Airijoje gyvena palyginti gausi lietuvių bendruomenė, kurią sudaro daugiau kaip 36,5 tūkst. žmonių. Per praeitus metus iš Airijos į Lietuvą grįžo 1848 tautiečiai. Visgi, nuo grįžimo į gimtinę Airijos lietuvius dar stabdo paplitę klaidingi įsitikinimai: neva anglų kalba besimokiusiems vaikams Lietuvoje teks minti privačių mokyklų slenksčius ir tai, kad norėdami gauti pensiją, turi sukaupti užsienyje būtinąjį darbo stažą.

Šiuos mitus, nuvykusi į Dubliną su Užimtumo tarnybos įgyvendinamu projektu „Gal į Lietuvą?“, gyvai išgirdo „Renkuosi Lietuvą“ komanda.

Pasak Tarptautinės migracijos organizacijos (angl. k. International Organization for Migration – IOM) Vilniaus biuro vykdomo projekto „Renkuosi Lietuvą“ komandos vadovės Editos Urbanovič, Dubline išgirsti mitai yra gajūs ir kitų šalių lietuvių bendruomenėse – tai komanda kasdien išgirsta konsultuodama užsienio lietuvius internetu bei telefonu ir skuba juos paneigti.

„Turbūt labiausiai dėl grįžimo dvejoja mokyklinio amžiaus vaikų turintys asmenys, todėl dažniausiai sprendimas grįžti priimamas dar iki jiems pradedant lankyti mokyklą arba ją baigus. Tėvai nerimauja, kad vaikams bus sunku mokytis lietuvių kalba, pereiti prie kitos švietimo sistemos ar kad šiems grįžus teks kartoti mokyklos kursą“, – pasakoja E. Urbanovič.

Tuo tarpu iš užsienio grįžusių emigrantų vaikų skaičius Lietuvos mokyklose auga. Vilniaus miesto savivaldybės duomenimis, pernai į Vilniaus mokyklas buvo priimti 89-i iš užsienio grįžę vaikai. Pasak E. Urbanovič, vaikų iš užsienio grįžimas pastebimas ir kituose šalies miestuose. Pavyzdžiui, Šiauliuose šiais mokslo metais mokosi dvigubai daugiau grįžusių emigrantų vaikų nei pernai.

„Jie yra integruojami į klases pagal amžių ir mokosi kartu su savo bendraamžiais. Jei reikia, jiems suteikiama pagalba: parengiamas integracinis planas ir sudaromas individualus ugdymo planas, taip pat skiriamos papildomos konsultacijos ar lietuvių kalbos pamokos. Tokių vaikų ugdymui finansuoti Lietuvoje skiriama ir papildomų lėšų“, – aiškina „Renkuosi Lietuvą“ vadovė.

Nemokantys lietuvių kalbos vaikai gali mokytis išlyginamojoje klasėje ar mobilioje grupėje – tam skiriama nuo 20 iki 25 valandų per savaitę. Be to, šalyje veikia su į Lietuvą grįžusių emigrantų vaikais dirbančių mokyklų tinklas, kurio tikslas stiprinti šių vaikų integraciją į švietimo sistemą. Šiuo metu šį tinklą sudaro daugiau kaip 60 mokyklų.

„Girdime ir nuogąstavimų, kad į Lietuvą reikia grįžti iki rudens, kol neprasidėjo nauji mokslo metai. Tačiau Lietuvos mokyklos vaikus į laisvas vietas priima visus metus, tad ir nespėjus į centralizuotą priėmimą, kuris vyksta kiekvieną pavasarį, vaikai be mokyklos tikrai nelieka“, – pabrėžia E. Urbanovič.

Darbo stažas – sumuojamas

Tarp kitų emigrantų grįžimo į Lietuvą baimių – užsienyje uždirbtos senatvės pensijos praradimas bei galimai mažesnės pajamos mūsų šalyje.

„Nemažai susitikime dalyvavusių Airijos lietuvių minėjo, kad nori išdirbti bent 10 metų šioje šalyje ir tik tuomet grįžti, nes tokiu atveju neva garantuotai gaus airišką pensiją. Teko žmonėms priminti, kad nepriklausomai nuo darbo stažo trukmės skirtingose Europos Sąjungos (ES) šalyse, jis yra sumuojamas. Įvertinus visose valstybėse įgytą stažą, nustatoma, ar žmogus turi teisę į pensiją. Jei taip, kiekviena valstybė paskiria pensijos dalį ir moka ją pagal nacionalinę teisę“, – aiškina E. Urbanovič.

Lietuvoje senatvės pensija skiriama, jei asmuo turi bent 15 m. minimalaus darbo stažo. Pašnekovė pateikia pavyzdį: jei asmuo 10 metų dirbo Lietuvoje ir 5 metus Airijoje – jis turės teisę į pensiją Lietuvoje. Tokiu atveju kiekviena šalis mokės už toje šalyje sukauptą stažą: už 10 m. pensiją mokės Lietuva, už 5 m. – Airija.

Per 5 metus užmokesčio vidurkis paaugo 48 proc.

Tuo tarpu darbingo amžiaus emigrantams aktualu, ar Lietuvoje ras darbą už norimą atlyginimą ir ar neteks tenkintis minimalia alga.

„Kai klausėme Airijos lietuvių, kaip dažnai kyla jų atlyginimai ar kaip jie pasikeitė nuo jų atvykimo į Airiją, žmonės sakė, kad alga kyla retai arba nežymiai, keliais procentais. Vienas susitikimo dalyvių pasakė, kad Lietuvoje gaus 4 kartus mažesnį atlyginimą už tą patį darbą, kurį dirba Airijoje. Tačiau Lietuvoje jau ketverius metus iš eilės atlyginimai auga daugiau nei 8 proc. per metus, tad šie emigrantų nuogąstavimai gali neatitikti esamos situacijos darbo rinkoje. Juo labiau, kad minimalus atlyginimas Lietuvoje mokamas tik už nekvalifikuotą darbą“, – sako „Renkuosi Lietuvą“ vadovė.

Jai pritaria ir Užimtumo tarnybos Tarptautinio bendradarbiavimo skyriaus vedėja Indrė Laučienė: darbo pasiūlymų stokos šalyje nėra, nes praktiškai visose srityse trūksta darbuotojų, tad bet kokio išsilavinimo aktyvūs emigrantai, kurie nori dirbti, tikrai ras darbą ir Lietuvoje.

„Darbo užmokesčio dydis priklauso nuo sektoriaus, kuriame žmogus ieško darbo. Galbūt Lietuvoje atlyginimai dar nesiekia Airijos lygio, tačiau lyginant darbo užmokesčio dydį svarbu įvertinti kitus finansinius aspektus – kiek žmogui kainuoja būsto išlaikymas, turimi įsipareigojimai, kiek ir ko galės įsigyti bei kokią gyvenimo kokybę jis turės už gaunamą užmokestį. Įvertinus šiuos dalykus darbo užmokesčio skirtumas nebeatrodo toks didelis“, – teigia I. Laučienė.

Pavyzdžiui, šiuo metu vidutinė būsto kvadratinio metro kaina Dublino miegamajame rajone siekia 3760 eurų, kai tuo tarpu Vilniuje – 2129 eurus. Airijoje nuosavą būstą turi 70,3 proc. gyventojų, Lietuvoje – net 88,6 proc. Be to, grįžtančios jaunos šeimos gali pasinaudoti ir valstybės paskata pirmajam būstui įsigyti, kuri gali siekti nuo 15 iki 30 proc.

Be to, remiantis ekonomistų prognozėmis, šiemet darbo užmokesčio augimas Lietuvoje išliks ženklus ir sieks 8,8 proc. Per penkerius metus atlyginimo šalyje vidurkis paaugo 48 proc., Lietuva buvo viena sėkmingiausių iš besivystančių ir augančių ES valstybių.

Grįžti skatina artimųjų ilgesys

Pernai „Renkuosi Lietuvą“ užsakymu „Spinter tyrimų“ įgyvendinta apklausa atskleidė, kad užsienyje gyvenančius lietuvius labiausiai grįžti į Lietuvą skatina čia likę šeimos nariai ir artimieji – net 76 proc. respondentų nurodė, kad gyvendami Lietuvoje jaustųsi geriau dėl čia turimo artimųjų rato.

„Poreikis turėti ir puoselėti ryšius su savo artimaisiais yra natūralus. Dėl šios priežasties užsienyje gyvenantys tautiečiai yra linkę burtis į bendruomenes, kuriose galėtų minėti tradicines šventes, ugdyti vaikų patriotiškumą ir nepamiršti lietuvių kalbos. Kad ryšį su Lietuva nutraukia tik vienetai emigrantų, galime spręsti vien iš pilnų oro uostų, kai lietuviai grįžta aplankyti giminių per didžiąsias metų šventes ar vasaros atostogas“, – komentuoja E. Urbanovič.