Kad auginti paauglius nėra lengva, žino didžioji dalis juos auginančių tėvų. Savarankiškumo ugdymas, ribų, taisyklių nustatymas, paauglių noras turėti daugiau laisvės, o jos negavus – noras maištauti, pažįstamas daugeliui. Nuo kada paauglys gali vienas važiuoti į miestą, kelintą turi sugrįžti į namus, ar gali nakvoti pas draugus, nuo kada gali eiti į koncertus, dalyvauti festivaliuose?

Į šiuos ir kitus klausimus atsako Jūratė Marcinkevičienė, Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos psichologė, su kuria kalbamės apie paauglių norus ir tėvų atsakomybę, ugdant vaikų savarankiškumą.

Nuo kada paaugliams norisi gyventi laisviau ir kaip tai pasireiškia

Psichologė pastebi, kad paauglystės laikotarpis dažnu atveju yra iššūkis ne tik tėvams, bet ir patiems tėvams. Paprastai laikoma, kad ankstyvoji paauglystė prasideda apie 10-uosius gyvenimo metus. Tėvai tokiame amžiuje gali pastebėti tam tikrus signalus, kad keičiasi jų vaiko elgesys, emocijų raiška. Įprasta, kad mergaitės bręsta šiek tiek greičiau, nei berniukai.

J. Marcikevičienė sako, kad būna atvejų, kuomet laisvės suteikimas paaugliui šeimoje atsiranda palaipsniui. Tėvai, reaguodami į augančio paauglio poreikius, laipsniškai koreguoja šeimoje galiojančias taisykles. Būna atvejų, kuomet tėvai gali išgirsti konkrečių prašymų „palikite mane ramybėje“, gali pamatyti uždėtas korteles ant durų su užrašytu draudimu įeiti ir panašiai. Į kiekvieną pastebėtą pasikeitimą tėvams reikėtų sureaguoti ir aptarti tai su savo paaugliu, o ne ignoruoti.

„Aukso vidurio paieškos, ugdant vaikų savarankiškumą, dažnai būna skirtingai suprantamos skirtingose šeimose. Tai priklauso nuo šeimos vertybių sistemos, tėvų auklėjimo stiliaus, pasitikėjimo vaiku ir kitų dalykų. Kartais tenka iš tėvų išgirsti, kad jų vaikas visiškai nieko negali padaryti savarankiškai. Žinoma, kad gali būti įvairių situacijų, tačiau tėvams naudinga užduoti sau klausimą „kiek aš leidžiu savo vaikui būti savarankiškesniam?“, - sako Tarnybos atstovė.

Nuo kada leisti nakvoti pas draugus ir ar leisti iš esmės

„Kiekvienoje šeimoje galioja skirtingos taisyklės. Svarbu, kad tėvai savo vaikams taisykles šeimoje turi įvardinti aiškiai, jos turi būti suprantamos. Nevertėtų turėti iliuzijų, kad tam tikri dalykai, kurie yra savaime suprantami suaugusiems, bus lygiai taip pat suprantami ir vaikams. Paaugliai gali būti labai išradingi bei kūrybingi interpretuodami šeimoje savaime suprantamus dalykus sau palankiausia linkme“, - atkreipia dėmesį psichologė.

Sprendimą leisti savo vaikui nakvoti pas draugus, J. Marcikevičienės nuomone, bet kokiu atveju turi priimti tėvai. Bendros, visiems atvejams tinkančios taisyklės, nuo kokio amžiaus vaikui jau galima vaikui nakvoti svetur, nėra.

„Tėvams svarbu pažinoti draugę ar draugą, pas kurį jų vaikas nori nakvoti, taip pat svarbu pažinoti ir kito vaiko tėvus, su kuriais būtų galima aptarti visas detales. Patys vaikai savarankiškai neturėtų priimti tokio sprendimo, tai reikalinga aptarti suaugusiems. Tėvams turi būti svarbu, kad su savo vaiku jie galėtų susisiekti, be to, kad ir vaikas galėtų susisiekti su jais (pvz. būtų pakrautas telefonas, papildyta telefono sąskaita ir pan.)“, - pataria psichologė.

Kada paaugliai turi sugrįžti namo

Tarnybos atstovė sako, kad klausimų apie tai, kada paaugliai turi sugrįžti į namus gali kilti daugeliui tėvų, ypač vasaros atostogų metu, kuomet ilgėjančios dienos bei šiltesni orai paauglius traukia ilgesnį laiką leisti su draugais lauke. Konkretų laiką, kada paauglys turėtų grįžti namo, turėtų įvardinti tėvai. Vaikui vėluojant grįžti namo, tėvams gali kilti nerimas bei įvairių baimių. Savo jausmus naudinga įvardinti ir vaikams, pavyzdžiui – „aš nerimavau/jaudinausi, kai tu negrįžai sutartu laiku namo“.

„Kalbant apie nakvojimus pas draugus, tai tėvams su paaugliu būtina nuspręsti, kokiu būdu jų vaikas nuvyks pas draugą ar draugę bei grįš namo, taip pat būtina sutarti, kurią valandą paauglys turėtų grįžti namo bei pasidomėti, ką planuoja veikti. Nakvojimo svetur dažnumas šeimoje yra spendžiamas individualiai. Vienais atvejais tėvai tai gali labai toleruoti, o kitais atvejais jų tolerancija gali būti labai žema.

Manau, šis sprendimas taip pat turėtų būti priimtas atsižvelgiant į bendrus šeimos poreikius bei planus, pavyzdžiui, jei tą vakarą yra planuojama bendra šeimos šventė, o paauglys veržiasi nakvoti pas kitur – kokie yra prioritetai? Dažnas nakvojimas (kuris gali būti suprastas įvairiai) svetur reiškia, kad paauglys mažiau laiko praleidžia savo šeimoje, gali prarasti tradicija tapusius pasibuvimus su šeimos nariais ir panašiai“, - atkreipia dėmesį psichologė.

J. Marcinkevičienė sako, kad pirmą kartą pažeidus susitarimą dėl grįžimo laiko, tėvams būtina tai aptarti su savo vaiku, išsiaiškinti priežastis ir aiškiai įvardinti, kokios bus pasekmės, jei susitarimas bus pažeistas dar kartą.

„Nuo kada iš esmės paaugliai gali savarankiškai važinėti į miestą, susitikimus su draugais, tėvams reiktų įvertinti individualiai, atsižvelgiant ne tik į vaiko amžių, bet ir į jo brandą, savarankiškumo lygį. Pati pradžia reikalauja daugiau tėvų laiko bei pastangų, pavyzdžiui, išmokyti vaiką važinėti viešuoju transportu, o galbūt dviračiu laikantis saugaus eismo taisyklių, pažinti konkrečias gatves, planuotis savo laiką, atsižvelgti į oro sąlygas, į viešojo transporto tvarkaraščių pasikeitimus ir pan. Tėvams bet kurioje situacijoje reikia vengti savo vaiko asmenines savybes bei gebėjimus lyginti su kitų vaikų, bet stengtis suprasti, kiek jų pačių vaikas yra pajėgus važinėti savarankiškai“, - pataria psichologė.

Kuo rizikuoja tėvai auklėdami vaikus

Pasak J. Marcinkevičienės, tėvai, priimdami vieną ar kitą sprendimą, stengiasi rizikas sumažinti, tačiau nėra įmanoma jas visiškai panaikinti: „Daugelis dalykų priklauso nuo tėvų gebėjimo pasitikėti savo paaugliu. Vieniems tėvams gali atrodyti, kad kiti tėvai su savo vaikais elgiasi pernelyg laisvai ar pernelyg griežtai“.

Psichologė atkreipia dėmesį, kad sudėtinga įvertinti pernelyg didelę laisvę, nes ji gali būti suprantama labai skirtingai. Dažnai būna pastebimas tėvų ir vaikų palyginimas su kitais. Be abejo, iš paauglių tėvai taip pat gali išgirsti tokių pasakymų, kad „o jo tėvai tai normalūs, išleidžia į festivalį per naktį“.

„Paauglystėje ypatingai svarbus tėvų ir vaikų pasitikėjimas vieni kitais, abipusė pagarba, gebėjimas vienas kitą išgirsti. Tėvams būtina aiškiai įvardinti taisykles, pasikalbėti apie tai, ko tikisi iš savo paauglio. Jei abi pusės taikiai sutarė, kad tėvai atvyks pasiimti savo paauglio sutartą valandą, tai abiems pusės belieka laikytis susitarimo.

Sudėtingesnis variantas būna tada, kai paauglys pats savarankiškai priima svarbų sprendimą, apie kurį tėvus tik informuoja arba nieko nepasako, palikdamas juos nežinioje. Tokiu atveju gali ypatingai blogėti tėvų ir vaikų santykiai, daugėti konfliktinių situacijų. Svarbu prisiminti, kad tėvai yra atsakingi už savo vaikus ir jie priima sprendimus“, - pabrėžia J. Marcinkevičienė.

Kasdieniai patarimai tėvams

Psichologė sako, kad tėvams, auginantiems vaikus, svarbu „augti“ kartu, kartais tėvams tai būna ypatingai sudėtinga: „Normalu, kad su amžiumi vaiko gebėjimai, atsakomybės ribos plečiasi, tačiau tėvai tai turėtų suprasti anksčiau nei vaikai. Svarbu prisiminti, kad užaugę vaikai susikurs savo gyvenimus, turės savarankiškai priimti sprendimus. Visų dalykų mokymas palaipsniui vaikams suteikia galimybę labiau suprasti aplink vykstančius pokyčius bei efektyviau prie jų prisiderinti“.

Štai patarimai, kurių laikantis, santykiai su paaugliu ne tik taps geresni, juo bus lengviau pasitikėti, bet ir skatins pačių paauglių atsakomybę:

* Būtina aptarti trokštamos laisvės ribas, nustatyti taisykles;
* Aiškiai įvardinti paaugliui jo atsakomybes bei savo elgesio pasekmes;
* Aiškiai įvardinti, kokio elgesio tikisi tėvai iš savo paauglio;
* Pagarbiai išklausyti savo paauglį;
* Nuolat bendrauti, domėtis jo veiklomis;
* Kurti meile, pagarba bei pasitikėjimu paremtus santykius.