Visų mūsų gyvenimo keliai skirtingi. Režisierius, keliautojas, verslininkas, psichoterapeutas Olegas Kovrikovas išbandė įvairių veiklos sričių. Buvo visko. Tačiau vyras įsitikinęs, jog visi sunkumai, pralaimėjimai ir pergalės yra kelias, kuriame nieko nereikia keisti.

Birutė JANČIENĖ

Ar įmanoma būti viskuo patenkintam?

Olegas teigia, kad norint gyventi santarvėje su savimi ir aplinka svarbiausia susitaikyti – ir su sunkumais, ir su pergalėmis, ir su pralaimėjimais. Suvokti, kad visa tai yra skirtingos vieno proceso energijos. Tiesiog reikia priimti tas energijas ir pasinerti į patyrimą – be išankstinių lūkesčių ir planų. Tuomet bet kuri veikla tampa kelione. Ir kai nėra išankstinio nusiteikimo, džiugina viskas – lietus ir vėjas, diena ir naktis. Nes toje kelionėje atrandama nuotykių ir naujų patirčių.

„Jei tokiu kampu žvelgsime į gyvenimą, kiekvienas būsime laimingesnis ir savimi labiau patenkintas“, – tikina pašnekovas. Tikriausiai tokia gyvenimo filosofija ir suformavo daugialypę Olego asmenybę. Jo veiklų spektras – įvairiausias: režisierius, psichoterapeutas, keliautojas, galop ir statybininkas – juk pats molinius namus susirentė.

Smalsumas tampa profesija

„Viskas paprasta, – pasakoja Olegas. – Aš tiesiog reaguoju į tai, kas vienu ar kitu metu mane domina. Kai noriu paklausyti man patinkančios muzikos, einu į koncertą ir stengiuosi atsisėsti pirmoje eilėje. Jeigu ta muzika labai patinka, ieškau galimybės atsidurti tarp muzikantų – kartu su jais groti ar dainuoti. Jei nepavyksta dainuoti, stengiuosi kitokiu būdu būti šalia muzikantų, tarkime, padedu jiems surengti koncertą. Tokios veiklos mane uždega ir augina.“

Olegas juokiasi, girdi, toks smalsumas kartais tampa profesija. Vyras teigia išbandęs daugelį veiklų. Tačiau nebuvo taip, kad vos pradėjęs darbą mesdavo ir imdavosi kito. Viskas jo gyvenime vyko dėsningai. Jis ne vienerius metus sukosi versle.

„Gamyba, prekyba, pervežimas, – prisimena. – Verslas irgi buvo savotiškas kūrybinis procesas, tik jame tvyrojo daug įtampos. Man tai patiko, bet ilgainiui atsirado beprasmybės pojūtis. Apniko egzistenciniai klausimai. Supratau, kad vien skaičiuodamas pinigus tapsiu godžiu materialistu. Aš to nenorėjau, man rūpėjo pagelbėti žmonėms.“ Taip Olego gyvenime atsirado „koučingas“ – konsultacijos asmeniniais ir vadybos klausimais. O. Kovrikovas tikina, jog šiandien tai – pagrindinis jo pajamų šaltinis.

Sukdamasis versle, Olegas atrado ne tik „koučingą“, bet ir psichoterapiją. Pastarojoje jam buvo itin įdomi žmonių tarpusavio santykių tema. O bendravimo ryšių paieškos atvedė į teatrą. Paskiausias jo darbas – monospektaklis „UFO“. Tai dešimt istorijų apie ypatingo ryšio – ryšio su kosmosu – potyrį. „Teatre svarbiausia – aktoriaus ryšys su žiūrovu. Jeigu jo nėra, vadinasi, spektaklis „negyvas“. Taigi iš tos žiūrovo ir aktoriaus „bendraties“ įžvalgų mano gyvenime atsirado šamanizmas“, – savo potyriais dalijasi Olegas.

O kas nuvedė pas Peru šamanus? Pašnekovas tvirtina, esą ne kas kita, o smalsumas, ieškojimas Ieškodamas galimybių geriau pažinti save ir pasaulį, Olegas išgirdo apie mokymąsi gyventi... iš augalo. Taip, taip, iš augalo! „Išties buvau labai nustebintas, sužinojęs, kad žmogus gali mokytis iš augalo. Pamaniau, kad kažką ne taip supratau. Pasidomėjęs sužinojau apie Pietų Amerikos šamanų ritualus. Iš tikrųjų šamanai yra tik tarpininkai, padedantys nukeliauti į erdvę, kurioje protas nustoja vadovauti“, – pasakoja vyras.

Esą tokia būsena panaši į sąmoningą sapną, savotišką meditaciją. Vienu metu užplūsta ramybė ir didžiulis jautrumas. Toks, kad, regis, junti kiekvieną kūno ląstelę, subtiliausias savo balso vibracijas, įvairias situacijas, spalvas ir garsus. „Išgyvenęs šiuos potyrius, tapau kitoks, – mintimis dalijasi Olegas. – Anksčiau save suvokiau kaip atskirą individą, Olegą, atskirtą nuo visų kitų ir pasaulio. Buvau aš ir visas kitas pasaulis. Dabar aš ir pasaulis esu vienis.“

Pasak pašnekovo, būtent augalas – tyriausias gamtos tvarinys – išmoko pajusti tokią būseną. Augalas neturi jokių lūkesčių, nuoskaudų nei prisirišimo. Štai kodėl žmogui verta iš jo mokytis!

Gyveno pas šamanus

Džiunglėse su šamanais Olegas praleido tris mėnesius. Gyveno asketiškai, be ryšio su pasauliu – be telefono, interneto, mažai valgė ir dar mažiau bendravo. O visi apribojimai tam, kad sąmonė išsigrynintų, išsivalytų.

„Naktinių apeigų metu vykdavo sąmonės pamokos. Pojūtis toks, kad, regis, patekau į Dievo biblioteką, į visatos „Google“ sistemą. Ir lyg USB atmintine į mane buvo perkelta nauja informacija. Tai nėra intelektualus mokymasis. Informacija įgyjama per potyrius“, – pasakoja Olegas.

Naktinių sielos kelionių pojūčiai virsdavo vaizdais, o vaizdai – mintimis. Olegas, bijodamas pamiršti ar „ištaškyti“ nakties potyrius, kiekvieną rytą juos išguldydavo popieriuje. Taip gimė šamano dienoraštis. O. Kovrikovas tvirtina supratęs svarbų dalyką – reikia ne raustis prisiminimuose, o nuolat judėti pirmyn – kurti. Ir stebėti – save ir pasaulį, nes stebėdamas gali daug pamatyti, o pamatęs – suvokti. Taip žmogus keičiasi.

Leistis valdomam gyvenimo

Pašnekovas tikina buvęs abiejose „pusėse“ – ir pats gyvenimą valdė, ir buvo valdomas. Gyvenimas vyksta nuolat – ir kai mes intensyviai dirbame, ir kai ilsimės ar sergame. Kasdien auga vaikai, keičiasi mūsų norai, atsiranda naujų idėjų ir galimybių.

„Be abejo, galima žvelgti paprastai: aš auginu vaikus, turiu norų, atrandu idėjų ir sukuriu galimybių. O kas tas aš? Visų pirma aš – tai fizinis kūnas ir visos jo ląstelės, kurios nuolat keičiasi. Vadinasi, aš kiekvieną minutę tampu šiek tiek kitoks, nors pats nieko nedarau“, – tokia Olego filosofija.

Namas iš šiaudų ir molio

Savo būstą Vilniaus pašonėje Olegas rentė pats. Kodėl? Todėl, kad taip pigiau, o galbūt norėdamas sau įrodyti, kad gali tai padaryti? Vyro požiūris įdomus – esą statyti pačiam, be abejo, pigiau ir paprasčiau. Tačiau svarbiausias motyvas, kodėl į dvasinį pažinimą nugrimzdusiam vyrui parūpo statybos, – noras prisijaukinti, pamilti namus. „Maniau, jog savo rankomis statytuose namuose norėsiu būti. Gyvendamas tarp Peru šamanų supratau, kad mano charakteriui trūksta žemės elemento. Nemėgstu struktūrų, pastovumo, griežtų nuostatų. Aš nuolat „bėgau“ per gyvenimo galimybes. Man reikėjo namų, kuriuose galėčiau nusiraminti ir susitelkti į vidinį pasaulį“, – atvirauja pašnekovas.

Apvalią namo formą, šiaudus ir molį O. Kovrikovas rinkosi todėl, kad išvengtų pastate tiesių linijų ir aštrių kampų. Sako, jog forma, kaip ir muzika, turi didžiulę įtaką sąmonei. Šmaikštauja, girdi, jo namas primena katalonų architekto Antonijaus Gaudi stiliaus pastatą, kuriame lengva kurti, bendrauti, ilsėtis ir tiesiog būti.

Kodėl, užuot nusipirkus patogiai įrengtą, parūpo namą statyti? „Nes to link vedė gyvenimas“, – teigia pašnekovas, lyg žemuoges ant smilgos verdamas savo veiklas: iš verslo – į psichologiją, vėliau – į teatrą, paskui – pas šamanus, po to – statybos, muzika. Visos tos veiklos „dėliojosi“ į kelią, kurio viena atkarpa – namas. Butas? Iš tiesų jame tikriausiai būtų saugiau ir paprasčiau, užtat nuobodu ir pilka.

Šiame name nėra įprastų, erdves skirstančių sienų, jokių koridorių ar prieangių. Pasak pašnekovo, namas – mūsų vidinio pasaulio atspindys. Būste be pertvarų ir sienų nėra asmeninės erdvės. Olegas tvirtina, jog tiesiog išnyko tokio privatumo poreikis. Šiaudinio būsto šeimininkas tikina, kad visiškai pasitikėjo ir patikėjo architekto Petro Devižio pasaulėžiūra ir sprendimais, kurie paremti paprastumu ir funkcionalumu. O. Kovrikovo namai traukia daug įdomių žmonių, tampančių šios erdvės dalimi.

Kiek truko namo statyba? Maždaug vienerius metus. Be abejo, vienų rankų nebūtų pakakę. Padėjo būrys draugų – jie su didžiuliu entuziazmu rinkdavosi į talkas. Ir nors Olegas nebuvo profesionalus meistras ir neturėjo patirties, užtat statybų eigoje išmoko daug įvairių dalykų.

Įdomu, ar name viskas tik iš natūralių žaliavų? Vyras tikina, jog nėra dogmatikas, juolab nesivaiko mados tendencijų. Statybos darbams naudojo medžiagas, kurias įsigyti buvo paprasčiausia. Pagrindinės medžiagos – betonas (naudotas pamatų statybai), mediena, šiaudai ir molis. Visa tai (įskaitant interjero detales) atsiėjo apie 10 tūkst. eurų. Taigi už tokią sumą galima pastatyti ekonomišką namuką. Žinoma, jei nesamdai statybininkų.

Ant namo stogo želia veja

Už ją vietos ūkininkui Olegas sumokėjo 90 eurų. Ir su būriu bičiulių per pusdienį „uždėjo“ stogą. Ir gražu, ir šilta. Žinoma, tokiam sprendimui įgyvendinti reikia specialios stogo konstrukcijos, hermetiškos plėvelės ir kitų izoliacinių medžiagų, kad neprasiskverbtų vanduo. Užtat rezultatas – įspūdingas, o kūrybinės laisvės – iki valios.

Vonios kambarys pakeri minkštomis, lengvomis ir švelniomis formomis, kurių namo šeimininkas sėmėsi iš gamtos. „Stebėjau, kaip auga medžiai – įsitvirtina į žemę, o šakas nukreipia į šviesą. Medis – tvirtas, jame nejusti įtampos. Įsirengdamas vonios kambarį, ręsdamas židinį norėjau, kad būtų tvirta, patikima ir jauku. Svarbiausias etapas – išgauti patalpos ar daikto formą, vėliau telieka tą formą padengti tadelaktu – marokietišku vandeniui atspariu moliu“, – statybos darbų subtilybėmis dalijasi Olegas.

Taigi šiandien kompaktiškame apie 80 kvadratinių metrų name Olegas gyvena su žmona ir atžalomis. O šildo būstą malkomis. Sako, per žiemą jų sukūrena 3–4 kubinius metrus. Ar nekirba mintis įsukti panašių namų statybos versliuką? Vyras tikina, jog pagauna save apie tai mąstantį. Nes namo kūrimo procesas žavi. Jei atsirastų įdomus užsakovas, tikriausiai neatsisakytų pasiūlymo.