Patyčios yra vis dar skaudi tema Lietuvos mokyklose. Atpažinti, kad vaikas patiria žeminantį elgesį nėra lengva, nes paprastai apie tai nutylima. Pakitęs elgesys, prasta nuotaika, bandymai išvengti mokyklos, greitas susierzinimas išduoda tai, kad vaikas gali patirti patyčias.

2024 m. birželio mėn. atliktos apklausos duomenimis, daugiau nei trečdalis (35 proc.) apklaustųjų brendimo laikotarpiu (11–17 m.) patyrė patyčias, o du trečdaliai (69 proc.) jų pagalbos nesikreipė.

Kreiptis pagalbos nemato prasmės

Vaikų linijos psichologė dr. Jurgita Smiltė Jasiulionė pastebi, kad vaikai neieško pagalbos, kai patyčios yra normalizuojamos arba vieną kartą pranešę apie netinkamą elgesį, nesulaukia grįžtamojo ryšio.

„Kai susiduriama su patyčių ar žeminančio elgesio atveju, svarbu tai pamatyti ir įvardinti, nenuneigti „na, jie tik žaidžia“, „nagi, čia tik berniukai, jie taip elgiasi“, „nesąmonė, argi mergaitė tave, tokį berną, nuskriaustų“. Kai netinkamas elgesys normalizuojamas, vaiku nepasitikima, jeigu vaikas mano, kad pagalba nepadės, o gal ir pakenks, tai jis apie tai daugiau ir nekalba. Kai kuriose mokyklose yra „patyčių dėžutės“, kur vaikai gali anonimiškai pranešti apie žeminantį elgesį. Vis dėlto, dažnai šios dėžutės neveikia, nes vaikai nesulaukia grįžtamojo ryšio. Nėra komunikacinės kultūros ir supratimo, kad vaikams svarbu gauti atsakymus ir sulaukti suaugusiųjų reakcijos „aš mačiau, tai, kas įvyko, yra rimta ir mes apie tai kalbėkime“, – pasakoja psichologė.

Pasak jos, dažnai vaikai susiduria ir su suaugusiųjų bejėgiškumu, todėl tvarkosi su situacija savais resursais ir neieško pagalbos iš suaugusiųjų.

„Kai vaikai supranta, kad suaugęs yra bejėgis padėti, tai ir vaikai jaučiasi bejėgiai. Dažnai suaugusieji nežino, kaip padėti, sakydami „na, bet aš nieko negaliu padėti“ arba „bet aš jau su tuo vaiku kalbėjau, ką padarysi, jis toks yra, jis taip elgiasi“. Vis dėlto, suaugęs mokykloje turi didesnę galią ir turėtų atrasti prasmę nors ir mažuose pasikartojančiuose veiksmuose. Dažna suaugusiųjų klaida, kai nustojama veikti, nes nebematoma prasmės. Bet kalbant apie patyčias yra tam tikri žingsniai arba reagavimo būdai, kuriuos būtina nuosekliai kartoti tol, kol vaikas supranta, kad čia yra riba, kurios jis negali peržengti“, – sako J. S. Jasiulionė.

Patyčias patiria ir iš suaugusiųjų

Vaikų linijos savanoriai konsultantai pastebi, kad vis dar daug vaikų žeminantį elgesį patiria iš bendraamžių, suaugusiųjų, o kartais net ir artimiausių žmonių, kurie neretai nesupranta, kad jų elgesys žeidžia. Tyrimas parodė, kad absoliuti dauguma (85 proc.) patyčias patyrė iš bendraamžių moksleivių, beveik pusė (40 proc.) – iš vyresnių moksleivių, o 15 proc. – iš mokytojų.

Dažnai mokytojai susiduria su situacijomis, kuriose jie nežino, kaip elgtis arba nesupranta, kad jų pasakytas žodis gali skaudinti vaikus. Labai svarbu, kad mokytojai būtų išgirsti, neliktų vieniši, paremtų vienas kitą, aiškiai žinotų, kaip elgtis ir kur ieškoti pagalbos, jeigu susiduria su situacija, kai vaikas patiria žeminantį elgesį.

Vaikų linija mokyklose ne vienerius metus įgyvendino prevencinę patyčių programą, tačiau J. S. Jasiulionė pastebi, kad kai kuriose mokyklose šios programos neranda vietos ir joms reikia pastiprinimo.

„Prevencinės patyčių programos reikalauja nuolatinio dėmesio, visos mokyklos bendruomenės įsitraukimo, o tai mokyklų darbuotojams kelia papildomų iššūkių. Trumpesni praktiniai mokymai, tokie, kaip vykdome kampanijos „Suremkime pečius“ metu, papildo prevencinės programos užsiėmimus ir prisitaiko prie konkrečios mokyklos realybės, mokytojai jaučiasi sustiprėję, galintys drąsiau reaguoti“, – pasakoja psichologė.

Mokytojai, tėvai ir mokyklos specialistai bendradarbiaudami kartu gali sukurti saugesnę aplinką paaugliams, užkirsti kelią patyčioms ir suteikti pagalbą.

BNS inf.