Šiomis dienomis ne viena tauta prisimena tragiškiausius savo istorijos puslapius, kai prieš 70 metų Sovietų Sąjungoje įvykdyti neregėto masto trėmimai, kurių tikslas buvo į Sibirą ir kitus atokius regionus deportuoti absoliučiai visus kai kurių tautų atstovus. Stalinas ir jo parankiniai trėmimų aukomis pasirinko čečėnus, ingušus, Krymo totorius, kalmukus ir kitas nedideles tautas.

Manvydas Vitkūnas

Pretekstas – šnipinėjimas

Sovietų Sąjungoje pirmoji masinė gyventojų deportacija dėl tautybės surengta 1931–1936 m., kai iš Leningrado srities į įvairius SSRS regionus buvo ištremta keliasdešimt tūkstančių suomių. Dalis iš jų buvo apkaltinti šnipinėjimu priešiškoms žvalgyboms ir nužudyti. Panašus likimas ištiko Juodosios jūros pakrantėse gausiai gyvenusius graikus: 1937–1938 m. NKVD suėmė apie 20 tūkst. graikų „šnipų ir kontrrevoliucionierių“, iš jų net apie 19 tūkst. buvo sušaudyti. 1944 m. šnipinėjimu Turkijos naudai buvo apkaltinti Užkaukazėje įsikūrę Meschetijos turkai, kurdai, chemšilai (islamą priėmę armėnai). Ištremta beveik 120 tūkst. žmonių.

1937 m. rudenį Stalinui užkliuvo korėjiečiai, gausiai gyvenę Rusijos Tolimuosiuose Rytuose. Korėja tuo metu buvo užimta Japonijos. Chabarovsko ir Primorės kraštuose, Amūro srityje gyvenę korėjiečiai paranoiko Stalino ir jo parankinių buvo įvardinti kaip galimi Japonijos agentai ir šnipai arba jų talkininkai. 1937 m. rugpjūčio 29 d. NKVD vadas Nikolajus Ježovas pasirašė įsakymą, remiantis juo pradėta organizuoti plataus masto deportaciją. Į Tolimuosius Rytus permesta papildomų karinių dalinių. Korėjiečiai buvo sulaikomi ir kituose SSRS regionuose. Universitetų ir institutų studentai, besimokę įvairiuose miestuose, taip pat buvo sugauti ir ištremti.

Daugelis korėjiečių tremtinių (172 tūkst. žmonių) buvo išvežti į Kazachstaną ir Uzbekistaną. Tremties metu žuvo tūkstančiai žmonių, visų pirma – vaikų. Tačiau korėjiečių tremties sąlygos dar buvo gana lengvos, jei lyginsime su kitų, vėliau masiškai ištremtų tautų apgyvendinimo naujose vietose sąlygomis.

Klimatas tremties vietose buvo nepalyginti švelnesnis nei Sibire. Tremtiniams nurodyta kurti kolūkius, skirta žemės sklypų. Būdami darbščių žemdirbių tauta, Vidurinėje Azijoje korėjiečiai įsikūrė gana sėkmingai. Jiems buvo leista keliauti po Kazachstaną ir Vidurinę Aziją. Kitų tautybių tremtiniai, kuriems buvo draudžiama be leidimo išeiti už konkrečios gyvenvietės ar rajono ribų, apie tokią sąlygišką laisvę galėjo tik pasvajoti. Kitų tautų tremties sąlygos buvo daug niūresnės.

Taikinys – Pavolgio vokiečiai

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, kitu Stalino taikiniu tapo vokiečiai, kurių gausi bendruomenė Rusijoje susiformavo dar XVIII a., kai imperijos valdovai kvietė vokiečių naujakurius apsigyventi derlingose žemėse prie Volgos. Atėjus į valdžią bolševikams, buvo sudaryta Pavolgio vokiečių autonominė respublika Rusijos sudėtyje.
1941 m. rugpjūčio 28 d. ji buvo likviduota, o visus europinėje SSRS dalyje gyvenusius vokiečius nurodyta ištremti į Sibirą, Kazachstaną, Vidurinę Aziją. 15–55 metų amžiaus vokiečių tautybės žmonės buvo „mobilizuoti į darbo kolonas“, o šios išsiųstos į atokius SSRS regionus prievartiniams darbams pramonėje, miško kirtavietėse.
Net pasibaigus Antrajam pasauliniam karui niekas neketino leisti vokiečiams grįžti į savo namus prie Volgos. 1948 m. visiems tremtiniams vokiečiams (jų buvo išvežta 950 tūkst.) uždrausta grįžti į gimtąsias vietas, tremtis paskirta iki gyvos galvos. Už pabėgimą iš tremties vietų numatyta 20 metų katorgos bausmė.

Kaltinimai kolaboravimu

Antrojo pasaulinio karo metais didelė Sovietų Sąjungos dalis buvo užgrobta vokiečių kariuomenės. Nacistai siekė iš užimtų teritorijų gyventojų formuoti tautinius karinius dalinius, kad šie padėtų vermachtui kovoti su Raudonąja armija. Iš sovietinės imperijos tautų sudaryta daug įvairių dalinių. Vermachtas turėjo nacionalinių Krymo ir Volgos totorių, armėnų, azerbaidžaniečių, gruzinų dalinių.

Ypač noriai į vokiečių kariuomenės gretas stojo Rusijos imperializmo nekentę čečėnai, ingušai, karačajai, balkarai, prisidėjo ir kitų Šiaurės Kaukazo tautų atstovų. Iš jų buvo sudarytas legionas „Bergkaukasien“ („Kalnų Kaukazas“). Gausūs buvo iš Vidurinės Azijos kilusių karių – kazachų, uzbekų, kirgizų, tadžikų, turkmėnų – daliniai, jie sudarė vadinamąjį Turkestano legioną. Vokiečiai žadėjo po karo šioms Vidurinės Azijos respublikoms, sujungtoms į Turkestano valstybinį darinį, suteikti plačią autonomiją. Rusijoje iki šiol labai nemėgstama prisiminti, kad net keli šimtai tūkstančių rusų taip pat kovėsi Vokietijos pusėje. Vermachto sudėtyje atsirado ROA – Rusų išsivaduojamoji armija. Absoliuti dauguma nacionaliniuose daliniuose vokiečių pusėje kovojusių karių – į nelaisvę patekę ir į vokiečių pusę perėję buvę sovietiniai kareiviai.

Frontui ritantis į Vakarus, pradėta ieškoti „tarybinės tėvynės“ priešų, ir jais buvo paskelbti ne tik vokiečius parėmę žmonės, bet ir ištisos tautos. Nors vokiečių pusėje kovėsi daugelio SSRS tautų atstovų, keršto akcijos buvo surengtos tik prieš kai kurias tautas.

„Poilsis“ Kaukaze

1943 m. rudenį nuspręsta ištremti kai kurias negausias Šiaurės Kaukazo tautas. Pirmuoju taikiniu tapo karačajai. Į jų gyvenamą teritoriją atvyko keli NKVD daliniai, jie esą turėjo Kaukaze pailsėti po sunkių kovų fronte. Karininkai bendravo su vietos gyventojais, gėrė arbatą, kepė šašlykus. Visa tai buvo tik priedanga. Reikėjo surinkti informacijos apie visus gyventojus ir pasirengti operacijai.

Lapkričio 2-osios naktį šimtai sunkvežimių su ginkluotais kariais atvyko į kalniečių aūlus. Per dvi paras visa mažytė tauta (69 tūkst. žmonių) buvo ištremta į Vidurinę Aziją ir Sibirą. Daugybė šeimų buvo išdraskytos, suvarytos į skirtingus vagonus, tos pačios šeimos nariai išvežti į skirtingus SSRS regionus. Operacijai vadovavo Stalino parankinis Michailas Suslovas, vėliau jis buvo atsiųstas į Lietuvą ir pagarsėjo fraze „Lietuva bus, bet be lietuvių“. Sovietų teiginiai, esą karačajai masiškai talkino vokiečiams, buvo laužti iš piršto. NKVD konkrečius kaltinimus pateikė tik 270 žmonių, o vykdant keršto akciją buvo ištremta visa tauta. Tremtyje žuvo apie 30 proc. karačajų. Tik 1957 m. jiems leista grįžti į gimtinę.

Toks pat likimas ištiko ir karačajų kaimynus balkarus: ši dar mažesnė tauta buvo ištremta 1944 m. kovo 8 d. Daugelis vyrų buvo fronte, todėl tremtiniais (37 tūkst. žmonių) daugiausia tapo vaikai (52 proc. tremtinių), moterys (30 proc.), seneliai ir neįgalieji.

1943 m. gruodžio 28–29 d. Sovietų Sąjungos vadovybės nurodymu įvykdyta operacija „Ulusy“, jos metu į Sibirą ir Vidurinę Aziją ištremti Rusijos pietuose gyvenę kalmukų tautybės žmonės (apie 100 tūkst.). Iki tol Kalmukija buvo autonominė respublika Rusijos sudėtyje. Kalmukai taip pat buvo apkaltinti nacių okupacijos metais talkinę vokiečių kariams ir aktyviai kovoję jų pusėje.

Nebuvo atsižvelgta ir į tai, kad net 15 tūkst. kalmukų tarnavo SSRS kariuomenėje ir kovėsi su vokiečiais. Buvo nuspręsta ištremti visus kalmukus. Kalmukų tautybės sovietų kariai buvo taip pat suimti ir išvežti į Sibirą. Iš viso dėl sovietų vykdytų represijų žuvo daugiau nei pusė tautos. Tik 1956 m. kalmukai buvo reabilituoti, o 1957 m. atkurta Kalmukijos autonomija.

Tremtinių namuose – naujakuriai

1944 m. vasario 23 d. pradėta masinė čečėnų ir ingušų deportacija iš Šiaurės Kaukazo į Vidurinę Aziją (daugiausia – į Kazachstaną ir Kirgiziją). Vykdant operaciją „Čečevica“ iš tėvynės buvo ištremti beveik visi čečėnų ir ingušų tautų atstovai – daugiau nei 493 tūkst. žmonių.

Nors dar vyko Antrasis pasaulinis karas, Stalino nurodymu buvo sutelktos gausios sovietų karių ir saugumiečių pajėgos, kad galėtų įvykdyti milžinišką deportaciją. Operacijos metu 2016 žmonių buvo suimti ir įkalinti, o mažiausiai 780 žmonių nužudyti (pavyzdžiui, Haibacho aūle sovietų kariai gyvus sudegino kelis šimtus žmonių). Tik apie 6,5 tūkst. kaukaziečių sugebėjo pasislėpti kalnuose.

Įvairiuose SSRS europinės dalies regionuose gyvenę ir netgi fronte kariavę čečėnai ir ingušai buvo suimami ir tremiami. Deportacijos ir gyvenimo tremtyje sąlygos buvo labai sunkios – iki 1959 m. iš beveik pusės milijono čečėnų ir ingušų gyvi liko 256 tūkst. čečėnų ir vos 50 tūkst. ingušų. Tik 1957 m. čečėnams ir ingušams leista grįžti į gimtinę, tačiau čia daugelio jų namuose jau buvo apsigyvenę naujakuriai (daugiausia rusai ir osetinai). Tai sukėlė etninių konfliktų, tarp skirtingų tautų atstovų ilgam įsigalėjo neapykanta. 1958 m. Grozne vyko masinės riaušės tarp namo grįžtančių čečėnų ir jų namus užėmusių rusų naujakurių. Neramumus numalšinti pajėgė tik kariuomenė. Dalis ingušams priklausiusių žemių iki šiol yra Šiaurės Osetijos sudėtyje. 1992 m. čia kilo kruvinų susidūrimų tarp osetinų ir ingušų.

Totorių tremtis

Dar viena masinė tremtis, kurios padariniai jaučiami iki šiol, – Krymo tautų deportacija. 1944 m. gegužės 18–20 d. iš pusiasalio buvo išvežti šimtmečiais čia gyvenę autochtonai – Krymo totoriai. 191 tūkst. totorių per tris paras buvo deportuota į Sibirą ir Vidurinę Aziją. Daugybė žmonių mirė dar kelyje, nes tvyrant karščiui jie ištisas dienas vagonuose negaudavo vandens. Taip pat buvo suimta 9 tūkst. Raudonojoje armijoje tarnavusių Krymo totorių.

Ištrėmus totorius, buvo nuspręsta Kryme nepalikti ir čia gyvenusių graikų, armėnų, bulgarų. Į Krymo senbuvių vietas (iš viso ištremta 228 tūkst. žmonių) atkelta naujakurių (daugiausia – iš Rusijos). Pakeisti beveik visi totoriški (o tokių buvo 80 proc.) Krymo miestų ir kaimų pavadinimai (išimtis – Bachčisarajus ir dar keli miestai). Karasubazaras tapo Belogorsku, Yedi Kiuju – Leninu, Džemijetas pavadintas Voschodu ir taip toliau.

Skirtingai nei kitų tautų atstovams, Krymo totoriams neleista grįžti į tėvynę ir po Stalino mirties – niekas tikriesiems šeimininkams nenorėjo grąžinti jų namų nuostabiajame Kryme.

Beje, gražiausioje pusiasalio dalyje – pietinėje Krymo pakrantėje – iki tremties totoriai kai kuriuose rajonuose sudarė nuo 30 iki 89 proc. visų gyventojų. Tik 1989 m. M. Gorbačiovo „perestroikos“ laikais Krymo totoriams leista grįžti į gimtinę, tačiau jų žemėje šaknis jau tvirtai buvo įleidę naujakuriai. Totoriams iki šiol tenka kovoti dėl savo tėvų žemės. Mūsų dienomis vykstantis konfliktas Kryme tarp proukrainietiškai nusiteikusios totorių bendruomenės ir prorusiškos Krymo gyventojų daugumos iš esmės yra nulemtas sovietų valdžios vykdytos politikos.