Černobylio atominės elektrinės (AE) avarija Lietuvos gyventojams turbūt amžiams įrėžė radiacijos baimę. Nors bijoti išties yra ko, šiandienė radiacinė sauga, palyginus su tuomete, – gerokai pažengusi. Tai puikiai žino Albinas Mastauskas, net 21 metus vadovavęs Radiacinės saugos centrui.

Ramutė ŠULČIENĖ

A. Mastauskas atkreipia dėmesį, kad radiacija (jonizuojančioji spinduliuotė) gyventojams dažniausiai asocijuojasi su pavojumi, mirtimi, ligomis ir, be abejo, Černobyliu. Kai kurie žmonės šį terminą sieja su medicina ir visiškai mažai – su natūraliai iš žemės gelmių ar kosmoso sklindančia spinduliuote. Iš tiesų Lietuvoje yra apie 14 tūkst. jonizuojančiosios spinduliuotės šaltinių.

„Vieno tipo radioaktyviosios medžiagos yra Dievo, gamtos kūrinys, pavyzdžiui, gamtiniai radionuklidai, esantys mūsų žemėje, maisto produktuose, statybinėse medžiagose, net mūsų kūne. Kito tipo radiacija sukurta žmonių. Nesvarbu, apie kokios kilmės šaltinį kalbame, siekiant apsaugoti gyventojus, visus šaltinius svarbu tiksliai žinoti, stebėti, prižiūrėti ir kontroliuoti. Tai turi būti gerai sustyguota sistema, apimanti teisės aktus, aiškią atsakomybę, reikiamą infrastruktūrą ir specialistus. Štai šios sistemos, atgavę nepriklausomybę, mes neturėjome. Dabar yra visiškai kitaip, ir, žinodami rizikas, galime jas valdyti“, – dėsto A. Mastauskas, kartu su tuomečiu kolektyvu inicijavęs daugybę pokyčių, kad Lietuvos gyventojai šiandien būtų saugesni.

Mažais žingsneliais į priekį

Kai 1991 m. tuometis viceministras Leonas Kalėtinas pašnekovui pasiūlė imtis naujo darbo, Radiacinės saugos centro dar nebuvo – tik Respublikinės sanitarinės epidemiologinės stoties Radiologijos laboratorija. Pasak A. Mastausko, reikėjo daug pastangų ir ne vienų metų, kol laboratorijos statusas pasikeitė, o veiklos buvo sustyguotos. Galiausiai 1997 m. įkurtas Radiacinės saugos centras.

„Iki tol buvome lyg prašytojai, bandę pramušti sienas. Pavyzdžiui, patikriname ligonines – švininių prijuosčių, apsaugančių nuo radioaktyviosios taršos, nėra, su spinduliuotės technologijomis dirba neparengti specialistai. Aiškiname, kaip turėtų būti, bet gauname atsakymą, kad tam nėra pinigų. Su nauju, valstybiniu, statusu įgijome daugiau galios: saugumo rekomendacijos pamažu tapo reikalavimais. Taip pacientų apšvitą pavyko sumažinti 30 proc.

Tai tėra viena sritis. Tų sričių buvo daug, visur nepriklausomybės pradžioje buvo nearti dirvonai. Laimei, šiame kelyje už rankos vedė patirties turintys Švedijos specialistai. Jie labai padėjo rengiant nacionalinę veiklos programą pagal tarptautinius reikalavimus, – pasakoja ilgametis Radiacinės saugos centro vadovas ir nusišypso prisiminęs, kaip tai vyko. – Mes net nežinojome, ko mums reikia. Švedai kaip viščiukus susodina ir klausia, pavyzdžiui, ar mums reikia teisinės bazės? Linksime galvomis – taip, reikia. O ar reikia laboratorijos, įrangos, specialistų mokymų? Reikia – vėl linksime. Taip ir žingsniavome į priekį, o jau 1993 m. įstojome į Tarptautinės atominės energijos agentūros (TATENA) šalių gretas. Atsivėrė, kaip vadinu, antras rojus: remdamiesi pasauliniais moksliniais tyrimais, kolegos buvo parengę visus reikiamus standartus, užtikrinančius radiacinę, branduolinę saugą. Mums teliko juos pritaikyti savo šaliai. Tiesa, tai nebuvo taip lengva: teko įvairioms institucijoms viską ilgai aiškinti.“

Labai padėjo ir Jungtinių Amerikos Valstijų, Nyderlandų, Belgijos bei kitų šalių parama, Europos Komisijos finansuoti PHARE ir kiti projektai.

Išsamus šaltinių sąrašas

Prieš tris dešimtmečius nebuvo dar vieno nepaprastai svarbaus dalyko – išsamaus jonizuojančiosios spinduliuotės šaltinių registro. „Iki tol popieriuje vos ne savanoriškai buvo galima užregistruoti turimą spinduliuotės šaltinį. Pasiekėme, kad visi pramonės įmonėse, ligoninėse, kariniuose ir kituose objektuose esantys šaltiniai būtų suregistruoti. Šiandien žinoma, kiek yra šaltinių, kas juos turi, kaip naudoja ir pan. Apie kai kuriuos atsitiktinai aptiktus objektus, pavyzdžiui, įsigiję senas patalpas, pranešdavo gyventojai. Beje, jeigu kada aptiktumėte neaiškų objektą, jokiu būdu neimkite jo į rankas, netyrinėkite patys. Skambinkite skubiosios pagalbos tarnybų telefono numeriu arba Radiacinės saugos centro specialistams“, – pataria A. Mastauskas.

Pašnekovo teigimu, sudaryti registrą rūpėjo ir todėl, kad būtų aišku, kokią apšvitą patiria Lietuvos gyventojai. Ar šiandien, vis gausėjant medicininių procedūrų, vykdant aktyvią krovinių ir bagažo kontrolę, dažnai skraidant lėktuvais, apšvita nėra padidėjusi? A. Mastauskas nuramina, kad nors technologijos vystosi, kartu vis griežtėja ir didėja radiacinės saugos reikalavimai. Pavyzdžiui, jeigu yra kuo pakeisti radiaciją skleisiantį gydymo ar kitokį metodą, reikalaujama, kad tai ir būtų padaryta. Specialistas taip pat paneigia paplitusį mitą: kai oro uoste mūsų lagaminas peršviečiamas rentgenu, jame esantys daiktai netampa radioaktyvūs ir jokios spinduliuotės juose nelieka.

Lauktuvės iš Černobylio

Su radiacine sauga itin susijusi pasienio kontrolė: neturint galimybės patikrinti, į šalį gali pakliūti daugybė krovinių, skleidžiančių jonizuojančiąją spinduliuotę. Šioje srityje proveržį padėjo padaryti amerikiečiai, po rugsėjo 11-osios teroro išpuolių suteikę reikiamos įrangos ir surengę mokymų tiek muitinei, tiek kitoms institucijoms.

A. Mastauskas prisimena nemiegodavęs ramiai nei darbo dienomis, nei laisvadieniais – skambučių dėl incidentų ar radioaktyvių krovinių sulaikymo pasienio punktuose sulaukdavo dažnai. „Anuomet metalo laužą veždavo, iš kur tik galėjo, o ten būdavo užterštų medžiagų. Lyg detektyvams tekdavo bandyti susekti, iš kur iš tiesų atkeliavo užterštas krovinys, kas dar spėjo įsigyti metalo laužo iš to tiekėjo. Pavyzdžiui, kartą nustatėme, kad itin didelę spinduliuotę skleidžia lifto mygtukai – juose buvo gausu radioaktyviojo cezio. Paaiškėjo, kad radioaktyvus metalo laužas buvo išlydytas, o iš gauto metalo – pagaminti mygtukai. Žinoma atvejų, kai radioaktyviųjų medžiagų nustatyta antikvariniuose papuošaluose, kituose daiktuose, pavyzdžiui, spinduliuotę skleidė radioaktyviuoju radžiu ištepti seno laikrodžio rodyklė ir skaičiai. Esame nustatę ir radioaktyviuoju ceziu užterštų daiktų, pavyzdžiui, auksinį žiedą. Manome, kad dalis tokių daiktų buvo atvežti iš Černobylio AE labiausiai paveiktos zonos“, – dėsto pašnekovas.

Užterštumas mažėja

Kilus radiologinei ar branduolinei avarijai, į aplinką patenka įvairių radionuklidų. Vienų, pavyzdžiui, radioaktyviojo jodo, pusėjimo periodas yra 8 dienos, tad per mėnesį nelieka pėdsakų. Tačiau kitų, pavyzdžiui, cezio, pusėjimo trukmė siekia 30 metų. Taigi, praėjus beveik 40 metų nuo avarijos Černobylio AE, suskilo tik kiek daugiau nei pusė cezio. Todėl, pasak A. Mastausko, iš teritorijų aplink Černobylio AE atvežti bet kokie daiktai ar medžiagos, pavyzdžiui, metalas, mediena, tebėra radioaktyvūs ir pavojingi, o jų ir toliau siekiama atgabenti į mūsų šalį.

„Gera žinia, kad mūsų šalyje Černobylio AE avarijos lemta apšvita – itin sumažėjusi. Lietuvoje reguliariai tiriamas dirvožemio, miško paklotės, grybų radioaktyvumas. Rezultatai su metais vis gerėja, bet anksčiau grybų užterštumas radiacija buvo išties didelė problema, ypač nelegaliai atvežamų iš Baltarusijos. Džiovintuose grybuose aptikdavome tokį kiekį radioaktyviųjų medžiagų, kad juos buvo galima vežti tiesiai į radioaktyviųjų atliekų kapinyną: išdžiovinus grybus, tarša koncentruojasi. Esame sulaukę vokiečių skundų, kad iš Lietuvos atkeliavusiuose grybuose nustatytas pavojingas kiekis cezio. Tačiau mūsų tyrimai niekuomet nėra rodę viršijančio cezio lygio. Akivaizdu, kad tai buvo įvežti grybai, sumaišyti su mūsiškiais ir parduodami kaip lietuviški“, – apie nesibaigiančias mįsles pasakoja buvęs Radiacinės saugos centro vadovas.
Iki šiol ypač atsakingai vertėtų įsigyti medieną ir jos gaminius, pavyzdžiui, šildymui naudojamus briketus. Jeigu mediena atvežta iš teritorijų, esančių netoli Černobylio AE, ji gali būti labai pavojinga sveikatai. Dėl to dar 2009 m. pradėtas vertinti įvežamo medienos ir durpių kuro užterštumas.

Rizikos namuose

Pašnekovas atkreipia dėmesį, kad šiandien vienas didžiausių mūsų šalies gyventojų apšvitos šaltinių yra gamtinės radioaktyviosios radono dujos. Jų lemiama apšvita sudaro apie trečdalį visos gyventojų patiriamos apšvitos. „Radonas – radioaktyviosios dujos, kurios kyla iš grunto ir kaupiasi uždarose erdvėse. Didžiausias radono pavojus susijęs su tuo, kad šios dujos gali sukelti kvėpavimo takų ir plaučių vėžį. Jų į organizmą patenka žmogui kvėpuojant, nusėda ant plaučių ir kvėpavimo takų sienelių. Pagrindinis radono šaltinis yra gruntas ir statybinės medžiagos. Daug kas priklauso nuo to, ant kokio grunto namas pastatytas.

Daugiabučiuose rizika – mažesnė nei individualiuose namuose. Pirma, rizikingiausi yra pirmas aukštas ir patalpos, esančios po žeme. Antra, statytojai yra įpareigoti patikrinti žemę, ant kurios stato daugiabutį. Tačiau gyventojai apie tai nė nesusimąsto – gavo sklypą ir statosi. Ne visi žino, kad patikrinti teritoriją galima patiems viešai prieinamame interaktyviame Lietuvos radono žemėlapyje“, – pabrėžia A. Mastauskas.

Specialistas teigia, kad radono kiekis realiai pradėtas matuoti tik susigrąžinus nepriklausomybę. Beje, anksčiau jo kiekis buvo mažesnis nei dabar. „Viena iš problemų – pernelyg sandarūs namai, dėl to radonas tarsi užblokuojamas patalpose. Siekiant užkirsti kelią pavojingoms dujoms, sandarinti reikia pamatus, o ne langus ir sienas. Statybinėse medžiagose taip pat gali būti radono, todėl perkant reikia prašyti sertifikatų“, – aiškina pašnekovas.

Monstras kaimynystėje

Nors radiacinės taršos pavojų – ne vienas, didžiausią nerimą Lietuvos gyventojams kelia galima avarija Astravo AE. Įvykus avarijai ar įtariant, kad ji gali įvykti, branduolinės energetikos objektą eksploatuojanti organizacija privalėtų apie tai informuoti TATENA ir kaimyninių valstybių atsakingas institucijas. „Deja, tikėtis to iš Baltarusijos negalime, – apgailestauja A. Mastauskas. – Tačiau nebūtų ir taip, kaip sprogus Černobylio AE, kai oficialioji valdžia apie avariją pranešė, maža to, netiksliai, praėjus turbūt savaitei. Šiandien turime tankų Ankstyvojo radiacinio pavojaus perspėjimo tinklą (RADIS). Stotys nuolat matuoja radiacinį foną, todėl kaipmat užfiksuotų aplinkos radiacinio fono padidėjimą. Beje, šis tinklas prie sienos su Baltarusija prieš kurį laiką buvo dar labiau sutankintas.“

Pašnekovo manymu, Černobylio AE avarija, be radiacinės taršos, mums paliko dar vieną blogą dalyką – didžiulį nepasitikėjimą valstybinėmis institucijomis. Žmonėms neretai atrodo, kad apie avariją ir vėl nebūtų pranešta, valdžia tik kartotų, jog viskas gerai, kaip prieš beveik 40 metų. „Didžiausia klaida šiandien būtų gyventojams sakyti, kad mes turime puikų planą, bet to plano neišbandyti, periodiškai neaptarti jo su žmonėmis, ypač 30 km spinduliu nuo Astravo AE esančiose gyvenvietėse. Aplankyti šiuos žmones seniūnai, seniūnaičiai ar specialistai turėtų asmeniškai. Kiekvienas turėtų žinoti, ką turi padaryti pats ir ko galės tikėtis iš valstybės“, – tvirtina A. Mastauskas.

Įveiktume susitelkę

Specialisto teigimu, netiesa, kad branduolinei avarijai mes visiškai nepasiruošę. „Procesas yra valdomas. Gyventojai būtų perspėjami trumpaisiais pranešimais į mobiliuosius telefonus ir sirenų gausmu, detalesnę informaciją skelbtų nacionalinis radijas ir televizija. Ką daryti patiems? Pirmiausia – slėptis. Slenkant nematomam, bekvapiam, bet labai pavojingam debesiui, būtina eiti į uždaras patalpas, uždaryti langus, duris, išjungti ventiliacijos sistemas, šilumos siurblius, užsandarinti ventiliacijos angas. Statiniai, sienos sulaiko spinduliuotę, todėl slėptis geriausia už kelių sienų, pavyzdžiui, būti buto viduryje esančioje vonioje ar kitame kambaryje.

Šiuolaikiniai langai – gana sandarūs, tačiau jeigu žiemą per langų šonus juntate vėjo dvelkimą, spinduliuotei prasiskverbti tokio plyšelio irgi pakaks. Langų kraštus galima skubiai užsandarinti tiesiog stora lipniąja juosta. Patalpose tektų būti, kol radioaktyvusis debesis praslinks per Lietuvos teritoriją, t. y. bent kelias dienas. Jei pavojus nemažėtų, įvertinus galimą apšvitą, turėtų būti organizuojamas visuotinis gyventojų evakavimas. Praslinkus radioaktyviajam debesiui, Radiacinės saugos centro specialistai spręstų, kokių veiksmų kokioje teritorijoje reikia imtis, ar saugu grįžti į namus, ar saugus yra maistas, vanduo ir pan. Esu tikras, kad mums padėtų ir užsienio šalys. Įvykus tokioms nelaimėms, pasaulis susitelkia. Vis dėlto grįžimas į įprastą gyvenimą gali trukti labai ilgai – mėnesius, metus ar dar ilgiau“, – pabrėžia A. Mastauskas.

Matuoti patiems nebūtina

Ar verta gyventojams įsigyti prietaisų radiacijai matuoti? Pasak A. Mastausko, jeigu dėl to žmogus jausis ramiau, žinoma, galima įsigyti tokį prietaisą. Apskritai žinotina, kad radiacinį foną Lietuvoje nuolat matuoja 44 ankstyvojo radiacinio pavojaus perspėjimo stotys. RADIS tinklo stočių duomenys yra viešai prieinami kiekvienam gyventojui. O jeigu yra poreikis ištirti turimus daiktus ar aplinką, tai padaryti galima kreipusis į Radiacinės saugos centrą.

Projektą „Visuomenės saugumas – mūsų visų rūpestis“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma 5500 Eur.