Netoli Trakų, Seimėnų kaime, miškų apsuptyje, ant Alsakio ežero kranto, įsikūrusioje sodyboje gyvena mums gana egzotiški gyvūnai – alpakos. Įsigytos kaip gyvosios žoliapjovės, dabar alpakos džiugina ne tik sodybos šeimininkę Jolantą KUORIENĘ, bet ir vis dažniau čia užsukančius lankytojus.

Kristina RUGINYTĖ

Sodybos šeimininkė J. Kuorienė, nors yra miesto žmogus, gimė ir augo Trakuose, o kaime lankėsi tik vasarą pas senelius, sako, kad dabar tikrai nieko nekeistų, ir džiaugiasi išsipildžiusia svajone. Moteris prisipažįsta visuomet mylėjusi gamtą, gyvūnus, todėl ir baigė biologijas studijas Vilniaus universitete. Vis dėlto miestas jai nėra tai, be ko negalėtų gyventi, o pasiilgusi žmonių nesunkiai gali jį pasiekti: iki Vilniaus – vos pusė valandos kelio.

„Tikrai labai norėjau gyventi kaime, laikyti gyvūnų, būti arti gamtos. Kol esu jauna, sveika, turiu daug energijos, jėgų, gerą nuotaiką, tikrai manau, kad tai yra vieta, kur norėčiau likti. Aišku, mieste gyventi patogu, bet miesto mums netrūksta, o kaimo gyvenimo ypatumai džiugina iki šiol. Mėgaujamės gyvenimu gamtoje“, – kalbėjo moteris.

Šalia gimtinės

Apsilankius J. Kuorienės sodyboje stebina ne tik gyvūnai, bet ir išvaizdus namas su dažytomis langinėmis. Paprašyta papasakoti savo įsikūrimo istoriją, sodybos šeimininkė prisiminė, kad anksčiau šioje nuostabioje vietoje prie ežero buvo šienaujama pieva, ganėsi gyvuliai. Tačiau anuomet labiausiai ją sužavėjo pakrantė, kurioje augo didžiulis ąžuolas. „Pagalvojau, kad ten galėtų būti mūsų sodyba. Esu dėkinga, kad žemę mums, jauniems, įsigyti ir namus statytis padėjo mano mama“, – prisimena moteris.

Ji pasakojo, kad nesinorėjo išsiskirti iš kaimo bendruomenės ir aplink esančių namų, todėl nusprendė statytis rąstinį namą, kuris dar, beje, yra ekologiškas ir puikiai tinka šiai gražiai vietai. Namo langines papuošė autentiškais ornamentais. „Tuo metu buvo ką tik gimęs sūnus, antrasis mūsų vaikas, ir aš, būdama vaiko priežiūros atostogose, kol sūnus miegodavo vežimėlyje, su malonumu pati teptuku dažiau langines.

Ornamentų ieškojome įvairiose senovinių kaimo sodybų nuotraukose, knygose. Norėjosi įsikurti name, kuris būtų mielas širdžiai, autentiškas ir artimas šiam kraštui“, – sakė J. Kuorienė.

Gyvosios žoliapjovės

Paklausta, kaip lietuviškoje sodyboje atsirado egzotiškosios alpakos, pašnekovė sakė, kad idėja kilo spontaniškai, bet brendo keletą metų. „Sodyboje turime 3 ha žemės, o mums, miestiečiams, tai yra labai daug. Į namus iš Vilniuje esančių darbų grįždavome tik pernakvoti, o laisvi likdavo tik savaitgaliai. Iš pradžių džiaugėmės didele teritorija ir nemanėme, kad tiek daug rūpesčių kels aplinkos priežiūra, bet paskui, kai pradėjome puoselėti aplinką, supratome, kad labai daug laiko užima žolės šienavimas – tai yra nuolatinis darbas vasarą, kuris ilgainiui pabosta. Todėl pradėjome svarstyti, kas galėtų padėti ir tai atlikti už mus“, – pasakojo egzotinius gyvūnus auginanti moteris.

Iš pradžių šeima svarstė įsigyti ponių, ožkų, bet visi variantai vienas po kito buvo atmesti, nes kiekvienas gyvūnas turėjo savų trūkumų. Alpakas pamatė labai netikėtai, atostogaudami su šeima Norvegijoje.

„Jos buvo labai panašios į lamas, todėl pamanėme, kad tai dekoratyvinės lamos. Iš tiesų lamos ir alpakos yra giminės – jos priklauso kupranugarinių šeimai. Tačiau lamos – dvigubai didesnės ir tai yra nešuliniai gyvūnai, o alpakos – mažesnės ir užaugina vieną geriausių pasaulyje vilnų. Įsigyti alpakų nusprendėme susižavėję jų grožiu ir įkurdinome jas savo sodyboje kaip gyvąsias žoliapjoves.

Tuo metu atrodė, kad vilna mums nebus reikalinga ir iš jos negaminsime jokių siūlų. Atvirai pasakysiu – jei būtų buvusi galimybė gauti trumpaplaukių alpakų, būtume tokių ir pirkę. Pirmosios mūsų alpakos, beje, pirmosios alpakos Lietuvoje, atkeliavo iš Čilės prieš dešimt metų“, – aiškino pašnekovė.

Prireikė ir vilnos

Vis dėlto augindama alpakas Jolanta pabandė jas nukirpti ir palygino vilną su avių – skyrėsi kaip diena ir naktis. Tad dabar ji kerpa savo gyvūnus, maža to, vilną rūšiuoja pagal atspalvius – dažnai surenka net 12–13 natūralių nedažytų atspalvių siūlų. Surūšiuotą vilną Jolanta veža į karšyklą, o atgal grįžta su suverptais siūlais.

„Iš alpakų vilnos gaminame antklodes, įvairius mezginius. Viena mano giminaitė tautodailininkė pasisiūlė numegzti pirštinių, riešinių bei kojinių. Jos jaukūs rankų darbo gaminiai ne tik šildo siūlų šiluma, bet ir meile, įdėta į kiekvieną darbą“, – sakė alpakų augintoja.

Alpakų vilna ypatinga tuo, kad neturi lanolino, todėl paglosčius gyvūnus rankos lieka švarios ir neturi specifinio kvapo. Mat, pasak pašnekovės, alpakos yra Pietų Amerikos gyvūnai, kurie jau apie 4 tūkstančius metų gyvena labai aukštai Andų kalnuose.

Manoma, kad alpakų gyvenamasis aukštis yra nuo 4 iki beveik 5 kilometrų. Tokiame aukštyje nelyja, nes lietaus debesys nepakyla aukščiau 3,2 kilometro, o alpakos gyvena virš debesų. Ten joms nereikia saugoti savo vilnos nuo lietaus, nes nelyja, bet labai šalta. Todėl alpakų vilna yra šešis kartus šiltesnė už avių, be to, dvigubai lengvesnė.

Artimieji abejojo

Moteris sakė, kad artimieji į šį sumanymą iš pradžių žiūrėjo gana skeptiškai – manė, kad šeima nesugebės tvarkytis su ūkiniais gyvūnais, ir abejojo, ar egzotiniai gyvūnai galės gyventi Lietuvos klimato sąlygomis. Iš pradžių nerado net veterinaro, kuris galėtų kvalifikuotai spręsti iškylančias problemas auginant alpakas. Niekas net nenorėjo gilintis – manė, kad gyvūnai Lietuvoje neprigis.

„Esame pirmieji lietuviai, atvežę alpakas į Lietuvą ir pradėję jas populiarinti. Apie mūsų augintinius sužinoję žurnalistai parašė keletą straipsnių ir parodė keletą reportažų per televiziją, o žmonės, pamatę gražius gyvūnus, susižavėjo, ėmė skambinti prašydami įsigyti. Taip ir pradėjo alpakos populiarėti Lietuvoje. Šiuo metu nemažai kas jas augina, puošia šiais gyvūnais savo sodybas“, – pasakojo J. Kuorienė.

Tiesa, pirmiesiems alpakų augintojams sunkumų kilo nemažai. Sakykim, iš pradžių Lietuvoje nebuvo šiems gyvūnams tinkamų pašarų, tačiau šiuo metu tokios problemos nebėra, nes specialių pašarų alpakoms galima gauti iš užsienio gamintojų.

„Džiaugiamės, kad jau yra ir veterinarė, kuri aptarnauja visas Lietuvos alpakas. Ji yra atsakinga ir rūpestinga, o mes jai galime patikėti savo gyvūnų sveikatą“, – kalbėjo moteris.

Nebuvo ir kirpėjų

Vienas didžiausių iššūkių buvo tai, kad Lietuvoje nebuvo alpakų kirpėjų. Žmonės, kurie tuo metu augino avis, nesutiko bandyti kirpti egzotinių gyvūnų, o alpakas būtina kirpti kartą per metus – pavasarį.

„Manėme, kad galbūt galėtume tą vilną kirpti kas antrus metus, nes juk mums jos nereikėjo. Mums buvo svarbiausia, kad augintinės šienautų žolę, bet susidūrėme su tokia juokinga problema: atėjus pavasariui mūsų gyvosios žoliapjovės atsisakė karštu metu ganytis pievoje ir stengdavosi pasislėpti tvarte arba šešėlyje.

Kartais pamatydavome – visos bėgte į ežerą, su visom vilnom subrenda į ežerą ir braidžioja kaip undinės. Tada išlenda šlapios, varvančios, išsipurto ir sugula voliotis į juodžemį. Supratome, kad sugedo žoliapjovės. Ką daryti? Pasirodo, joms buvo tiesiog per karšta“, – su šypsena apie įveiktus sunkumus pasakojo moteris.

Žodžiu, nori nenori teko ieškoti kirpėjo, naiviai tikintis, kad žmonės, kurie kerpa avis, džiaugsmingai sutiks atvažiuoti nukirpti iš šių gyvūnų. Pasirodo, anaiptol. „Paskambinusi klausdavau: „Ar jūs kerpat avis?“ Atsakydavo: „Kerpam, kiek pas jus avyčių?“ Aš sakydavau: „Pas mus tokios kaip ir ne avytės, nedidelės lamos, šiek tiek už lamą mažesnės, už avį didesnės, žodžiu, alpakos.“ Tada ragelyje stodavo tyla, o vėliau išgirsdavau: „Jūs gal nenormalūs? Siaubas, tie lietuviai prisiperka visokių gyvūnų, priveža, nei kur padėti, nei ką su jais daryti, neaišku. Su kvailais klausimais mūsų netrukdykit, o kai turėsit avių, tuomet ir paskambinkit!“ – prisiminimais dalijosi pašnekovė.

Iš pradžių ne juokais išsigandę, dabar alpakų augintojai turi ne paprastą kirpėją, o stilistą, kuris yra vienintelis Lietuvoje ir per 10 metų jau taip ištobulėjo, kad ne paprastai nukerpa alpakas, o sukuria išdailintą stilių. „Prieš kirpdami kiekvieną alpaką tariamės, kokią parinkti šukuoseną, su kuria ji vaikščios visus metus“, – linksmai kalbėjo moteris.

Džiugina lankytojus

Nors iš pradžių alpakos turėjo tik šienauti žolę, šiuo metu jos džiugina ir lankytojus. Tiesa, iš pradžių į žmones, taip pat į šeimininkus, jos žiūrėjo įtariai. Taip lengvai, kaip dabar galima prie jų prieiti, nepavykdavo. Pasak J. Kuorienės, paglostyti jas būdavo iššūkis, jos arti neprisileisdavo. Tačiau dabar augintinės jau yra pripratusios prie prisilietimo, maitinimo, o žmonių draugija net mėgaujasi: kai tik pamato, kad kas nors atvažiavo, atbėga prie vartelių ir laukia, kada jas išleis. Gyvūnai dabar įgudę ėsti iš rankų ir netgi moka atimti indelius su pašaru, ypač iš mažų vaikų.

Pasak moters, alpakos gali būti ir terapiniai gyvūnai – jų terapija populiarėja visame pasaulyje, nes žmonės yra labai smarkiai atitrūkę nuo gamtos, daug žmonių gyvena miestuose. Jei dabar vaikų paklaustumėte, ar jie važiuoja pas senelius į kaimą, jie greičiausiai atsakytų neigiamai, nes daugumos jų seneliai kaime jau nebegyvena.

„Dabar vos vienas kitas gyvena kaime, todėl žmonės kuo toliau, tuo labiau praranda tiesioginį kontaktą su gamta. Laimingi tie vaikai, kurių tėveliai leidžia laikyti bent kačiuką ar šuniuką, – kalbėjo J. Kuorienė. – Džiaugiamės, kad suteikiame žmonėms galimybę mūsų sodyboje praleisti laiką su nuostabiosiomis alpakomis. Ne kartą girdime, kad žmonės grįžta pas mus ir po du ar tris kartus, džiaugiamės, kad galime lankytojams suteikti gerų, ilgai išliekančių emocijų.“

Atpratino spjaudytis

Alpakos yra kupranugarių šeimos gyvūnai ir kilus konfliktui dėl pašaro gali imti spjaudytis. Sakykim, žmogus, ištiesęs delną, maitina ne vieną, o dvi ar tris alpakas, todėl varžydamosi dėl maisto, norėdamos būti svarbesnės už kitas jos ima spjaudytis.

„Mūsų lankytojai labai bijo šios jų savybės ir stengiasi to išvengti, todėl yra paprastas sprendimas – prieš nosį parodome tuščią delną. Gyvūnas supranta, kad čia yra ženklas: stop, maisto nebebus, ir tiesiog automatiškai pasitraukia. Mes ir patys tuo naudojamės, ir lankytojams taip siūlome daryti, ir gyvūnai taip yra pripratę“, – kalbėjo J. Kuorienė.

Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę arba skaityti elektroninę žurnalo versiją.