„Vadinkite mane Jurgiu“, – tarė kelioms dienoms į Lietuvą iš Londono atvykęs kino ir teatro aktorius Džordžas MIKELIS. Holivudo, Europos, Australijos ir kitų šalių filmuose vaidinęs Londone gyvenantis 88-erių tautietis į Lietuvą atvažiuoja kelis kartus per metus. Istorijos vėjų priverstas palikti tėvynę Jurgis Mikelaitis likimui dėkingas už tai, kad jam pavyko įgyvendinti svajonę – tapti aktoriumi.

Giedrė MILKEVIČIŪTĖ

Dž. Mikelio pavardę pamatytume daugiau kaip 30 užsienio kino filmų subtitruose. Be to, ir paties aktoriaus gyvenimo istorija verta kino filmo... Jo, kaip ir kiekvieno emigranto, gyvenime buvo visko, tačiau tvirtas žemaitiškas būdas, mat jis kilęs iš Tauragės krašto, padėjo atsidurti greta pasaulinio garso kino ir teatro žvaigždžių, tokių kaip Elizabet Teilor, Ričardas Bertonas, Sofija Loren, Bertas Lankasteris, Silvesteris Stalonė, Eva Bartok, Gregoris Pekas, Omaras Šarifas. Su kai kuriomis įžymybėmis Dž. Mikelis filmavosi tuose pačiuose kino filmuose, su kitomis jam teko bendrauti įvairiuose renginiuose.

Tie susitikimai ir įspūdžiai bus įamžinti jo rašomoje prisiminimų knygoje. Paklaustas, kaip vadinsis knyga, kiek pasvarstęs aktorius atsakė: „Lietuvių berniuko odisėja.“ Beje, taip pavadintą apsakymą Dž. Mikelis yra išspausdinęs anglų literatūrinėje spaudoje, mat yra ir Jungtinės Karalystės rašytojų gildijos narys.

Lietuvių berniuko odisėja

„Daugiausia laiko praleidžiu namuose sėdėdamas prie kompiuterio, rašau lėtai, nes viską stengiuosi prisiminti tiksliai, nesinori ko nors išgalvoti. Labai gaila, kad atmintis jau nebe tokia, kaip anksčiau“, – atviravo vyras. Jį gelbsti daugybė nuotraukų, laikraščių ir žurnalų iškarpų, kuriose užfiksuotos akimirkos iš filmavimo aikštelių, vakarėlių, kelionių, susitikimų, žinoma, ir filmografija...

Dž. Mikelis debiutavo kine 1957 m. vokiečių kalinio vaidmeniu filme „Tas, kuris pabėgo“ (rež. R. V. Beikeris). Vėliau buvo žymesni vaidmenys kino filmuose „Nužudyk ją švelniai“, „Navarono pabūklai“, „Didysis pabėgimas“, „Antrininkas“, „Tamarindo sėkla“, Australijos ir Jungtinės Karalystės televizijos serialuose (naujausias iš jų – „Night of the Fox“, 1992 m.). Įvairiapusį lietuvių kilmės aktoriaus meistriškumą atskleidžiantys vaidmenys įamžinti videokasetėse (įrašo trukmė – 14 minučių).

Bene svarbiausiu savo filmu Dž. Mikelis vadina 1961 m. sukurtus „Navarono pabūklus“. Čia jis sukūrė išvaizdaus šaltakraujiško nacio vaidmenį. Po jo pasipylė vertinimai spaudoje, kino režisieriai suskato aktorių kviesti vaidinti savo filmuose. „Man teko panašių vaidmenų sukurti ir kituose filmuose, kažkodėl režisieriams tiko mano lietuviškas veidas, – juokėsi pašnekovas. – O jeigu rimtai, tai jei nebūtų „Navarono pabūklų“, nebūčiau patekęs į Holivudą, kur gavau vaidmenį filme „Didysis pabėgimas“. Vėliau visko buvo labai daug. Turiu galvoje ne tik filmavimąsi, bet ir vaidmenis teatruose.“ Beje, iš savo teatro vaidmenų aktorius išskyrė Francą spektaklyje „Altona“ pagal Žano Polio Sartro kūrinį.

Kadras iš filmo.

Už parankių su E. Teilor

Pasak aktoriaus, šiaip jau jis nelinkęs girtis, kad yra vaidinęs filmuose, spektakliuose ar neformalioje aplinkoje bendravęs su nemažu būriu pasaulinio garso įžymybių, bet faktai yra faktai...

Darbas viename filme su garsiuoju R. Bertonu suvedė tuomet jau kino pasaulyje žinomą Dž. Mikelį su kita garsenybe – E. Teilor. Apie šią bene garsiausią XX a. septintojo dešimtmečio Holivudo aktorių porą pašnekovas kalba su ypatinga pagarba. Jam ypač miela buvo bendrauti su E. Teilor – viena gražiausių ir talentingiausių kino žvaigždžių.

„Man labiausiai patiko tai, kad Elizabet buvo labai žmogiška, nuoširdi, visai nepasikėlusi, nors apie ją buvo prirašyta ir prikalbėta visokių dalykų. O susipažinome mes tuomet, kai filmavausi Airijoje. Pamenu, tada buvo lietinga diena, o E. Teilor atėjo į filmavimo aikštelę susitikti su vyru – jis tame filme kūrė pagrindinį vaidmenį. Tuomet aš ją pirmą sykį pamačiau iš arti, ir jos grožis buvo stulbinamas. Labai nustebau, kai ji priėjo prie mūsų, grupelės aktorių, ir paklausė, ar aš esu tas pats Džordžas Mikelis.

„Taip, aš“, – atsakiau nustebęs, kad ji mane atpažino iš filmų ir panoro pakalbinti. Po filmavimo ji pakvietė mane į svečius. Mane nustebino vienas epizodas. Ričardas sėdėjo krėsle ir gėrė, regis, viskį. Stiklas su gėrimu iškrito jam iš rankų ir išsipylė. Tačiau Elizabet nekvietė tarnaitės, pati viską išvalė. Tada ir supratau, kad ji – ne kaprizinga žvaigždė, o rūpestinga moteris. Praleidau su jais porą vakarų, o kai filmavimas baigėsi, grįžau į Londoną. Bet ir vėliau su Elizabet draugiškai bendraudavome. Kai jai tekdavo eiti į kokius svarbius priėmimus, o R. Bertonas negalėdavo jos palydėti, ji per savo sekretorių teiraudavosi, ar tą vakarą esu laisvas.

Tad ne kartą man teko ją lydėti. Manau, kad ne vienas vyras man pavyduliavo, kai pamatydavo tokią garsią ir žavią damą, įsikibusią man į parankę“, – pasakojo aktorius ir pridūrė, kad ir šį, ir kitus įdomius epizodus aprašys savo prisiminimuose.

Vaikystę aptemdė karas

Aktoriaus tėvai Marija ir Petras Mikelaičiai nebuvo dideli ūkininkai, turėjo apie 40 hektarų derlingos žemės vaizdingoje vietoje, ant Šešuvio upės kranto, Batakių valsčiuje, dabartiniame Tauragės rajone. Atėjus sovietams, Mikelaičių šeima, turėjusi tris samdinius, buvo priskirta prie išnaudotojų ir įtraukta į sąrašus tų, kuriems grėsė Sibiro tremtis.

„Kai tėvai suprato, kad bus blogai, ir mama, išgirdusi blogą žinią, išsigandusi parbėgo namo, tas jos išgąstis persidavė ir man – pradėjau mikčioti. Mūsų šeima praktikavo evangelikų tikėjimą, mamos tėvai buvo kilę iš Prūsijos, todėl mano tėvams pavyko gauti leidimą išvykti į Vokietiją, – dėstė pašnekovas. – Mūsų kelionė į Vokietiją nebuvo lengva, ir niekas ten su duona ir druska mūsų nelaukė. Man tuomet buvo 12 metų, bet viską gerai prisimenu. Vokietijoje mano broliai Jonas, Petras ir Juozas buvo paimti į vokiečių armiją, o aš, paaugliukas, buvau nusiųstas į Hitlerjugendo stovyklą... Iš ten pavyko ištrūkti. Tėvai Vokietijoje sunkiai vertėsi, tad trumpam kartu su manimi grįžo į gimtinę, tačiau baigiantis karui, kai vokiečių armija traukėsi, jiems vėl teko bėgti nuo sovietų į tą pačią Vokietiją ir apsigyventi Oldenburgo mieste.“

Lemtinga spektaklio afiša

„Blaškydamasis tarp Lietuvos ir Vokietijos rimtai baigti mokslus neturėjau galimybės, tačiau mokiausi savarankiškai, ypač domėjausi graikais ir romėnais, jų teatru, dramomis. Ir pasitaikyk man taip, kad kartą eidamas miesto gatve pastebėjau teatro afišą, skelbiančią apie prancūzų trupės spektaklį „Karalius Edipas“. Visas santaupas išleidau bilietui, bet nesigailėjau, nes tragedijos siužetas sužavėjo, o dar labiau – aktorių vaidyba. Daugiau nieko kito nenorėjau, kaip tapti aktoriumi. Tėvai, žinoma, buvo nepatenkinti ta mano svajone, nes mama tikėjosi, kad baigsiu mokslus ir tapsiu gydytoju“, – prisiminė lietuvių kalbos nepamiršęs, bet neretai pasitelkiantis į pagalbą angliškus žodžius J. Mikelaitis.

Tuomet Jurgis pradėjo lankyti aktorių meistriškumo pamokas ir įsidarbino Oldenburgo teatre statistu. Jam buvo labai svarbu alsuoti teatro oru, iš arti matyti, kaip kuriami spektakliai, tačiau kalba buvo kliūtis, kad gautų vaidmenį. Pasak aktoriaus, jis laisvalaikiu mokėsi savarankiškai, vaikščiodavo į biblioteką, daug skaitė, ypač gilinosi į graikų filosofiją, taip pat privačiai mokėsi groti akordeonu, nes manė, kad ir muzika gali padėti siekti aktorystės.

Vaidinti pradėjo Australijoje

Sykį vaikinas bibliotekoje pamatė lankstinuką su Australijos vaizdais. Aborigenų kraštas jį tiesiog pakerėjo, be to, iš kitų emigrantų sužinojo, kad ten galima neblogai užsidirbti. Jurgis tėvams pasakė, kad išvyksta ten ieškotis darbo, kiek vėliau išvyko ir patys tėvai. Ten ir atgulė amžinojo poilsio.

Kaip daugybė kitų emigrantų, lietuvis buvo nusiųstas kirsti kaučiukmedžių miškų, tačiau kartą užtiko skelbimą, kad ieškomas namų remonto įrankių reklamos modelis. „Nors ir neturėjau apie tai jokio supratimo, maža to, ir angliškai kalbėjau nelabai gerai, pasisiūliau. Kažkuo savininkams patikau, tad nuo to prasidėjo mano reklamos modelio karjera. Kartą mane pakvietė dalyvauti Australijos radijo laidoje „Anglų kalba naujiesiems australams“, – prisiminė aktorius.

Tačiau teatras traukė nenumaldomai. Australijoje tada veikė daug mėgėjų trupių, tad būsimasis aktorius prisijungė prie vienos iš jų. Spektakliai Sidnėjaus Dorisės Fiton teatre sulaukė ir žiūrovų, ir kritikų dėmesio. „Už tuos vaidinimus pinigų negaudavau, tad reikėjo ieškoti visokių uždarbių. Kuo tik man neteko dirbti...“ – šypsodamasis pasakojo Australijoje iš Jurgio Mikelaičio Džordžu Mikeliu tapęs lietuvis, beje, turintis dvigubą Australijos ir Lietuvos pilietybę.

Laiptelis svajonės link

Jurgis nesibodėjo bet kokio darbo, tačiau ieškojo tokio, kuris būtų susijęs su teatru ir vaidyba. Sėkmės ir laimės žiburio ieškančiam lietuviui pradėjo sektis. Čia jam padėjo ir puiki išvaizda.

1955 m. atsitiko taip, kad į Australiją gastrolių atvyko Londono teatras „Old Vic“ su garsia to meto aktore Katarina Hebern, garsiosios Odrės Hebern seserimi. „Tuomet teatras ieškojo naujų talentų, todėl surengė konkursą. Jame dalyvavau visai nesitikėdamas, kad pasiseks, nes pretendentų buvo keli šimtai, be to, tada aš dar prastokai kalbėjau angliškai. Vis dėlto mane pakvietė, ir tapau to teatro epizodinių vaidmenų atlikėju. Man tai buvo tikrai gera likimo dovana, o kelerius metus trukusios gastrolės po žemyną – puiki sceninio meistriškumo mokykla“, – dėstė garbaus amžiaus aktorius ir pridūrė, jog tai – dar vienas įrodymas, kad jeigu ko nors labai trokšti, svajonės pildosi.

Po kelerių metų J. Mikelaitis, tiksliau – Dž. Mikelis, jau vaidino Londono teatruose, netrukus jį pastebėjo kino režisieriai ir prasidėjo kino aktoriaus karjera... Nors Dž. Mikelis neretai būdavo pavadinamas australų kino aktoriumi, jis pats bet kuria proga patikslindavo, kad yra lietuvis, kad jo gimtinė – Lietuva. Tiems, kuriems būdavo įdomi jo gyvenimo istorija, ją mielai papasakodavo.

Gimtinė traukte traukia

Jurgis pirmą kartą nuo paauglystės laikų į Lietuvą atvyko 1991-aisiais, praėjus metams po to, kai buvo atkurta nepriklausomybė. Baigęs filmavimų epopėją, jis jau daug metų kiekvieną vasarą apsilanko gimtinėje ir kaskart čia atranda ką nors nauja. Nors artimų giminių nebėra, traukia gimtinės žemė, džiugina bendravimas su čia gyvenančiais žmonėmis.

„Nesistebiu tais, kurie išvažiuoja laimės ieškoti svetur, nes pats esu tai patyręs savo kailiu. Žmogus toks jau yra, kad ieško, kur jam geriau, tik ne visada suranda, o kartais ir visai neranda... Aš tikiu likimu. Man jis buvo palankus“, – teigė pašnekovas ir apgailestavo tik dėl to, kad neturi palikuonių.

Aktorius pasidžiaugė, kad vasarą Lietuvoje verda kultūrinis gyvenimas, restoranuose ir lauko kavinėse – daug žmonių, ypač jaunimo. Paklaustas, kokių lietuviškų patiekalų pasiilgsta gyvendamas Londone, pašnekovas atsakė, kad tų, kuriuos mes vadiname didžkukuliais ar cepelinais. „Mano mama gamindavo tokius pačius, tačiau juos vadindavo pyragaičiais“, – šypsojosi jis.

Kai J. Mikelaitis lankėsi Vilniuje birželio mėnesį, užsuko ir į Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejų bei pažadėjo jam perduoti dalį savo kūrybinio archyvo. „Man būtų malonu, kad Lietuvoje apie mano gyvenimo universitetus daugiau sužinotų“, – prasitarė aktorius ir pabrėžė, kad, kiek turi galimybių, domisi Lietuvos kinu, teatru ir linki, jog meno kūrėjai prasimuštų į platesnius pasaulio vandenis.

Kas, be kino ir teatro, aktoriui suteikia gyvenimo džiaugsmo? „Gamta, jodinėjimas, šachmatai... Kai Rio de Žaneire vyko olimpiada, sirgau už Lietuvos sportininkus, ypač už krepšinio komandą“, – prisipažino lietuvis.