Jeigu senokai lankėtės Kuršėnuose, būtinai tai padarykite – liksite maloniai nustebinti. Jaukus, prižiūrėtas miestas lankytojus pasitinka nauju moderniu tiltu per Ventą, atvedančiu tiesiai į restauruotą Kuršėnų dvarą, kur laukia edukacinės programos, išskirtinės teatralizuotos ekskursijos ir gardi arbata su tikru Kuršėnų vyniotiniu.

Ivona JAROSLAVCEVIENĖ

Kuršėnai – miestas Žemaitijoje, Šiaulių rajone, 25 km į vakarus nuo Šiaulių. Tai didžiausias Lietuvos miestas, nesantis savivaldybės centras. Miestas įsikūręs abipus Ventos – upė vingiuoja miestu iš pietryčių į šiaurės vakarus. Vienoje upės pusėje – šiandienis miestas su modernia aikšte, kitoje – Gruževskių dvaro rūmai ir senasis dvaro parkas.

Rekonstruota centrinė Kuršėnų aikštė istorijos tėkmėje turėjo ne vieną paskirtį. Iki 1948-ųjų šioje vietoje buvo miesto turgaus aikštė. Čia suvažiuodavo ūkininkai ir amatininkai su savo produkcija. Kai turgus buvo iškeltas, aikštė ir toliau liko žmonių traukos centras, susibūrimų vieta.

Aikštės centre stovi paminklas kalendorių leidėjui Laurynui Ivinskiui. Šis skulptoriaus Petro Aleksandravičiaus sukurtas paminklas atidengtas dar 1960-aisiais. „L. Ivinskis yra lietuviškų kalendorių pradininkas ir lietuvybės puoselėtojas, labai mylimas ir gerbiamas kuršėniškių, – pabrėžia Šiaulių rajono savivaldybės etninės kultūros ir tradicinių amatų centro kultūros projektų ir informacijos specialistė Lina Šukienė ir ragina atkreipti dėmesį ir į aikštės grindinio plyteles. – Jos sudėtos pagal audinių raštą, nes mūsų miestą garsina ir senieji amatai.“

Išskirtinis tiltas

2020 m. pabaigoje Kuršėnuose visuomenei buvo atvertas vienas ilgiausių – 262 m – ir moderniausių Lietuvoje pėsčiųjų tiltų. Šis ypatingos konstrukcijos tiltas per Ventos upę jungia centrinę miesto aikštę ir Gruževskių dvaro rūmus. Jis dar statybos metu šalies architektų buvo vertinamas kaip vienas gražiausių Lietuvoje pėsčiųjų tiltų, kur itin dera natūralios medžiagos, moderni architektūra ir puikiai sutvarkytos Ventos upės prieigos.

„Legenda byloja, kad tuomet, kai Kuršėnuose dar nebuvo tiltų, iš vienos upės pusės į kitą žmones perkeldavo keltininkas. Jis išdalydavo korteles ir jose už kiekvieną perkėlimą įbrėždavo brūkšnelį. Vėliau pagal tas korteles gyventojai su keltininku atsiskaitydavo natūra: grūdais, kitais maisto produktais. Jeigu žmogus kortelės neturėdavo, keltininkas jo nekeldavo“, – pasakoja L. Šukienė.

Vienintelis Lietuvoje

Kuršėnų dvaras ir miestas – glaudžiai susiję: iki XIX a. vidurio Kuršėnai priklausė dvarui. Kuršėnų dvaras išskirtinis tuo, kad mūsų dienas pasiekė kaip vienintelis Lietuvoje išlikęs amžiną leno teisę (turtas priklauso giminei tol, kol yra gyvų paveldėtojų) turėjęs XIX a. pradžios medinės architektūros dvaras, kurio nuosavybės forma ir valdų dydis išliko nepakitę beveik 300 metų – nuo 1564-ųjų iki 1922 m. žemės reformos.

Šis dvaras nuo XV a. priklausė Lietuvos didiesiems kunigaikščiams. XVI a. viduryje Žygimantas Augustas Kuršėnus padovanojo Polocko pilininkui Jurgiui Mykolui Despot-Zenovičiui. 1621 m. dvaras atiteko Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės raštininkui ir paiždininkiui Steponui Pacui. Šis Kuršėnus valdė dešimtmetį ir tada pardavė didikams Gruževskiams. Ši giminė Kuršėnus valdė apie 300 metų.

Dabartiniai Kuršėnų dvaro rūmai buvo pastatyti 1812-aisiais – vos per metus! 1811 m. pavasarį į Kuršėnus atvyko meistras iš Rytprūsių – dailidė Joanas Rikė – su savo pameistriais. Jie pastatė naujus Kuršėnų dvaro rūmus, suremontavo apgriuvusią alaus daryklą, smuklę, perstatė sodininko namelį, koplyčią, sutvarkė kitus pastatus. Ir dvaras suklestėjo! Buvo sutvarkytas ir parkas, šalia Ventos iškastas tvenkinys, suformuota 70 m apskrita pieva, apsodinta medžių eile. Ūkis ėmėsi auginti grynaveislius galvijus, buvo pastatyta visoje Žemaitijoje išgarsėjusi sūrių gamykla. 1922-ųjų žemės reformos metu dvarui buvo palikta daugiau kaip 200 ha žemės.

Dvaro renesansas

„Nuo visiškos pražūties išgelbėtas XIX a. pradžios medinės architektūros šedevras – Kuršėnų dvaras – duris visuomenei po renovacijos atvėrė 2021 m. liepos 6-ąją. Jis atkurtas 95 proc., tad tikrai galime tuo didžiuotis. Beveik taip pat, kaip matome dabar, jis atrodė ir 1812 m.“, – pabrėžia L. Šukienė.

Dvaras tarsi apnertas medžio ažūru – kolonos, durys, langai, stogo šlaitai, balkonas išpuošti ornamentais. „Trys kolonos iš keturių yra autentiškos. Centrinės durys – taip pat. Autentiškos yra ir karūnėlės po balkonu, nes jos gavo mažiau drėgmės, tad geriau išsilaikė. Spalvų gama – taip pat išsaugota. Po įvairių dažų sluoksniais buvo būtent toks koloritas, kokį matome. Tiesa, rūmų stogas – neautentiškas. Jis turėtų būti skiedrinis, bet skiedros tarnauja vidutiniškai apie 15 metų. Todėl buvo nuspręsta dengti skardinį stogą“, – pasakoja L. Šukienė.

Molio dirbinių sostinė

Pirmiausia svečiai kviečiami į Kuršėnų dvaro oficiną, kur įsikūręs Šiaulių rajono savivaldybės etninės kultūros ir tradicinių amatų centras. Jo direktorė Birutė Poškienė pasitinka su kiauru ąsočiu ir pasiūlymu iš jo atsigerti. „Kuršėnai – puodžių sostinė. Mūsų herbe – ąsotis. Kas atsigers iš kiauro ąsočio ir neapsilaistys, parodys savo sumanumą“, – šypsodamasi teigia B. Poškienė. Juk dvaruose darbininkus rinkosi visų pirma pagal sumanumą ir darbštumą.

Etninės kultūros ir tradicinių amatų centre vyksta įvairūs edukaciniai užsiėmimai, pavyzdžiui, pinami sodai, vyksta vėlimo iš vilnos, juostų audimo, kiaušinių marginimo, lipdymo iš molio pamokos. Taigi galima patikrinti ir svečių darbštumą.

Molingos Kuršėnų žemės nuo seno traukė gyventojų dėmesį. 1898 m. Kuršėnuose buvo įkurta koklių gamykla, po metų – ir plytinė. Nepriklausomybės laikais veikė molinių indų dirbtuvė, o nuo 1964-ųjų – „Jiesios“ keramikos gamybos cechas (vėliau, iki 2006 m. – „Hermio keramika“).

Šiuo metu itin populiari – lipdymo iš molio programa. Edukacinius užsiėmimus veda septintasis Lietuvos puodžių karalius Algimantas Tamašauskas. Jo rankose molio gabalas virsta įstabiais kūriniais – nuo vaikus džiuginančių švilpukų iki išskirtinių puodynių ir ąsočių. Lipdyti iš molio čia mokosi ir vaikai, ir suaugusieji. Tiesa, norintieji dalyvauti turėtų apie tokią galimybę iš anksto pasiteirauti Etninės kultūros ir tradicinių amatų centre.

Skaudžios istorijos pėdsakai

Iš oficinos laikas keliauti į patį dvarą. L. Šukienė svečius pasitinka dvariškai apsirengusi ir tęsia pasakojimą apie išskirtinius Kuršėnų rūmus. Iš tiesų unikalus medinės architektūros dvaras atkurtas su ypatinga meile ir kruopštumu. Pavyko restauruoti medinius laiptus, išskirtinio rašto Baltosios pokylių salės lubas – daug smulkių ir stambių detalių.

„Gruževskių laikais Baltojoje pokylių salėje vykdavo šventės, suvažiavimai. Džiaugiamės, kad pavyko išsaugoti autentiškas salės lubas. Tokių nėra jokiame kitame Lietuvos dvare. Visos lubos, karnizas aplinkui yra autentiški. Ir lubos nėra iš gipso lipdinių, visa tai – medžio drožybos darbai. Medžio drožiniais puošti ir langai“, – aiškina L. Šukienė.

Iš tiesų stebina tai, kad pavyko išsaugoti tokias išskirtines rūmų detales, ypač žvelgiant į praeitį ir skaudų rūmų likimą. Sudėtingiausias periodas Kuršėnų dvarui ir visai Gruževskių giminei prasidėjo 1940-aisiais, kai dvaras buvo nacionalizuotas, o paskutinis jo savininkas Jurgis Gruževskis – sovietų valdžios areštuotas ir įkalintas. Antrojo pasaulinio karo metais jis buvo grįžęs į Kuršėnus, tačiau dvaro neatgavo, remiantis kai kuriais šaltiniais, buvo išvežtas į koncentracijos stovyklą.

Sovietmečiu dvaro rūmų paskirtis keitėsi, čia buvo ir Kuršėnų tarybinio ūkio kontora, ir gyvenamieji butai. Panaikinus tarybinį ūkį, dalis dvaro pastatų perėjo Šiaulių rajono savivaldybės žinion. Vyko ilgas procesas, kol visi dvaro rūmai buvo atlaisvinti ir buvo galima rengtis kultūros paveldo pastato rekonstrukcijai. Dvaras buvo ėmęs nykti akyse, bet įvyko stebuklas ir šiandien Kuršėnų dvaro rūmai – rekonstruoti ir prikelti naujam kultūros gyvenimui.

„Baltoji pokylių salė tarybinio ūkio kontoros laikais buvo padalyta į koridorių ir kabinetus. Restauracijos metu sienos buvo išardytos ir atsivėrė lubų grožis. Tiesa, jis nebuvo toks, kokį matome šiandien, nes antrame pastato aukšte buvo butai, tad po šiomis lubomis buvo išvedžioti įvairūs laidai, kanalizacijos vamzdžiai. Gerai bent tiek, kad tarybų laikais šios lubos nebuvo sugadintos nepataisomai, tad jas pavyko restauruoti“, – dėsto L. Šukienė.

Šiandien Baltojoje pokylių salėje vyksta mokymai, konferencijos, susitikimai, koncertai, galimos civilinės santuokos registracijos. Trijose pirmojo aukšto salėse įkurdinta kalendorių ekspozicija. Tiesa, kalendoriai čia nuolat keičiami, kad lankytojai galėtų pamatyti vis kitus. Viena iš šių salių – išskirtinė, joje atidengta plytinė siena. „Šis dvaras – medinis, o sienos, vidinės konstrukcijos yra plytinės, sutvirtintos sijomis. Nuostabiausia, kad atidengus sienas buvo nustatyta, jog plytos gamintos Kuršėnų plytinėje. Sienos fragmentas buvo paliktas atidengtas, kad lankytojai galėtų matyti, kaip yra iš tiesų“, – pasakoja L. Šukienė.
Antrame rūmų aukšte yra įrengta parodų erdvė, trys didelės salės.

Kuršėnų gardėsis

Konferencijų salė, dar vadinama Kuršėnų vyniotinio degustacijos sale, yra vieta, kur baigiama ekskursija po Kuršėnų dvarą. Kaip tvirtina B. Poškienė, tikrojo Kuršėnų vyniotinio galima paragauti tik Kuršėnuose. Šiame mieste gyvena ir deserto kūrėja Eugenija Dragūnienė, dar 1960 m. įsteigusi konditerijos cechą, kuriame kepami skanėstai džiugino miestiečius ir miesto svečius. „Buvo tokie laikai, kad produktų neturėjome daug. Turėjome miltų, sviesto, grietinės, cukraus. Kartais gaudavome riešutų, kartais – šokolado, razinų. Nors gaminių asortimentas nebuvo mažas, vis norėjome ko nors naujo“, – vyniotinio atsiradimo istoriją prisimena E. Dragūnienė.

Teko eksperimentuoti iš to, kas buvo. „Iškepėme biskvitą, pertepėme varške, į kurią įdėjome kondensuoto pieno, ir palikome per naktį – ištižo. Parduoti negalėjome – niekas nepirks. Žinoma, suvalgėme, neišmetėme, bet supratome, kad reikia bandyti toliau. Varškės kreme kondensuoto pieno nebeliko, po truputį atradome tą skonį, kuris patiko pirkėjams, ir išvaizda buvo graži, bet reikėjo ištobulinti receptūrą taip, kad atitiktų tų laikų standartus. Receptas turėjo būti oficialiai patvirtintas „Lietkoopsąjungos“, o tam kepinys turėjo sverti 10 kg 150 g. Mes kepėme iš vakaro, o ryte pasvėrus buvo 11 kg. Vėl kepėme pagal kitokias proporcijas, ryte vėl svėrėme – 9 kg. Galų gale pavyko atitaikyti ir svorį, ir įdaro saldumą, ir drėgnumą“, – prisiminimais dalijasi šiemet 90-metį švęsianti ponia Eugenija.

Per dieną Kuršėnų vyniotinio nupirkdavo po 50–60 kg. „Tokios paklausos nesitikėjome, bet buvo malonu, kad vyniotinis patiko pirkėjams. Juk jis – paprastas, pagamintas iš paprastų produktų – sviesto, varškės, kiaušinių, – bet neprastas“, – šypsodamasi teigia pašnekovė.

Nepriklausomybės laikais cechas buvo uždarytas, E. Dragūnienė įkūrė nedidelę kepyklėlę savo namuose, galiausiai visas paslaptis perleido dukrai Dainai Putvinskienei – ji legendinį Kuršėnų vyniotinį pagal tikrąjį mamos receptą gamina ir parduoda „Kuršėnų konditerijoje“ ir šiandien. „Man malonu girdėti, kad žmonės važiuoja į Kuršėnus paragauti tikrojo vyniotinio. Recepto negaila, juo dalijuosi, tik nesmagu, kad Kuršėnų vyniotiniu šiandien vadinami ir tokie gaminiai, kurie su tikruoju turi mažai ką bendro“, – pabrėžia E. Dragūnienė.

Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę arba skaityti elektroninę žurnalo versiją.