Ginkluojasi ir mėgėjai

Metalo ieškikliai „atvėrė akis“ ir archeologams, ir mėgėjams – iki tol bet kokia istorinių artefaktų paieška prilygo adatos paieškoms šieno kupetoje. Juk kaip profesionalūs archeologai ieškodavo senkapių ar pirmykščių žmonių gyvenviečių?

Pagal tam tikrus vietovės geografinius požymius: štai šiame upės vingyje ar ežero pakrantėje turėtų būti akmens amžiaus gyvenvietės liekanų. Arba – istoriniuose šaltiniuose minima, kad tam tikroje vietoje kažkada būta dvaro, vienuolyno ar senų kapinaičių. Po ilgesnių ar trumpesnių paieškų paprastai tas objektas ir būdavo aptinkamas. Tačiau prieš 35–40 metų rinkoje (iš pradžių, aišku, tik Vakarų valstybių) staiga pasirodę ir kasmet vis labiau tobulėjantys metalo ieškikliai padarė tikrą perversmą archeologijoje.

Savaime suprantama, kad tada iš karto abipus Atlanto kilo senienų paieškų žemėje karštligė. Nes tokiais prietaisais apsiginklavo ne tik profesionalūs archeologai, bet ir visa armija mėgėjų. Greitai pasipylė ir pastarųjų aptinkami lobiai. Atrodė, metai kiti, ir visa žemė Amerikoje bei Europoje bus „nuskenuota“ būtent tų tūkstančių mėgėjų. Tačiau labai greitai valstybės susigriebė – arba apskritai uždraudė metalo ieškiklių naudojimą, arba ėmė reglamentuoti tų lobių paieškas.
Šiuo metu mėgėjų pasivaikščiojimus su metalo ieškikliais toleruoja Anglija, Prancūzija, Danija, Olandija, Estija, Ukraina ir Baltarusija.

Tiesa, E. Ivanausko žiniomis, Baltarusijoje jau norima tokias paieškas arba uždrausti, arba apriboti. Lenkija, kur nebuvo toleruojami ieškikliai netgi oficialiuose tyrimuose, ruošiasi leisti archeologams mėgėjams tokias paieškas. O kam nepatinka liberalūs Anglijos ar Olandijos įstatymai, galima remtis Danijos ir Švedijos įstatymais. Pavyzdžiui, pabandykite pasivaikščioti su metalo ieškikliu Gotlando saloje – kaipmat atsidursite policijos nuovadoje.

Atskira tema – vadinamieji juodieji archeologai, kurie drąsiai (dažniausiai naktimis) darbuojasi oficialiai saugomuose ir nežinomuose vertinguose archeologijos paminkluose. Anglijoje jie vadinami naktiniais vanagais. O štai archeologai mėgėjai, kurie nenori pažeidinėti įstatymų, paprastai palaiko ryšius su paminklų administravimo institucijomis ir vaikšto su metalo ieškikliais tik nesaugomose teritorijose. Aišku, jie gali talkinti archeologams ir saugomose teritorijose. Juolab, kaip tvirtina pašnekovas, profesionalų santykiai su archeologais mėgėjais jau yra daugmaž nusistovėję.

Lietuvoje ieškoti lobių rizikinga

Lietuvos įstatymai, apgailestauja pašnekovas, neleidžia ieškoti lobių. Tiesa, mūsų teisės aktai neleido to daryti ir tada, kai dar nebuvo apribotos jų paieškos su metalo ieškikliais. Matyt, mūsų įstatymų kūrėjai nukreipė žvilgsnį į tas Europos valstybes, kuriose lobių paieška yra beveik ar visai draudžiama.

Pavyzdžiui, Vokietijos pietinėje Bavarijos žemėje už metalo ieškiklio naudojimą bauda siekia net pusę milijono eurų. Tačiau ten, kur leidžiama ieškoti senienų, niekas nedraudžia ieškoti ir lobių. Štai Estijoje už vertingą mokslui lobį gali skirti iki 100 tūkst. eurų premiją. Rusijos lobių ieškotojai pusiau juokais klausia estų, ar nebūtų galima savo lobių rasti Estijoje?.. T. y. siūloma Rusijoje rastus lobius pervežti per sieną, juos užkasti Estijoje, o praėjus kuriam laikui „rasti“.

Tiesa, lobių galima ieškoti bet kur, o privačioje žemėje – tik susitarus su žemės ar pastato savininku ar valdytoju. Niekas nedraudžia ieškoti ir vandenyje. Beje, pasak archeologo, įspūdingiausi radiniai aptikti Anglijos ir Floridos (Jungtinėse Amerikos Valstijose) pakrantėse. E. Ivanausko duomenimis, nepaprastų lobių rasta Vokietijoje, kur... draudžiama ieškoti su metalo ieškikliais. Nors, tiesą sakant, vertingų lobių rasta visose Europos valstybėse. Pavyzdžiui, Bulgarija tiesiog nusėta aukso dirbinių lobiais – tiek Romos imperijos, tiek priešistorinių laikų.

Žodžiu, situacijos, su kuriomis susiduria mėgėjai su metalo ieškikliais rankose, yra labai nevienareikšmės. Valstybės visaip bando riboti šią veiklą, tačiau visagalis internetas tas pastangas paleidžia vėjais. Štai, pavyzdžiui, Lenkijoje ir Belgijoje uždrausta dirbti su metalo ieškikliais, tačiau ten (tiksliau – visame pasaulyje) egzistuoja... vadinamųjų ieškiklininkų svetainės. O štai Olandijoje ieškiklininkai laisvai prekiauja archeologijos radiniais. Lietuvoje nėra uždrausta dirbti su metalo ieškikliais ar jų turėti.

Tačiau neleidžiama ieškoti kultūros vertybių, senesnių nei 50 metų. E. Ivanauskas iš to daro vienareikšmę išvadą: iš esmės tai draudimas naudoti ieškiklius. Kita vertus, vis šiokia tokia landa ieškiklininkams. Nes visada galima pasakyti, kad ieškai savo pamestų daiktų ar metalo laužo. Tiesą pasakius, niekam taip ir neaišku, kas yra tos kultūros vertybės? Pašnekovo nuomone, turėtų būti sudarytas tokių daiktų sąrašas, nes dabar ta slenkanti 50 metų riba automatiškai ir nubrėžia, kas tampa istorinėmis vertybėmis. Tačiau tai – visiškas nesusipratimas, piktinasi profesionalus archeologas: jau dabar sovietinės kapeikos ar kitokie menkaverčiai daiktai gali būti laikomi saugotinomis vertybėmis.

Gal todėl jau susiformavo tokia opinija, kad į lobių ieškotojus mūsų visuomenė žiūri nepalankiai. Spaudoje ne kartą buvo ištrimituota, kad, girdi, tai kone kriminaliniai elementai, vagiantys kaimų ir miestelių istoriją ir t. t. Nors bet kam yra aiški paprasčiausia tiesa: archeologai niekada netirs ir neištirs visų laukų ir miškų. Būtent laukuose ir miškuose guli daug mokslui neaktualios ir tyrimams netinkančios medžiagos. Gal tik naujesnėse valstybėse, tokiose kaip Kanada, egzistuoja XIX a. archeologija. Kitur archeologijos interesai pasibaigia žymiai ankstesniais laikais. Pavyzdžiui, Graikijoje archeologijos objektu laikomas laikotarpis iki XV a., o Latvijoje – iki XVII a. Gal ir mums laikas nustatyti kur kas realesnę tų istorinių vertybių laiko skalę?

Radus lobį – į policiją

Radus lobį Lietuvoje, pasakoja visus lobio radėjui privalomus atlikti veiksmus E. Ivanauskas, per tris dienas reikia apie tai pranešti policijai ar artimiausiai kultūros paveldo apsaugos įstaigai. Jei lobį rado žemės savininkas, jam priklauso 100 proc. to lobio vertės, jei ne – radėjas turi dalytis per pusę su žemės savininku.

Tačiau dera turėti galvoje, ironiškai šypsosi pašnekovas, kad mūsų įstatymai neleidžia ieškoti lobių ir be prietaisų, ir su prietaisais. Juo labiau dabar, kai Lietuvoje taip ir tvyro įtampa dėl juodosios archeologijos, į bet kokį rastą lobį valdžios atstovai gali pažiūrėti dviprasmiškai. Tarkime, modeliuoja situaciją archeologas, radote lobį atsitiktinai, be jokių prietaisų, pavyzdžiui, kasėte duobę sode ar sodyboje ir... Gali tekti tai įrodyti. Jeigu jus įtars nuslėpus kokius retus daiktus iš lobio, gali laukti dar liūdnesni padariniai.

Taigi dėl tokių teisinių ir psichologinių priemonių lobių patekimui į muziejus Lietuvoje kelias iš esmės ir yra užkirstas.

Tad mėgėjų rasti lobiai keliauja į užsienį, nes dėl įstatymų netobulumo ir valdžios šnairavimo Lietuvoje beveik sunykęs kolekcionavimas – niekas iš kolekcininkų nenori turėti reikalų su teisėtvarka. Tokia situacija stebima nuo 2010 metų. Nors, pabrėžia E. Ivanauskas, maždaug nuo 1990-ųjų mūsų šalyje randama po 10 lobių per metus. Taigi iki šių metų rasta apie 250 lobių. Kažkiek tų radinių išgelbėjo muziejininkai ir kolekcininkai. Tačiau dauguma, deja, iškeliavo svetur. Juk Vakarų sienos dabar yra atviros.

Ką reikėtų daryti? Moralinis klimatas Lietuvoje lobių ieškotojams – labai prastas. Kad lobių radėjai dabartinėmis sąlygomis neš juos į muziejus – mažai tikėtina. Todėl, mano E. Ivanauskas, reikia keisti įstatymus, leisti paieškas su metalo ieškikliais nesaugomose teritorijose, sudaryti registruotinų daiktų sąrašą, mokėti už lobius 100 proc. jų vertės tik radėjams, skirti premijas už ypatingą meninę ar istorinę rastų daiktų vertę, įteikti garbės raštus, kaip tai daroma Suomijoje. Juk senienų ieškojimas – puiki laisvalaikio leidimo forma. Į šią veiklą galima įtraukti visą šeimą. Štai toje pačioje Anglijoje vyksta net tarptautiniai ieškiklininkų suvažiavimai.

Taigi gal jau pats laikas susimąstyti, ką dera daryti su ieškiklininkais ir kartu su jų rastais lobiais. Antraip, mums ir toliau aklai draudžiant, o ne rūpinantis savąja praeitimi, mūsų žemėje rastos senienos, turinčios istorinę ir kultūrinę reikšmę mūsų tautai bei valstybei, ir toliau keliaus į užsienį, kur galutinai „nusės“ privačiose kolekcijose bei kitų valstybių muziejuose.

Parengta pagal žurnalą "Savaitė"