Dailininkė, knygų vaikams iliustruotoja, daugelį šalies bei tarptautinių įvertinimų pelniusi Aušra Kudulaitė nebuvo iš tų vaikų, kurie nuo mažų dienų skina apdovanojimus. Viena iš dailininkės skaudžių mokyklos metų patirčių – suaugusiųjų nedėmesingumas vaikų kūrybai. Pasak, iliustruotojos, net ir šiomis dienomis dažniausiai vertinami akademiniai laimėjimai, o ne kūrybiškumas. Deja, kad ir kaip būtų keista, daugybė suaugusiųjų vėliau ieško pamokų, kurios išlaisvintų jų kūrybinius gebėjimus, o už tai mokami pinigai.

Iš mokyklos laikų – nuoskauda

„Mano vaikystės ir paauglystės metais piešinių konkursai buvo gana retas reiškinys. Nors, kita vertus, net jei tai ir būtų įprastas dalykas, greičiausiai nebūčiau dalyvavusi – buvau siaubingai drovi ir dar labiau užmarši visiems įmanomiems „deadlainams“. Todėl puikiai suprantu, kad kartais kai kuriems gabiems, bet droviems vaikams – ir ne tik vaikams – labai reikia postūmio, palaikymo ir įkvėpimo“, – sako šiemet autorinę knygą „Maksas ir 92 musės“ vaikams pristačiusi A. Kiudulaitė.

Dailininkė pasakoja, kad dailės mokyklą ji pradėjo lankyti jau būdama labai sąmoningo amžiaus ir tvirtai pati sau nutarusi būti dailininke.

„Iš savo vaikystės, ypač iš mokyklos laikų, atsinešiau nuoskaudą – suaugusiųjų atsainumą vertinant vaikų kūrybą. Todėl visuomet susitikdama su vaikais, per kūrybines dirbtuves, kurias nuolat vedu Lietuvoje ir kitose šalyse, stengiuosi nepamiršti, kad pačiam vaikui yra ypač svarbu tai, ką jis sukūrė. Todėl kiekvienas popieriaus lapas, kurį vaikas po dirbtuvių parsineša namo, yra vertas dėmesio ir pagarbos. Slapčia viliuosi, kad namuose jo darbu taip pat pasidžiaugs ir tėveliai. Ypač branginu vis pilnėjantį aplanką su vaikų man padovanotais piešiniais. Tai – jų papasakotos ir man patikėtos istorijos“, – teigia dailininkė.

Kūrybiškumą žlugdo nuolatinis vertinimas

Knygų vaikams iliustruotoja A. Kiudulaitė, susitikdama su įvairių šalių vaikais, pastebi, kad, palyginti su jos vaikyste, gerokai pasikeitė tai, ką vaikai piešia. Juk jie gyvena kitokių daiktų bei reiškinių pasaulyje: vaizdo skambučiai, paspirtukai, išmaniosios technologijos.

„Vis dėlto visiškai nepasikeitė, ir abejoju, ar kada nors pasikeis ta drąsa ir pasitikėjimas savimi, su kuria mažas vaikas pradeda kurti… Vis dėlto – kuo vaikas didyn, tuo jo pasitikėjimas savimi mažyn. Ugdymo sistema, deja, labai greitai vaiką įspraudžia į nuolatinį vertinimą, todėl atrasti kūrybos džiaugsmą jam darosi vis sudėtingiau. Akademiniai laimėjimai visuomet yra vertinami, o kūrybiškumas lieka kažkur užriby. Nuostabu tai, kad paskui, jau brandžiame amžiuje, daugybė žmonių pasiryžę mokėti pinigus už bet kokias kūrybiškumą išlaisvinančias pamokas“, – pastebi A. Kiudulaitė.

Dailininkė dažnai prisimena Nyderlandų autoriaus Dicko Bruno, sukūrusio visame pasaulyje mylimą kiškį Miffy, pasisakymą, kad jis norėtų gebėti piešti taip kaip vaikas: spontaniškai, atvira širdimi, negalvodami apie rezultatą ir kokybę – skirtingai nei suaugusieji, kurie sau nuo pat pradžių išsikelia sau uždavinį nupiešti ką nors gero ir gražaus.

Per kūrybiškumą – gerų įpročių formavimo kryptimi

Knygų vaikams iliustruotoja labai vertina kiekvieną vaikus kurti skatinančią iniciatyvą. Pati būdama mama, ji pastebi labai įkvepiančių konkursų, kurie dažniausiai yra susiję su socialinėmis iniciatyvomis. Tai ją labai džiugina.

„Vaikams skirtos literatūros temų diapazonas dabar yra gerokai prasiplėtęs, taigi vaikams galima labai gražiai ir etiškai, kartais perkeltine prasme, o kartais ir tiesiogine, aplenkiant nuogą didaktiką, kuriai jie yra ypač jautrūs, papasakoti apie beveik viską. Šių dienų vaikai skaito ne tik pasakas, jie skaito istorijas apie įžymius žmones, mokslinius atradimus ar net globalinį atšilimą!“ – džiaugiasi A. Kiudulaitė.

Kaip vieną iš tokių konkursų dailininkė įvardija Elektronikos platintojų asociacijos (EPA) paskelbtą, rugsėjo 21 – spalio 12 dienomis vykstantį piešinių konkursą šalies pradinių klasių mokiniams „Elektronika – nauda, atliekos – ne bėda!” Konkurso impulsu pasirinkta pasaka, kurioje kalbama apie elektronikos atliekų rūšiavimo svarbą ir neigiamas neatsakingos elgsenos pasekmes, o vaikai prašomi sukurti piešinį, atspindintį elektronikos atliekų problematiką.

Vaikų idealizmas plius suaugusiųjų pavyzdys

Pasak konkurso „Elektronika – nauda, atliekos – ne bėda!” organizatorės EPA projektų vadovės Lauros Jurevičienės, tikimasi, kad šiuolaikine technologijas pamėgę vaikai su susidomėjimu įsisąmonins, kas gali nutikti neatsakingai išmetant sugedusius, nebenaudojamus elektronikos prietaisus. Be to, be svarbaus edukacijos tikslo, konkurso organizatoriams ne mažiau svarbu yra suteikti progą vaikams išreikšti savo kūrybiškumą.

„Norėtųsi, kad konkurse dalyvaujančių pradinių klasių mokinių mokytojai išnaudotų galimybę pasikalbėti su vaikais elektronikos atliekų tema ir kad pedagogai įvertintų kiekvieno be išimties konkurso dalyvio kūrybiškumą. Šio kūrybiškumo gali ypač prireikti ateities visuomenei, kuriai teks spręsti svarbius socialinius, tvarumo ir aplinkos apsaugos iššūkius“, – sako L. Jurevičenė.

Tuo tarpu knygų vaikams iliustruotoja A. Kiudulaitė įsitikinusi, kad mokant vaikus teisingų įpročių, kaip, pavyzdžiui, rūšiuoti atliekas, svarbiausias yra šeimos, tėvų pavyzdys.

„Vaikai mokosi iš suaugusiųjų, ir jei sakysime viena, o darysime priešingai, mūsų kalbos bus bevertės“, – vaikų tėvams primena dailininkė. Ji taip pat kviečia tėvus pasitelkti ir vaikams būdingą idealizmą. Būtent ši vaikų nuostata turėtų paskatinti atsakingai rūšiuoti ne tik vaikus, bet ir jų tėvus, kurie brangintų vaikų tikėjimą gėrio pergale. „Kartais labai norisi, jog mano antrasis sūnus neskubėtų užaugti ir kuo ilgiau pabūtų tame pasaulyje, kur gėris visuomet nugali, kuriame nėra nusivylimų ir didelių praradimų“, – juokauja A. Kiudulaitė.

Daugiau informacijos apie konkursą „Elektronika – nauda, atliekos – ne bėda!“.

Partnerių turinys.