.

Lietuvoje konkūrų (viena iš trijų olimpinių jojimų šakų) sportu pradėta užsiimti 1920 m. O prieš 20 m. pradėta taikyti žirgų asistuojama terapija raidos sutrikimų ar negalią turintiems žmonės. Tad šis sportas naudingas ne tik fizinei sveikatai, bet ir emocinei gerovei.

Žirgo magija

Jau beveik 15 metų užsiimanti žirgininkyste Ugnė Užgalytė sako, kad šiame technologijų amžiuje esame stipriai stimuliuojami įvairiausių technologijų ir medijų, tad buvimas gamtoje su žirgu yra labai geras pabėgimas nuo jų.

„Pats žirgas veikia magiškai – savo dydžiu, kvapu ir ramiu kvėpavimu. Prisilietimas prie jo ir pojūtis, kad esi išvien su tokiu dideliu gyvūnu, kuris yra dešimčia kartų stipresnis už tave, bet geranoriškai stengiasi bendradarbiauti su tavimi, yra ypatingas“, – pasakoja pašnekovė. Ji vienareikšmiškai sutinka su teiginiu, kad jojimas yra savotiška meditacijos forma: „Kai būni kartu su žirgu, atrodo, dingsta visos pašalinės mintys, o problemos sumenkėja.“

Todėl itin populiarėja hipoterapija – žmonėms padedanti žirgų terapija. Šis reabilitacijos metodas taikomas asmenims, kurie turi tam tikrų sutrikimų: elgesio, kalbos, intelekto, judėjimo, pusiausvyros ar koordinacijos. Arklio judėjimas paveikia raitelio nervų, sensorinę ir motorinę sistemas. Mat jojimo metu žmogaus kūnas natūraliai prisitaiko prie žirgo judesių, o tai kartu padeda įveikti baimes ir ugdo pasitikėjimą savimi. Hipoterapijos seansus veda terapeutai, kurie parenka pratimų pobūdį, pagal kiekvieno asmens poreikius.

Jaučia raitelio emocijas

Žirgai yra intelektualūs gyvūnai, jie jaučia, koks esi žmogus ir koks tavo nusiteikimas, todėl svarbu jais nuoširdžiai rūpintis. U. Užgalytės teigimu, arkliai stipriai jaučia emocijas. „Labiausiai tai pasijunta varžybų metu. Jeigu stipriai jaudiniesi ir panikuoji, žirgams persiduoda tavo baimė ir nuo to jų veiksmai gali kisti, – teigia pašnekovė. Tiesa, liūdesio ir džiaugsmo nejaučia, bet pajutę raitelio baimę ar pyktį pakeičia elgesį.“

Norint užmegzti ryšį su žirgu, esminiai dalykai yra nuoširdumas ir kantrybė. Pasak raitelės, jie jaučia, ar tu geras žmogus, ar ne, todėl svarbu turėti kantrybės ir nesivadovauti emocija, kai kažkas nepavyksta pagal planą. Ryšys užsimezga, kai žirgas jaučia, kad gali tavimi pasitikėti. Tiesa, priklauso ir nuo paties žirgo – vieni būna labiau prieraišūs, kiti mažiau.

„Visgi čia ne transporto priemonė, žmogus su žirgu yra duetas, todėl prie arklių reikia taikytis, pratintis, būti supratingiems. Kartais su jais reikia elgtis kaip su vaikais“, – šypsosi U.Užgalytė. Ji pabrėžia, kad šis gyvūnas kur kas didesnis už tave, tad panorėjęs galėtų lengvai užgauti, todėl reikia rasti kompromisą ir susitarti.

Mėgsta gentainių kompaniją

Svarbu paminėti, kad žirgai – kitokie nei naminiai gyvūnai, kaip katės ar šunys, nes jie nėra prieraišūs. Žinoma, unikalių atvejų būna. „Buvo vienas žirgas, kuris mane atpažinęs iš balso, išskleisdavo kokį garsą, pavyzdžiui, sugugendavo arba tyliai sužvengdavo“, – dalinasi savo patirtimi pašnekovė.

Pasak žirgininkės, jiems nesaugumo jausmą duoda ne pasikeitę žmonės, o aplinka: „Žirgai yra bandos ir kompanijos gyvūnai, todėl daugiau įtakos jų emocinei būklei turi pasikeitę žirgai – jų draugai. Dėl šios priežasties nėra gerai auginti vieną arklį, nes jam reikia turėti kompanioną“, – sako žirgininkė.

Dažnai kenčia tyliai

U.Užgalytė pasakoja, kad vieni arkliai akivaizdžiai parodo, kad jiems kažkas ne taip, tapdami pasyvūs, o kiti – skausmą maskuoja. „Atrodo, jie kaip karo žirgai. Tik išvežus į kliniką eiliniam patikrinimui išaiškėja visos problemos“, – sako pašnekovė. Beje, tarp sportinių arklių plačiai paplitusi problema yra skrandžio opos, nes beveik kas antras arklys, kuris intensyviai sportuoja ir keliauja, su tuo susiduria. „Čia ir yra problema, kad žirgui, kuris greitai išreiškia nemalonius pojūčius, galima taikyti prevencinius veiksmus, o laiku nepastebėjus, reikia imtis skausmingų gydymų“, – dėsto ji.

Šis sportas nėra eilinis, nes žirgai yra atletai. Užsiimant intensyviu sportu su žirgu, reikia rūpintis jų mityba ir sveikata. U. Užgalytės pagrindinė veikla yra ne pats jojimas, o arklių priežiūra ir rūpinimasis jų gerove.

„Atvyksta arklių osteopatai ir masažuotojai, o kalviai kas pusantro mėnesio perkausto pasagas. Taip pat žirgus dažnai vedame į vaikštynes ar aptvarus lauke, kad pabūtų gryname ore. O kai dirbau žirgyne Olandijoje, žirgus vedžiodavau į vandens treniruotes, kurių metu arklys uždaromas į patalpą, kurioje pripilta šiek tiek vandens, ir yra „bėgtakis“, ant kurio žirgas turi eiti per vandenį.“

Olandijoje Ugnės vis darbo diena buvo prižiūrėti du arklius.

„Žirgai, kaip ir daugelis pomėgių, užima nemažai laiko. Net mūsų bendruomenės žmonės kartais nelabai suvokia, kodėl tam atiduoda tiek savęs. Bet kai pajunti žirgų magiją, supranti, kad kaina tikrai nėra per didelė. Žirgininkai turi posakį, kad užsiėmimas žirgų sportu yra kaip liga, kuria susirgęs nebepasveiksi“, – baigė pokalbį U. Užgalytė.