Per šį dešimtmetį jau ne kartą visi esame girdėję: ketvirtoji pramonės revoliucija yra artimai susijusi su pramonės įmonių adaptacija prie naujų informacijos ir komunikacijos technologijų teikiamų galimybių, kompiuterizacijos ir robotizacijos procesų, juos patobulinant autonominėmis sistemomis, paremtomis dideliais duomenimis ir mašininiu mokymusi.

Lietuvos pramonininkų konfederacijos ekonomistas-analitikas Titas Budreika

Siekiant geriau suprasti Lietuvos pramonės įmonių technologinį progresą link „Pramonė 4.0“, apžvelkime esminius šios revoliucijos aspektus bei palyginkime šių technologijų taikymą Lietuvos ir ES pramonės įmonėse.

Autonominiai robotai prieš gerą dešimtmetį dėl savo kainos buvo naudojami išskirtinai tik didelėse įmonėse, tačiau pastaraisiais metais tampa vis prieinamesni įvairių dydžių organizacijoms. Tokių robotų potencialas yra neribotas, o puikus jų panaudojimo pavyzdys yra sandėliavimo darbai. Pavyzdžiui, „Amazon“ įmonės sandėlininkai – automatizuoti robotai, kurie mažina sandėliavimo kaštus per mažesnį žmogiškųjų išteklių poreikį bei geresnį sandėlio ploto panaudojimą.

Pasaulio uostose ir didesnėse įmonėse, siekiant supaprastinti krovimo ir iškrovimo iš konteinerių ar laivų operacijas, taip pat naudojami autonominiai kranai ir sunkvežimiai. Klaipėdos uoste nuo 2020 m. taip pat veikia devyni autonominiai elektroniniai robotai-lokomotyvai. Kiekvienas iš jų, naudodamas tik saulės energiją, gali patraukti 20 pilnų vagonų arba maždaug 2000 tonų.

19 proc. ES pramonės įmonių yra naudojami tam tikri industriniai arba paslaugų robotai. Lietuvos pramonės įmonėse tokie robotai sutinkami kur kas rečiau – tik 11 proc. įmonių. Egzistuoja dideli skirtumai tarp pramonės šakų: mažiausiai autonominius robotus savo veikloje pritaiko medienos ir baldų pramonės įmonės – tik 6 proc., tuo tarpu elektronikos pramonėje įvairius autonominius robotus naudoja net kas trečia įmonė.

Dažniausiai autonominiai robotai kitose ES šalyse pritaikomi įvairių transporto priemonių, kaip mašinų, laivų, dviračių, motociklų gamyboje, tačiau Lietuvoje šiame sektoriuje dirbančios įmonės nėra robotizuotos, todėl Lietuvos įmonės turi didelį neišnaudotą potencialą auginti savo darbo efektyvumą.

3D spausdintuvų technologija per pastarąjį dešimtmetį patobulėjo itin reikšmingai. Anksčiau 3D spausdintuvai pramonėje buvo naudojami tik prototipų gamybai, o dabar dalyje įmonių tai jau yra neatsiejama gamybos proceso dalis.

Vidutiniškai ES apie 12 proc. pramonės įmonių pasitelkia 3D spausdintuvus savo gamybos procesuose, tuo tarpu Lietuvoje dvigubai mažiau – 6 proc. Be to, 3D spausdintuvų pritaikymo galimybės itin priklauso nuo gaminamos produkcijos. 3D spausdintuvų pritaikymas maisto, tekstilės, medžio pramonės šakose išlieka ribotas tiek ES, tiek Lietuvoje, tuo tarpu elektronikos, optikos, mašinų pramonėje 3D spausdintuvai jau yra kasdienybė.

Net 47 proc. Lietuvoje veikiančių kompiuterių, elektronikos ir optinių pramonės įmonių pasitelkia 3D spausdintuvus ir šioje pramonės šakoje lenkiame ES vidurkį (41 proc.). Tiesa, ES įmonės veikiančios elektronikos (23 proc.), mašinų (25 proc.), baldų (15 proc.) pramonės šakose 3D spausdintuvus naudoja dažniau nei Lietuvos įmonės (atitinkamai - 14 proc., 13 proc., 7 proc.) .

Kita „Pramonės 4.0“ neatsiejama dalis – informacinių technologijų sistemos, kaip santykių su klientais valdymo sistema (CRM), įmonių išteklių planavimo sistema (ERP) ir t. t. Santykių su klientais valdymo sistema skirta kaupti informaciją apie klientą, siekiant padidinti klientų pasitenkinimą paslaugomis ir užtikrinti pelningesnį bendravimą su jais.

Dalis pramonės įmonių jau šiandieną renka didžiųjų duomenų masyvus ir tų duomenų pagrindu siūlo aktualesnę produkciją savo klientams. Lietuvoje apie 37 proc. gamybos įmonių naudoja tam tikrą santykių su klientais valdymo sistemą, o įmonių išteklių planavimo sistemą – 52 proc., kai ES vidurkis atitinkamai yra - 32 proc. ir 47 proc. ES mastu Lietuvos pramonė yra viena iš lyderių pritaikant IT sistemas savo gamybos, logistikos ir pardavimų procesuose.

Bendrą visos ekonomikos pasirengimą transformuotis ir diegti inovacijas atspindi mokslinei technologinei ir eksperimentinei veiklai (MTEP) skiriamos lėšos. Bendrai Lietuvoje viešasis ir privatus sektorius MTEP veiklai skiria 1 proc. BVP, kai ES vidurkis – 2,2 proc.

Optimizmo neįkvepianti tendencija – per pastarąjį dešimtmetį šis rodiklis taip ir nepakito, kai tuo metu ES vidurkis nuolat augo. Didžiausias MTEP išlaidų atotrūkis yra būtent tarp Lietuvos ir kitų šalių verslo skiriamų finansinių išteklių. Lietuvos įmonės yra mažiau linkusios investuoti į MTEP veiklas nei kitų ES šalių įmonės.

Pagal verslo išlaidų skiriamų MTEP dalį, lyginant su BVP, Lietuva (0,43 proc., lyginant su BVP) yra 23 tarp ES šalių ir nuo ES vidurkio (1,46 proc.) atsilieka tris kartus. Lietuvoje veikianti mokestinė aplinka nėra pakankama, siekiant labiau paskatinti vangų mokslo ir verslo bendradarbiavimą ir didesnes verslo investicijas į MTEP. Lietuvos mokslo sektorius prioritetą teikia fundamentaliems tyrimams, tuo tarpu verslas orientuojasi į taikomuosius tyrimus.

Priemonės skatinančios verslą daugiau investuoti į MTEP veiklą, robotizaciją, 3D spausdintuvų pritaikymą ir kitų pramonės 4.0 aspektų įdiegimą gamybos procese leistų Lietuvos pramonei transformuotis greitesniu tempu, padidintų darbo našumą, leistų kurti aukštesnę pridėtinę vertę kuriančias ir geriau apmokamas darbo vietas.

Šiandieną pramonei svarbiausia geresnė prieiga prie finansų ypač stambioms gamybos įmonėms, konkurencingesnė mokestinė aplinka, švietimo sistemos pertvarka, ypač sukuriant paskatas artimesniam verslo ir mokslo įstaigų bendradarbiavimui. Įgyvendinus šias priemones, galėtume tikėtis pagal „Pramonės 4.0“ įdiegimo kriterijus ne tik pasiekti, o ir viršyti ES vidurkį.

Verslas ir mokslas suvokia transformacijos reikšmę, bendros veiklos kuriamą pridėtinę vertę.