[b]Protingas keistuolis[/b]

Savo išvaizda Kajus niekuo nesiskiria nuo bendraamžių. Tik itin skvarbių akių ir neįtikėtinai protingas. Tačiau daugelį dalykų keistai fiksuoja. Anądien kelis kartus iš eilės klausė vis to paties: „Teta, ar žinote, kaip atrodo Saulės sistemos planetos? Kad būtų galima įsivaizduoti šios sistemos mastą, reikia ją sumažinti dešimt milijardų kartų, tuomet suvoksite, kaip atrodo planetos ir kokiu atstumu nuo Saulės skrieja.“ Ir tą patį klausimą bei atsakymą vis kartojo žodis į žodį.

Berniukas auga pasiturinčioje šeimoje kartu su keleriais metais vyresniu broliu. Tiesa, šis – visai kitoks. Nors su Kajumi jiedu išoriškai panašūs, charakteriu ir bendravimo būdu visiškai skirtingi. Berniuko mama pasakojo, kad kai pirmą kartą pamatė sūnaus akis, jai per nugarą nubėgo šiurpuliukai. Mažylis žvelgė skvarbiu suaugusio žmogaus žvilgsniu, tiesiai motinai į akis. O juk ką tik gimę kūdikiai šitaip nesugeba!

Kajaus mama sakė, kad auginti mažylį nebuvo jokio vargo: jis sparčiai vystėsi, beveik nesirgo ir verkė labai retai. Būdamas devynių mėnesių ištarė pirmuosius žodžius, o dar po mėnesio prabilo rišliais išbaigtais sakiniais. Nė metų neturintis kūdikis iš kaladėlių dėliodavo sudėtingas tikslias geometrines figūras. Ir piešti jam labiausiai patiko geometrines figūras. Dvejų metukų Kajus skaitė laikraščius ir žurnalus. Maža to, puikiausiai atkartodavo tai, ką perskaitė.

Kajaus mama tikino labai nustebusi, kai nė trejų neturintis sūnus ėmė vardyti garsių mokslininkų pavardes, pasakoti apie dangaus kūnus, jų judėjimo trajektorijas ir pan. Moteris teigė iš pradžių pamaniusi, kad mažylis tiesiog kažką svaičioja, tačiau kitą dieną išgirdusi, kad sūnus kartojo tą patį, tik papildydamas savo pasakojimą krūva pavadinimų ir skaičių, sutriko. Suskubo versti knygas, ieškoti informacijos, kad įsitikintų, jog sūnaus kalbos – ne pramanas. „Nesuprantu, iš kur jis susirinko tiek informacijos. Regis, apie tai namuose nė nekalbėjome ir specialios literatūros neturėjome“, – neslėpė nuostabos moteris.

Kajų pažįsta visi gatvės kaimynai. Iš pradžių jo tėvai džiūgavo, kad turi tokį gabų vaiką, tačiau šiandien nerimauja. Mat randasi tokių, kurie ištaikę progą stengiasi tėvams įgelti, esą jų berniukas – nenormalus, psichiškai nesveikas. Kajaus tėvai lankėsi pas keletą psichiatrų, psichologų, bioenergetiką. Specialistų nuomone, Kajus vystosi normaliai, yra gabus ir ne pagal metus protingas.

[b]Tarsi vaikštanti enciklopedija[/b]

Kajaus mama pasakojo, kad jai ir vyrui dažnai kyla klausimas, kaip elgtis su tokiu – perdėm protingu – vaiku. „Iš tiesų specialistai neturi ką patarti, todėl sprendimų ieškome patys“, – sakė moteris.

Kai poros metų mažylis pradėjo kalbėti apie gyvenimą kosmose, tėvai suskubo jį pakrikštyti vildamiesi, kad galbūt tada jų vaikas taps panašesnis į bendraamžius. Tačiau po krikšto sakramento, užuot liovęsis stebinti, Kajus tarsi dar labiau suaugo. Ėmė kone pamokslauti dėl to, ką tėvai daro negerai, ragino juos keisti gyvenimo būdą, pavyzdžiui, atkakliai įkalbinėjo tėvą mesti rūkyti. „Mes žado netekome išgirdę Kajaus „paskaitą“ apie nikotino žalą organizmui“, – dėstė berniuko mama.

Šiandien dešimtmetis mokosi vienoje iš Laikinosios sostinės mokyklų. Dažnai mokytojų ir bendraklasių vadinamas keistuoliu, vunderkindu, vaiku-mįsle. Kajaus mama neslepė, jog vaikas ir džiugina, ir kelia nerimą. „Kajus žino visą Mendelejevo periodinę elementų lentelę, gali išvardyti visus cheminius elementus, tačiau kol kas chemijos nesimoko... Kartais savo pasakojimais jis mus šiurpina... Nusako įvykius, kurie nutinka po kelių dienų ar savaitės. Štai anądien praeidamas pro šalį lyg tarp kitko burbtelėjo, girdi, greitai neteksime Boso – mūsų šuns. Iš tiesų po kelių dienų Bosą partrenkė mašina“, – kalbėjo moteris.

[b]Kitokios bendravimo taisyklės[/b]

Bioenergetikai tvirtina, kad tokius – indigo – vaikus labai lengva atpažinti: jų itin stiprus energinis laukas, ir aura švyti ryškesnėmis spalvomis, tarp kurių dominuoja mėlyna ir violetinė. Pasak šių specialistų, indigo vaikų žvilgsnis kitoks – stebėtinai sutelktas ir skvarbus.

Ar neklusnumas – skiriamasis naujosios eros vaikų bruožas? Šie vaikai tiesiog nesutinka prisiimti neišmanėlio vaidmens! O suaugusieji dažniausiai laukia, kad vaikas žiūrės į juos kaip į autoritetą. Todėl, susidūrę su mažylio noru bendrauti kaip lygus su lygiu, dažnai suglumsta.
Nors kol kas Lietuvoje statistikos apie indigo vaikus nėra, bioenergetikai teigia, kad toks yra vos ne kas trečias berniukas ar mergaitė.

[b]Pasaulyje tokių vaikų – daug [/b]

Į Kajų panašių vaikų pasaulyje gimsta tūkstančiai. Kas kelintoje, atrodytų, paprasčiausioje šeimoje auga mažyliai, kurie nuo pat gimimo žvelgia protingomis akimis, itin anksti išmoksta kalbėti ir skaityti.

Viena tokia mergaitė iš Meksikos turi neįprastą talentą. Pamačiusi niekada gyvenime nematyto žmogaus nuotrauką, geba pasakyti, kur jis gyvena, kokiais charakterio bruožais pasižymi, kuo užsiima. Kamantinėjama, kaip šitai įmanoma, mergaitė sako tiesiog tai žinanti, ir nieko daugiau.

Kanadietei Adorai Svitak šiandien – keturiolika. Jau būdama dešimties metų mergaitė buvo vadinama literatūros genijumi, o vienuolikos ji ne tik mokėsi mokykloje, bet ir pati... buvo mokytoja. Į mokyklą Adora atėjo, kaip ir kiti vaikai, būdama septynerių. Tačiau dar tais pačiais metais išleido pirmąją savo kūrybos knygą (dabar ji – jau kelių knygų autorė!). Adora rašo itin greitai, per minutę geba surinkti 112 žodžių! Ir skaito neįtikėtinu greičiu – po vieną dvi knygas per dieną!

Mergaitės dienotvarkė – labai įtempta: be pamokų mokykloje, knygų skaitymo ir rašymo, ji dar... skaito paskaitas. Yra apsilankiusi daugiau kaip 300 mokyklų įvairiose pasaulio šalyse. Žinoma, dažniausiai paskaitas dėsto internetu, nekeldama kojos iš namų. Ir už tai, be abejo, uždirba pinigų. Pati Adora prisistato kaip mokytoja, poetė ir humanistė, nors aplinkiniams tėra bręstanti paauglė. „Puikiai suprantu, kiek man metų, – tvirtina gudragalvė. – Neseniai atlikau testą, siūlantį pasitikrinti, kokio amžiaus iš tikrųjų esu. Atsakiusi į klausimus, pateiktus iš įvairių gyvenimo sričių, gavau tokią testo išvadą: man – 50 metų!“

[b]Kas jie – indigo vaikai? [/b]

Pirmą kartą sąvoka „indigo vaikai“ pavartota 1982 m. išleistoje Nensi En Tap knygoje „Understanding Your Life Through Color“ („Suvok savo gyvenimą per spalvas“). Autorė, kuri mano galinti matyti žmogaus aurą, teigė, kad nuo XX a. aštuntojo dešimtmečio pabaigos padaugėjo gimusiųjų su indigo spalvos aura. Dabar esą beveik 100 proc. jaunesnių nei 10 metų vaikų yra indigo. Ši sąvoka išpopuliarėjo 1998 m. amerikiečių rašytojams sutuoktiniams Li Keroliui ir Dženei Tober išleidus knygą „The Indigo Children: The New Kids Have Arrived“ („Indigo vaikai: naujieji vaikai atvyko“). L. Kerolis joje teigia, kad kaip mediumas bendravo su dvasine būtybe, iš kurios ir sužinojo apie indigo vaikus.

Psichologo surinkti duomenys rodo, kad vaikai, turintys indigo aurą, protiniais gebėjimais smarkiai lenkia savo bendraamžius ir net tėvus. Šie mažyliai – stulbinamai gabūs. Jų intelekto koeficientas – ne mažesnis nei 130. Natūralu, kad jie visko mokosi sparčiau nei kiti bendraamžiai.

Vis dėlto iškyla ir klausimų, į kuriuos atsakyti ne taip paprasta. Pavyzdžiui, kodėl šie vaikai kartais mato dvasias, kaip jie geba nuspėti ateitį? Mėgindami rasti atsakymus į tokius klausimus, mokslininkai ėmėsi tirti šių mažylių smegenis. Iš karto į akis krito tai, kad elektrinis indigo vaikų smegenų aktyvumas kur kas didesnis nei kitų žmonių. Taip buvo suformuluota prielaida, kad kaip tik dėl to šie maži žmogučiai turi gebėjimų, kuriais nepasižymi vadinamieji normalūs žmonės, pavyzdžiui, regi tai, ko kiti nemato.

Indigo vaikų tema egzistuoja pačių prieštaringiausių nuomonių. Pasigirsta ir tokių, esą indigo vaikai – tiesiog ligoniai, kamuojami aktyvumo ir dėmesio sutrikimo, t. y. hiperaktyvumo ir negebėjimo sutelkti dėmesio. Savo nuomonę skeptikai grindžia tuo, kad šiems vaikams gana sunku ilgesnį laiką užsiimti kokia nors viena veikla. Jiems greitai nusibosta, ir jie nori imtis ko nors kito. Be to, šie vaikai būna uždaro būdo, sunkiai užmezga ryšį su kitais bendraamžiais, nėra linkę bendrauti su auklėtojais, mokytojais, kartais net ir tėvais.

Į tokius samprotavimus indigo vaikų šalininkai atsako: tais atvejais, kai vaikas iš tikrųjų susidomi, jis geba veikti tiesiog pavydėtinai susikaupęs. Įprastoje mokykloje tokiems vaikams dažnai būna nuobodu, nes jie yra pernelyg protingi. Užduotys, su kuriomis grumiasi bendraamžiai, jiems atrodo nieko vertos. Užtat mokytojus ir tėvus jie neretai nustebina originaliais sumanymais. Indigo vaikai dažnai turi įgimtą savo išskirtinumo pojūtį, todėl jiems itin sunku paklusti bendroms taisyklėms, ypač jeigu tos taisyklės jiems atrodo neprotingos. Mes šito dažnai nepastebime ar nesuprantame.

Naujojo amžiaus tikėjimo išpažinėjai dažnai teigia, kad egzistuoja daugybė su indigo vaikais susijusių tyrimų, tačiau iš tiesų jokių mokslinių tyrimų nėra atlikta. Indigo vaikų idėjos šalininkai yra sukūrę gausybę literatūros (dažniausiai ji leidžiama kaip patariamoji literatūra tėvams), interneto puslapių ir kitų produktų, pavyzdžiui, konsultacijų ir seminarų, tačiau, žinoma, tai – greičiau verslas nei moksliniai tyrimai.

Beje, indigo vaikų idėja mums dar kartą įrodo paprastą tiesą, kurią dažnai užmirštame: šalia mūsų gyvena įvairiausių žmonių, ir visus juos turime vertinti pagarbiai – kaip Dievo kūrinius, – o ne stengtis įsprausti į savo sugalvotus rėmus, net jei tai būtų mūsų vaikai.

[b]Parengta pagal žurnalą "Savaitė"[/b]