Su Algimantu spaudžiame skambutį ir ilgokai laukiame prie Vilniaus Naujamiesčio daugiabučio durų. Pasigirsta artėjantis dunksėjimas į grindis ir pirmas galvą pro duris kyšteli katinukas. Tamsiame koridoriuje subaltuoja dailiai sušukuota gerokai pagyvenusios moters galva. „Atsiprašau, kad užlaikiau, kol atsikrausčiau su savo taksi, – miela močiutė stipriau spusteli vaikštynę ir linkteli prie katino. – Bučkis greitesnis už mane, nors irgi sena katė – kaip aš. Mes jau 14 metų kartu einam svečių pasitikti.“

„Juk kartą išgyvenau karo siaubą, nejaugi vėl“

Jadvyga Putrimienė, 86 metų močiutė, ir Bučkis, iš tikrųjų tai moteriškos giminės katė, gyvena įkalintos savo namuose ir abiem langas į pasaulį yra tik nedidelis balkonas. Kambaryje – paruošta gulti lova, neįgaliojo vežimėlis, lazdelė ir vaikštynė. Standartiška sunkiai judančio žmogaus aplinka. Pokalbis su močiute Jadvyga prasideda įvykių Ukrainoje aptarimu.

„Negalvojau, kad gyvenimo pabaigoje teks susidurti su karo grėsme. To mažiausiai tikėjausi, juk vieną karą išgyvenau, dabar vėl tas pats siaubas. Nejaugi mano gyvenimas bus įrėmintas karų baime.

Man buvo šešeri, kuomet 1941 m. degė gimtasis Zarasų miestas. Bėgome į mišką slėptis be daiktų ar maisto. Niekuomet neįsivaizdavau, kad panašus košmaras gali pasikartoti. Dabar, beklausant žinių apie Ukrainoje žūstančius civilius, vis iškyla baisūs vaikystės vaizdiniai bei prisiminimai. Jų net metai negalėjo ištrinti. Ir siaubingas nerimas – o jei ir vėl teks išgyventi karo siaubą. Atpažįstu tai, jaučiu fiziškai, kaip ligą. Ir širdis jį jaučia – kažkaip tankiai plaka“, – išgyvenimais dalijasi Jadvyga.

Vyro ir sūnaus netektis atėmė visas jėgas gyventi

Širdžiai nerimauti senjorė turi ir daugiau priežasčių – jau ne vienerius metus ji visiškai vieniša. Palaidojo abu savo vyriškius – sutuoktinį ir vienturtį sūnų. Su vyru Broniumi Jadvyga nuo mokyklos laikų, kaip pradėjo draugauti būdami klasės draugai, taip ir neišsiskyrė daugiau.

Kartu studijavo Pedagoginiame institute, vedė ir lipdė kaip mokėjo gyvenimą dviese. O bendras gyvenimas prasidėjo Vilniuje netoli Sporto rūmų buvusiame baseine – ten Bronius dirbo treneriu ir gavo jaunai šeimai kambariuką prisiglausti. Čia gyvenant gimė sūnus, vėliau, kaip tėvas, tapęs plaukimo treneriu. Jadvyga juokauja, kad sūnus Liudas gimė baseine, pirma išmoko plaukti, o paskui vaikščioti.

„Anksčiau dėsčiau rusakalbėje mokykloje chemiją ir biologiją. Dirbau neilgai, dėl pašlijusios sveikatos ir nuolatinių galvos skausmų teko nutraukti mokytojavimą. Vėliau tapau gide, trimis kalbomis pasakojau apie Vilnių, senamiestį. Daug gražių atsiliepimų ir padėkų turėjau. Tik kas jos dabar – popieriukai, – Jadvyga rodo visą šūsnį pagyrimo raštų ir padėkų. – Kai stiprus, esi reikalingas, sako, net nepakeičiamas, o kai senas, tai tapk nematomas, nelįsk į akis su savo ligomis. Bet ką aš čia – nereikia bumbėti...

Tai va – toliau apie gyvenimą. Abu su vyru sutarėme, dirbome, gavome butą, sūnus sukūrė savo šeimą. Ir tuomet užgriuvo netikėta bėda – susirgo Bronius, – Jadvyga nutyla, nesigraudina, tik nuleidusi galvą žiūri į senas ant skreito sudėtas rankas. Skaudi ta tyla.

Ji apie tai, kaip stiprus sportininkas vyras netikėtai ligos buvo paguldytas į patalą, 3 operacijos, nuolatinė slauga ant Jadvygos rankų ir... mirtis. Gyvenimas sustojo, sveikata pašlijo. Bet sūnaus petys buvo šalia, skatino keltis, eiti, būti. Tačiau viena bėda ne bėda – vyrui iškeliavus anapilin po 7 mėnesių Jadvyga neteko vienturčio sūnus. Šios pačių artimiausių žmonių mirtys atėmė iš Jadvygos visas jėgas gyventi, sveikata visai pašlijo ir pačią paguldė į lovą. Kankino fiziniai sunkumai, bet jie nebuvo baisiausi, sunkiausia buvo suvokti – esi vienas, visiškai vienas. Nebėra jėgų stotis ir eiti, nebėra jėgų tiesiog gyventi. Ir šiandien, atrodo, eina metai, turėtų lengvėti, bet kur tau. „Užmerkiu akis – tai vyrą pašarvotą matau, tai sūnų“, – graudinasi Jadvyga.

Močiutę lanko maltiečiai Deimantas ir Algimantas – Jadvyga vėl apsupta vyrų

Dabar senjorė gyvena tik su Bučkiu. Katytė tikra draugė – viską supranta, net pasikalba abi. Savo draugei močiutė pasakoja viską – apie mamos brolį, išvežtą į Sibirą, apie savo brolį Kazimierą, vyrą Bronių, sūnų Liudą. Nė vieno jų jau nebėra. Net senieji kaimynai, gyvenę už sienos, jau mirę. Jų bute įsikūrė korėjiečių šeima. Nors ne pirmi metai šalia, niekada nė užsukę nebuvo, nepaklausė, kaip sveikata, gal pagalbos reikia.

Tiesa, žiemą Jadvygą nudžiugino LRT projekto „Šok su žvaigžde“ dalyvių apsilankymas. Maltiečių pakviesti dainininkas Jurgis Brūzga ir šokėja Katerina Voropaj padarė močiutei kalėdinę staigmeną. Reportažą pamatė jauna šeima, gyvenanti tame pačiame name. Supratę, kaip sunku vienišai kaimynei, dabar jie retkarčiais užsuka, atneša lauktuvių.

Tačiau dažniausi Jadvygos namuose maltiečiai savanoriai Deimantas ir Algimantas. Jie 2 kartus per savaitę veža močiutei karštą maistą, pasirūpina namų ruošos darbais, aptaria gyvenimo ir politikos naujienas.

„Močiutė Jadvyga artimųjų neturi. Man senas žmogus yra labai artimas, rūpinuosi kaip savu, darau viską, ką galiu, skiriu laiką, nes jaučiu skolą – kažkada saviškiams neskyriau pakankamai laiko. Tad Jadvyga man kaip mama, ji mano – juk senas žmogus negali būti niekieno“, – sako Jadvygą lankantis savanoris Deimantas.

Savanoris kiekvieną antradienį atvažiuoja pas močiutę su karštais pietumis ir paskambinęs kantriai laukia – Jadvyga serga Parkinsono liga, sunkiai juda ir visai negali pasigaminti maisto. Jų draugystė tęsiasi ne pirmus metus, jau tapo draugais – reikalingi vienas kitam. Jadvygai reikia vyriškų rankų ir pokalbių dalinantis prisiminimais apie savo vyriškius, Deimantui – motiniško Jadvygos žvilgsnio ir žinojimo, kad rūpi, kad meldžiasi kažkas už jį.

Ketvirtadieniais Jadvygą lanko kitas maltietis savanoris – Algimantas. Tad močiutė vėl apsupta vyrų, kaip kadaise.

„Kai tie jauni vyrai tvarkosi po namus, man atrodo, kad čia maniškiai šeimininkauja, net katė Bučkis prie jų kaip prie savųjų glaustosi. Taip, matyt, iš aukščiau norėta, kad mes visi atrastume vienas kitą“, – pasakoja Jadvyga.

Pasak Algimanto, kiekvienas turime tiesioginį santykį su senatve. Vieni dar gyvus, kiti jau išėjusius senolius. Vieni dar galime aplankyti, atsidėkoti artimiesiems, kiti atiduodame skolą padėdami nors ir svetimiems, bet labai saviems seneliams.

Maltiečiai su vargstančių senelių likimais susiduria kasdien juos lankydami. Ir žino – kad senatvė nebūtų tokia vargana ir vieniša, jiems reikia visų mūsų pagalbos. Tad 1,2 proc. GPM paramos skyrimas gali tapti jūsų būdu atsidėkoti tiems, kurie jumis rūpinosi, net jei jie likę tik atminty...

Maltiečiai šiuo metu 42 Lietuvos miestuose globoja daugiau kaip 2800 senyvo amžiaus žmonių. Skirdami 1,2 proc. gyventojų pajamų mokesčio (GPM) maltiečiams, jūs prisidedate prie paramos Lietuvos seneliams. Daugiau informacijos https://maltieciai.lt/12-proc-parama/

Partnerio turinys.