Darbe jie – kūrybingi bendraminčiai, gyvenime – ištikimi bendražygiai, namuose – mylintys sutuoktiniai. Atrodytų, vienas kitą suprantantys iš vieno žvilgsnio. Tokie jie – mitybos ir sporto specialistė, tituluota gražuolė Ilka Rae Adams ir Europos kultūrizmo čempionas, treneris, rašytojas Andrius Pauliukevičius.

– Andriau, jūs – ir sportininkas, ir rašytojas. Kuo jaučiatės labiau?

Andrius: Kas rodo žmogaus tapatybę? Kalba, kuria jis mąsto. Tarkime, žmonės, kurie daug metų gyvena svečioje šalyje, kartais ima mąstyti ne gimtąja, o tos šalies kalba. Taip pat ir aš. Esu savęs klausęs, kas esu pirmiausia – rašytojas ar sportininkas? Kadangi ryte visų pirma galvoju apie tinkamą mitybą, visgi labiau esu sportininkas, o jau tada – rašytojas (šypsosi – I. J.). Kalbant rimtai, tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad visą gyvenimą buvau sportininkas, o paskui staiga ėmiau rašyti. Net esu sulaukęs klausimų, ar pats rašau savo knygas. Pirmoje Knygų mugėje, kurioje dalyvavau su savo parašyta knyga, viena mokytoja manęs tiesiai to paklausė. Nesu linkęs įsižeisti ar pykti, bet pats klausimas pasirodė nekorektiškas, tad atsakiau, kad pats nerašau knygų – tekstą diktuoju savo afrikietei žmonai, o ji lietuviškai užrašo.

– Taigi svarmens į klaviatūrą nekeitėte?

Andrius: Tikrai ne (juokiasi – I. J.). Daug rašyti teko dar tada, kai studijavau istoriją. Matote, kai stojau į aukštąją mokyklą, dar tikrai nežinojau, kuo norėčiau būti. Ir sportavau, ir mokiausi. Pamažu supratau, kad labiau nei istoriku noriu būti sportininku, tačiau studijas baigiau, ir baigiau gerai. Mano bakalauro darbo santrauka buvo publikuota. Po studijų kurį laiką gyvenau Londone. Tuo metu taip pat rašiau, tik labiau socialinėmis temomis, mano straipsniai buvo spausdinami spaudoje. Taigi knygos į mano gyvenimą atėjo labai natūraliai – jau turėjau sukaupęs rašymo patirties, o kadangi kaip sportininkas ir sveikos gyvensenos šalininkas mačiau, kad turiu ką pasakyti, tai ir ėmiausi knygų.

– Ne tik rašote įdomias ir naudingas knygas, bet ir apskritai judu abu daug laiko skiriate žmonių švietimui. Kodėl tai darote?

Andrius: Galime pasidalyti savo žiniomis, tad mums malonu tai daryti, kartu padėti kažkam išspręsti savas problemas. Norėčiau atkreipti dėmesį, kad dauguma problemų yra panašios ir rūpi ne vienam žmogui. Taigi daug laiko skiriame tokiems klausimams, reguliariai vedame tiesiogines transliacijas socialiniuose tinkluose. Tai efektyvu, nes atsakymus sužino daugiau žmonių. Atsakyti kiekvienam asmeniškai elektroniniu paštu tiesiog nebeturime laiko, nors kadaise buvo ir taip.

– Kas dažniausiai kankina mūsų žmones? Kokių klausimų sulaukiate daugiausia?

Ilka: Manęs moterys dažniausiai klausia apie svorio metimą, o Andriaus vyrai teiraujasi, kaip užsiauginti raumenis. Apskritai žmonės Lietuvoje valgo pernelyg riebiai. Kadaise, kai buvo dirbama laukuose, tas maistas puikiai tiko, tačiau dabar taip sunkiai nebedirbama, tad ir mitybą reikėtų peržiūrėti. Be to, riebią mėsą mėgstama valgyti su krakmolingomis bulvėmis. Tai stipriai apsunkina virškinimą ir galiausiai virsta riebaliukais ant kūno. Taip pat reikėtų atkreipti dėmesį, kad valgoma pernelyg daug saldumynų, bandelių, kitų konditerijos gaminių. Tai greitas malonumas, kuris neduoda jokios naudos – tik žalos. Jų reikėtų valgyti kartą per dvi savaites ar per savaitę, bet tikrai ne kasdien.

– Daugeliui žmonių judu esate grožio ir sveikatos etalonas, į kurį norima lygiuotis. Kaip atrodo jūsų kasdienybė?

Andrius: Keliamės ryte tarp 6 ir 7 valandos. Tuomet pusryčiaujame, kalbamės ir tuo pat metu ruošiame maistą visai likusiai dienai. Mums labai svarbu, ką ir kaip valgome.

Ilka: Tai dar ir patogu. Dažniausiai maistą ruošiame orkaitėje. Pavyzdžiui, sudedame mėsą ir saldžiąsias bulves, o kol viskas kepa, supjaustome salotas. Taip ne tik taupomas laikas, bet ir pasirūpinama maistu, o dieną nebereikia galvoti, ką gaminsime vakare.

Andrius: Tiek ryte, tiek vakare turiu užsiėmimų su klientais sporto salėje. Per pietus dirbu namuose – rašau. Ilka taip pat daug dirba namuose prie kompiuterio. Ir, žinoma, būtinai tiek aš, tiek žmona kasdien stengiamės numigti pietų miego. Vėlai vakare po visų darbų ir susitikimų sportuoju pats. Tokia ta mūsų diena.

– Tačiau dažniausiai teigiama, kad sportuoti reikia ryte…

Andrius: Čia yra tiesos – rytinė mankšta puikiai pažadina organizmą, suteikia žvalumo, darbingumo. Aš sportuoju atlikdamas sunkią treniruotę – ji reikalauja didelės ištvermės, jėgų. Jeigu sportuočiau ryte, visą dieną būčiau mieguistas. Taigi sau laiko sporto salėje skiriu vakarais.
– Sportas svarbus jums abiem?

Ilka: Tikrai taip. Nuo vaikystės buvau labai aktyvi ir veikli. Tačiau Anglijoje, kur išvykau iš gimtosios Namibijos, mano gyvenimo būdas tapo sėslesnis. Maisto pasirinkimas nebuvo geras, stigo ir aktyvumo. Taigi ėmė keistis mano išvaizda, kūno linijos. Niekada iki tol nebuvusi sporto klube nutariau, kad jau pats laikas. Nuėjau ir be sporto jau nebeįsivaizdavau savo kasdienybės. Be to, nusprendžiau grįžti prie šeimos tradicijų ir maistą gaminti namuose. Namibijoje tik taip ir darėme – valgyti kur nors į miestą eidavome vos kelis kartus per metus. Pokyčiai davė akivaizdžios naudos, taigi supratau, kad einu tinkama linkme. Dabar sportuoju kasdien, nes man tai teikia didžiulį malonumą.

– Sporto klube jūs ne tik atradote malonumą sportuoti, bet ir susipažinote su Andriumi?
Ilka: Tuo metu jau gyvenau Lietuvoje. Užsukau į sporto klubą, o ten treneriu dirbo Andrius. Taip ir prasidėjo mūsų draugystė. Ir truko gana ilgai. Kuo toliau, tuo daugiau bendravome. Tai kartais net trukdė sportui. Tad pasakiau Andriui, kad jeigu nori su manimi pakalbėti, tegul kviečia kur nors kitur, juk čia aš atėjau sportuoti (juokiasi – I. J.).

Andrius: Netrukus pradėjome susitikinėti, o tada aš jau pasakiau, kad neturiu tam laiko, tad jeigu nori su manimi būti, lai ateina pas mane gyventi (šypsosi – I. J.). Toliau viskas klostėsi greitai, matyt, abu to labai norėjome. Per ketvirtą ar penktą pasimatymą nuėjome į Civilinės metrikacijos skyrių norėdami išsiaiškinti, ko reikia, kad galėtume susituokti. O ko laukti? Aš pasipiršau, o Ilka pasiūlė metų pabaigoje atšvęsti vestuves.

– Į Lietuvą atvažiavote studijuoti, paskui ir pasilikote, ištekėjote. Kokią mūsų šalį pamatėte tada, kai atvykote pirmą kartą, ir kokią ją matote šiandien?

Ilka: Nieko nežinojau apie Lietuvą. Net kur ji yra. Kai atvykau, patyriau kelis šokus: kultūrinį – nes nesupratau kalbos, ji atrodė labai sudėtinga, ir man viskas buvo neaišku, ir klimatinį – juk čia šalta! Atvažiavau prieš pat rudenį, ir ruduo man pasirodė šaltas kaip žiema – jau labai laukiau vasaros ir saulės. Tačiau čia prasidėjo tikroji žiema. Pasikeičiau visus drabužius į šiltesnius, rengiausi daug jų vienu metu, ir man vis tiek buvo šalta. Tuo metu mano kurso draugai vaikščiojo vienais megztukais ar palaidinėmis, ir aš jų vis klausiau, ar tikrai nešalta. Negalėjau tuo patikėti (juokiasi – I. J.). Prisimenu, kad kai važiuodavau autobusu ar troleibusu, vis išlipdavau pasivaikščioti, pasišildyti parduotuvėje, nes nebejusdavau kojų, o tada vėl lipdavau į kitą autobusą ar troleibusą ir važiuodavau toliau. Kaip yra dabar? Dabar jau įpratau. Ir žiemos neatrodo tokios šaltos, kaip anksčiau, ir drabužių rengiuosi mažiau.

– Ar šiandien jau žinote, ką Lietuvoje vadiname geru oru?

Ilka: Ilgą laiką negalėjau to suprasti – juk Afrikoje visada geras oras. Dabar suprantu, kad kai Lietuvoje pavasarį pasirodo pirmoji saulė ir oras įšyla bent iki 8 laipsnių, tai jau yra geras oras (šypsosi – I. J.).

– Vestuves šventėte Namibijoje. Ilkos giminėms rodėte skaidres iš savo bendro gyvenimo, ten buvo ir lietuviško sniego... Ar labai nustebinote?

Andrius: Taip, juk dauguma jį matė pirmą kartą. Jeigu ir buvo matę iki tol, tai tik filmuose. O štai čia, pasirodo, Ilka taip gyvena (juokiasi – I. J.).

Ilka: Kai pati pirmą kartą pamačiau sniegą, labai užsimaniau nulipdyti sniego senį. Juk juos taip pat buvau mačiusi tik iš paveikslėlių ar filmų. Tad taip, egzotikos man pakako. Kita svajonė buvo miške rasti uogų, nes Namibijoje uogos neauga. Ką jūs manote, dabar dažnai su Andriumi einame į mišką ir uogauti, ir grybauti. Puikus jausmas. Kažkada apie mergaitę su krepšeliu uogų ar grybų skaičiau tik pasakose ir maniau, kad tai, kaip Kalėdų senelis, ne visai tiesa (šypsosi – I. J.).

– Andriau, kas jus nustebino Namibijoje?

Andrius: Pirmą kartą į Namibiją skridau, kai turėjo vykti mūsų vestuvės. Tiesa, pačios kelionės laukiau net labiau nei vestuvių – vestuvių visada labiau laukia moterys. Man buvo įdomu, kad aš kitame žemyne, kitokioje aplinkoje, klimato juostoje, kultūroje... Stebino viskas. Pirmiausia – tas neapsakomai skanus žemės kvapas, kuris pasitinka vos išlipus iš lėktuvo.

Ilka: Labai pasiilgstu to kvapo. Jis toks stiprus, ypač po lietaus. O štai Europoje lyja dažnai, bet to kvapo nėra, jis nestiprus.

Andrius: Taip pat labai patiko žmonės. Ypač juos stebėti. Afrika turtinga rasių. Ten spalvų, drabužių, šukuosenų įvairovė. Kiekvienas žmogus vis kitoks ir nepanašus į kitą. Be to, jie labai mėgsta dėvėti tautinius drabužius, ir kiekviena gentis turi vis kitokius. Man patiko tiesiog sėdėti ir žiūrėti į pro šalį einančius žmones lyg kokį filmą. Tai labai įdomu.

– Ilka, kokia yra jūsų šeima?

Ilka: Mano šeima – gana europietiška, mes turime daug europietiško kraujo. Mano tėčio gyvenimo būdas – labai angliškas, ta maniera buvo auklėjami ir vaikai. Pavyzdžiui, jis mums pirko angliškas knygeles, rodė angliškus filmukus, tad anglų kalbą išmokome greitai ir lengvai. Mūsų maistas labai panašus į europiečių – mes valgome beveik viską tą patį. Tiesa, Lietuvoje žmonės vartoja mažiau prieskonių, tad man maistas, skanintas vien druska ir pipirais, yra beskonis (šypsosi – I. J.). Tačiau Lietuvoje yra didžiulis pieno gaminių asortimentas, o štai Namibijoje dažniausiai vartojamas tik pats pienas, ir jeigu kavinėje nepasakysite, kad jums į arbatą nepiltų pieno, jo būtinai įpils. Ši angliška tradicija paplitusi mūsų šalyje. Europietiškos ir mūsų šeimos tradicijos: mes eidavome į bažnyčią, šventėme Kalėdas, Velykas ir kitas religines šventes. Gal todėl daug kas stebisi, kad esu iš Afrikos, nes yra įsitikinę, kad gimiau Europoje.

– Namibijoje atšventėte gražiausią jųdviejų šventę – vestuves. Kodėl ne Lietuvoje?

Ilka: Mes abu labai mylime savo šeimas ir norime su jomis bendrauti. Andriaus tėvelius matome dažnai, važiuojame pas juos į svečius. Mano šeima – toli, tad norėdami kažkiek kompensuoti tuos retus susitikimus nusprendėme susituokti Namibijoje. Ir tuo labai džiaugiamės. Planuojame, kad artimiausiu metu mano mama atvyks į Lietuvą mūsų aplankyti, nes dar nebuvo galimybės tai padaryti. Na, ir, žinoma, mes patys visada noriai keliaujame į Namibiją.

– O kokių profesinių planų turite? Gal netrukus pasirodys dar viena knyga?

Andrius: Taip, dabar rašau knygą apie Afriką. Ji pasirodys prieš Kalėdas. Tai – mano patirčių knyga. Papasakosiu, kokią Afriką mačiau, kokia ji man įsiminė. Įdomu, kad bus daug Lietuvos ir Namibijos sąsajų, mūsų pačių gyvenimo detalių. Rašyti šią knygą man padeda Ilka, bet ne tik ji – dar ir jos šeima. Jie padeda atrasti atsakymus į man rūpimus istorinius, kultūrinius, net politinius klausimus. Nuolat kalbame apie tai, kas buvo anksčiau, kaip yra dabar. Sužinau daug naujo, tad, esu tikras, sužinos ir mano skaitytojai. Ir, žinoma, kaip ir jau išleistose knygose, bus humoro ir ironijos, kuri privers nusišypsoti.

Parengta pagal žurnalą „Savaitė“