Šiems žmonėms praeitis niekada neliks praeityje – ji kas dieną atgyja iš naujo su kiekviena paskaita, profesiniu pokalbiu, pasivaikščiojimu po istorines apylinkes. Tai, kad šių žmonių akys gerokai dažniau krypsta į žemę nei į tolį, nestebina. Juk tai – archeologų žvilgsnis: žemėje jie ieško duomenų apie žmonijos praeitį.

Ramutė ŠULČIENĖ

Dirbinių ir palaikų paieškos po žemės sluoksniais – taip daugelis įsivaizduojame archeologų darbą. Kiek toli ar arti nuo tiesos šis įsivaizdavimas? Vilniaus universiteto Archeologijos katedros mokslininkas doc. dr. Algimantas Merkevičius patvirtina, kad archeologiniai kasinėjimai yra vienas pagrindinių būdų gauti informacijos apie praeitį. Visgi tai nėra vienintelis archeologų darbas, veikla tęsiama ir grįžus į universitetus, muziejus, laboratorijas.

„Visų pirma reikia rasti tas vietoves, kurias būtų tikslinga kasinėti. Vėliau kasinėjant surastą medžiagą reikia sutvarkyti: nufotografuoti, nupiešti, aprašyti, ištirti laboratorijose ir pan. Jeigu archeologas dirba universitete, jis dar skaito paskaitas, jeigu darbuojasi muziejuje – tvarko radinius, ruošia juos eksponuoti, paveldosaugos srityje dirbantys archeologai rūpinasi surasti, užfiksuoti, nustatyti tam tikrą teritoriją, aprašyti archeologinius paminklus ir t. t.“, – užduočių įvairovę apžvelgia pašnekovas.

Domisi seniausia ir naujausia praeitimi

Pagal ankstesnę sampratą, archeologija tiria seniausiąją visuomenės istoriją. Doc. dr. A. Merkevičius pabrėžia, kad XIX a. daugelyje šalių kartu su nacionaliniais judėjimais kilo idėja savo tautos šaknų ieškoti seniausioje praeityje, pasitelkus archeologiją.

Net ir Jonas Basanavičius rašė, jog už tai, kad Lietuva – gyva, turime būti dėkingi savo protėviams ir jiems apsiginti padėjusiems piliakalniams. Vis dėlto jau kurį laiką archeologai domisi ir ne tokiais senais laikais. Pavyzdžiui, Lietuvoje aktyviai ieškomi ir tiriami partizanų palaikai.

„Anksčiau diskutuota, kada baigiasi archeologijos tyrimų laukas – XVII, XVIII a.? Bandyta ieškoti archeologijos objektų nustatymo kriterijų. Pavyzdžiui, jeigu asmuo palaidotas su įkapėmis, vadinasi, kalbame apie archeologiją. Tačiau ir dabar žmonės laidojami su įkapėmis – įdedamas rožinis ar kiti daiktai. Jau kurį laiką pasaulyje yra įsivyravusi nauja archeologijos samprata.

Pagal ją, archeologija tyrinėja visą žmonijos praeitį, ir tai nesusiję su datomis, taigi archeologus domina visa praeitis. O kas gi yra praeitis? Net praėjusi minutė jau yra praeitis, tad archeologija gali tyrinėti net ir šią dieną. Jos laiko ribos gerokai išsiplėtė, atviras tapo itin didelis tyrimų laukas“, – aiškina archeologas.

Nuo šiukšlių iki šaltojo karo

Mokslininko teigimu, vienu iš lūžio taškų įsitvirtinant naujam požiūriui į archeologiją yra laikomas 1973 m. Jungtinėse Amerikos Valstijose, Arizonoje, vykdytas Tusono šiukšlių projektas. Jo metu archeologai kartu su sociologais tyrinėjo šiuolaikinę materialinę kultūrą, t. y. Tusono miesto gyventojų išmetamas atliekas.

Rezultatai leido padaryti naujų išvadų įvairiose srityse, pavyzdžiui, apie tikruosius žmonių vartojimo įpročius: šiukšliadėžių turinys parodė, kad kai kurių gėrimų suvartojama žymiai daugiau, nei buvo nurodyta tų gyventojų užpildytose anketose.

Dėl naujo požiūrio, sparčios mokslo raidos ir išaugusių archeologijos galimybių XX a. pabaigoje–XXI a. pradžioje radosi daug įvairių archeologijos sričių, tematikų ir naujų metodų. Pavyzdžiui, susiformavo tokios sritys kaip konfliktų archeologija, šaltojo karo archeologija, povandeninė archeologija, zooarcheologija, bioarcheologija, geoarcheologija ir kt.

Prieš akis – kasdienybės paveikslai

„Bioarcheologija yra archeologijos sritis, jungianti archeologiją ir biologiją, – vieną populiariausių naujųjų sričių pristato doc. dr. A. Merkevičius. – Ji apima archeologinių tyrimų metu rastų biologinių liekanų tyrimus. Gali būti tiriamos augalinės, pavyzdžiui, grūdų, sėklų, taip pat gyvūnų, žmonių palaikų liekanos. Šie tyrimai leidžia nustatyti, kokia mityba, ligos ir gyvenimo būdas vyravo tam tikru metu, nuo ko mirdavo žmonės.

Savo ruožtu šios žinios padeda rekonstruoti tam tikro laikotarpio papročius, kasdienybės gyvenimą. Dėl šių atradimų galime susidaryti gana išsamų vaizdą, kaip iš tiesų gyveno žmonės vienu ar kitu laikotarpiu. Nuo XX a. vidurio vis labiau populiarėjusi bioarcheologija šiandien kartais laikoma tikrąja šiuolaikine archeologija.“

Tokia sritis kaip geoarcheologija pasitelkia geologijos ir geografijos tyrimų metodus ir žinias. Tiesa, geologiniai metodai archeologijoje pradėti naudoti dar XIX a., kai buvo bandyta nustatyti, kada Europoje pradėjo gyventi žmonės. Vis dėlto labai svarbios išlieka ir jau anksčiau susiformavusios sritys: priešistorinė ir istorinių laikų archeologija, kraštovaizdžio ir gamtinės aplinkos archeologija bei kt.

Dalijasi žiniomis ir jas kaupia

Pasak doc. dr. A. Merkevičiaus, kaip ir daugelis mokslo sričių, archeologija šiandien draugauja su įvairiomis disciplinomis, jos viena kitą papildo. Pavyzdžiui, geofizika padeda nustatyti galimas archeologines vietoves, o iš biologijos, chemijos laboratorijų archeologai sulaukia jiems reikšmingų išvadų apie radinius. Štai pernai renovuojant Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčios šiaurinę sieną archeologai rado 141 žmogaus palaikus.

Medicinos fakulteto mokslininkėms atlikus išsamų tyrimą buvo nustatyta 96 individų lytis, amžius, buvusios žaizdos, mirties priežastys ir pan. Sužinota, kokiomis ligomis sirgo mirusieji, aptikti išskirtiniai sužalojimai, pavyzdžiui, sugijusios daugybinės traumos galvos srityje ar mirtini sužalojimai.

Mokslininkas atkreipia dėmesį, kad archeologams labai svarbu kaupti žinias. „Vienas radinys negali atskleisti visos epochos, tačiau radinių visuma jau leidžia susidaryti tam tikrą vaizdą. Mes, archeologai, neskubame teigti, jog kokia nors išvada yra baigtinė. Atsiradus naujų žinių, kartais tenka perinterpretuoti tai, ką jau manėme žinantys. Štai Pietvakarių Lietuvoje esančiame Turlojiškės kaime, kasant durpes, buvo rasta žmonių palaikų.

Iš tam tikrų radinių tose apylinkėse archeologai darė išvadą, kad tai yra seniausi aptikti palaikai Lietuvos teritorijoje. Tačiau Oksfordo laboratorijoje atlikus dvejų palaikų datavimą radioanglies metodu paaiškėjo, kad jie siekia II tūkstantmečio prieš Kristų pabaigą. Taigi tai – gana seni, bet tikrai ne seniausi palaikai“, – apie naujų metodų suteikiamas papildomas žinias pasakoja doc. dr. A. Merkevičius.

Iššūkis – aptikti vietas

Kaip teigia pašnekovas, vienos archeologinės vietovės matomos žemės paviršiuje, pavyzdžiai, piliakalniai, pylimai, archeologiniai akmenys ar pilkapiai (žmonių laidojimo vietos). Einant juos galima pastebėti plika akimi. Kiti objektai yra žemėje, tad juos aptikti – gerokai sudėtingiau. Jeigu sužinoma apie galimą archeologinę vietą, nepuolama kasinėti plačiai, iš pradžių imamasi žvalgomųjų tyrimų. T. y. padaromas nedidelis kasinys, vadinamas šurfu.

Lauko tyrimų metu pasitelkiamos įvairios techninės priemonės ir metodai. Pavyzdžiui, geofizikiniai metodai leidžia pastebėti įvairias žemės paviršiaus anomalijas. Praverčia ir oro žvalgymas – iš skraidančio objekto, tarkime, lėktuvo ar drono, užfiksuojami augalijos skirtumai ar suartos vietos, galinčios liudyti apie tyrinėti vertą kultūrinį sluoksnį.

„Nutinka ir gerokai paprasčiau – paskambinęs žmogus informuoja, jog aptiko kokį nors radinį. Tiesa, žmonės ne visuomet supranta, kad tam tikri radiniai – archeologinės vertybės. Kartais užsukame į vietinių namus paklausinėti, gal laukuose ar dirbdami žemę ką nors rado. Ir tikrai – tai reta apyrankė ant akėčvirbalio buvo aptikta, tai prie tvarto geležies krūvoje vertingi radiniai guli“, – pasakoja doc. dr. A. Merkevičius.

Tai, kas mažiausiai žinoma

Ką archeologai laiko vertingiausiais radiniais? Doc. dr. A. Merkevičiaus teigimu, vertingiausia tai, kas suteikia daugiausia informacijos, naujų žinių apie žmonijos praeitį.

„Tai tokie radiniai, kurie papildo jau turimas archeologų žinias, padeda geriau suprasti epochą, reiškinį ar įvykį. Pavyzdžiui, 1922 m. atradus Tutanchamono kapą buvo atskleista itin daug žinių apie Egipto valdovą, jo naudotus ir į pomirtinę kelionę įdėtus daiktus. Be to, archeologams visuomet rūpi daugiau sužinoti apie kokią nors pradžią, pavyzdžiui, žmonių Lietuvoje, žemdirbystės, įtvirtintų gyvenviečių atsiradimą ir pan.“, – dėsto mokslininkas.

Pašnekovas papasakoja apie keletą tokių svarbių radinių. „Prieš 4–5 dešimtmečius istorikai ir etnologai diskutavo, ar baltai aukodavo žmones. Daug paaukotų asmenų buvo rasta Vokietijoje, Anglijoje, Airijoje, Skandinavijos ir kitose Europos šalyse, o štai Lietuvoje tokių įrodymų neturėjome.

1998 m., vykdant kasinėjimus Turlojiškės archeologiniame komplekse, radome porą paaukotų asmenų. Nustatėme, kad prieš paaukojant jie buvo nužudyti smūgiais į galvą, buvo aptikta ir keletas ritualinių lazdų“, – naujus duomenis apžvelgia archeologas.

Papildo istorijos dėlionę

Nors XX a. gausus rašytinių šaltinių ir, atrodo, archeologai jau neturėtų ko pridėti, jų atradimai liudija naujus dalykus. „Prieš porą dešimtmečių teko kasinėti buvusios Marijampolės NKVD būstinės kiemą. Manyta, kad nukankinti asmenys būdavo išvežami užkasti miškuose, tačiau mes radome palaikų čia pat, kieme už pastato.

Šalia aptikome vaistų ampulių ir gyvulių kaulų. Pasirodo, enkavėdistai tiesiog iškasdavo duobę už statinio, sumesdavo nukankintus ir nužudytus žmones ir užpildavo atliekomis iš valgyklos ir vaistinės. Taigi, nors turime gausybę istorinių duomenų ir žmonių atsiminimų, archeologija gali atrasti dar nežinomų detalių“, – neabejoja doc. dr. A. Merkevičius.

Pašnekovas prisimena ir istoriją, kai archeologiniai tyrimai pakeitė svarbią atminties vietą. „1941 m. karinėje teritorijoje Marijampolėje buvo sušaudyta ir užkasta žydų. Žydų bendruomenė išsireikalavo iš sovietinės valdžios, kad kartą per metus jiems leistų šioje teritorijoje paminėti karo aukas. Po kurio laiko kilo abejonių, ar tai tikrai ta vieta. Atlikę kasinėjimus nustatėme, kad žmonių palaikai buvo užkasti kitoje, nepažymėtoje, vietoje, o atminimo vieta iš tiesų yra tuščia“, – pasakoja archeologas.

Praeities niekada nepritrūksime

Mokslininkas pabrėžia, kad visuomenė vis dar dažnai archeologiją tapatina su istorija, nors tai – dvi atskiros disciplinos.

„Archeologas negalėtų dirbti be gerų istorijos žinių, tačiau istorijos ir archeologijos mokslai turi daugiau skirtumų nei panašumų. Vienas esminių skirtumų tas, kad istorija remiasi rašytiniais šaltiniais, o archeologija – materialine kultūra. Kitaip tariant, istorikai tyrinėja tai, kas užrašyta, – įvairius istorinius dokumentus, kitus tekstus. O archeologai tyrinėja materialius objektus ir jais remdamiesi bando rekonstruoti žmonijos praeitį.

Taip pat skiriasi teorija ir metodai, kuriais tyrinėjami šie šaltiniai. Taigi kuo daugiau archeologas išmano istoriją, tuo geriau, tačiau archeologija turi prasidėti nuo archeologijos studijų“, – atkreipia dėmesį doc. dr. A. Merkevičius ir priduria, kad vienintelę archeologijos bakalauro studijų programą Lietuvoje šiuo metu siūlo Vilniaus universitetas, kasmet šias studijas pradeda apie keliasdešimt studentų.

Ilgus metus archeologu dirbantį pašnekovą stebina kartais viešumoje pasigirstantys raginimai žvelgti tik į ateitį, pamiršti tai, kas buvo praeityje.

„Mes patys esame praeitis – ateiname iš praeities, ir su kiekviena praėjusia minute ta praeitis ilgėja. Kai kuriems žmonėms gali atrodyti, kad viskas jau iškasinėta, atrasta, ką archeologai dar gali tirti? Iš tiesų žmonijos praeitis – tokia ilga ir įvairi, kad jos tyrimai nesibaigs niekada. O juk per tą laiką praeities ir vėl prikapsės. Manau, kad archeologijai nėra pabaigos“, – apie sudėtingą ir prasmingą mokslo šaką kalba doc. dr. A. Merkevičius.

Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę arba skaityti elektroninę žurnalo versiją.