Lietuvoje registruota beveik 2 milijonai kelių transporto priemonių ir tik kiek daugiau nei 800 civilinių orlaivių. Nors skaičiai smarkiai skiriasi, reguliari ekspertų patikra yra vienodai privaloma tiek važiuojančiam, tiek skraidančiam transportui.

Už šalyje registruotus civilinius orlaivius atsakinga Transporto kompetencijų agentūra (TKA), kuri jiems išduoda tinkamumo skraidyti pažymėjimus, įrodančius, kad orlaiviu skraidyti yra saugu. Įstaigos specialistai atlieka įvairių tipų orlaivių patikras, kurios susideda iš dviejų dalių – pirmojoje tikrinami dokumentai ir jų įrašai, o antrojoje atliekama fizinė orlaivio apžiūra, siekiant įsitikinti, kad būklė atitinka nurodytąją dokumentuose.

Vidmantas Plėta, TKA Orlaivių skyriaus vadovas, pasakoja apie bendrosios aviacijos orlaivių patikrų patirtis ir pagrindines priežastis, dėl kurių tenka atsisakyti išduoti tinkamumo skraidyti pažymėjimą ir taip nutupdyti lėktuvus ant žemės.

1. Neatlikti visi būtini techninės priežiūros darbai.

„Kiekvienas orlaivis turi skrydžių vykdymo ir techninės priežiūros instrukcijas – jose nurodomi priežiūros darbai, kuriuos reikia atlikti – kai kurie yra kasmetiniai, o kai kurie reikalingi tuomet, kai orlaivis praskraido konkretų valandų skaičių. Darbų pobūdį nurodo pats gamintojas, kuris pagal turimus duomenis gali numatyti potencialias rizikas, kylančias orlaiviui intensyviai dirbant.

Rūpinantis skrydžių sauga, būtina susipažinti su šiomis instrukcijomis ir jų laikytis, nes pamiršus reguliarius priežiūros darbus, gali atsirasti problemų, kurios vėliau gali tapti ne tik sunkiau pataisomomis, bet ir nulemti incidentus ar net avarijas“ – pasakoja ekspertas.

2. Pasibaigęs orlaivyje įmontuotų ribotos eksploatavimo trukmės detalių naudojimo laikas arba jų darbo laikas skaičiuojamas netinkamai.

Orlaivio skrydžių vykdymo ir techninės priežiūros instrukcijose nurodomas ir kai kurių detalių eksploatavimo laikas – t.y. nustatyta, kas kiek laiko reikėtų jas keisti arba kapitaliai remontuoti.

„Prie ribotos trukmės eksploatavimo detalių priskiriamas variklis, propeleris, degalų bei tepalų sistemos žarnelės, valdymo sistemos elementai. Kai kurios dalys gali būti kapitaliai remontuojamos, o kai kurios privalo būti keičiamos. Pavyzdžiui, dauguma orlaivių turi avarinį radijo švyturį (ELT), kuris nelaimės atveju aktyvuojamas, kad siųstų signalus gelbėtojams. Nesvarbu, kaip aktyviai naudojamas orlaivis, jo švyturio bateriją reikalaujama keisti kas 5-erius metus, kad esant poreikiui ji tinkamai atliktų savo darbą.

Įdomu tai, kad detalės galiojimo laikas prasideda iš karto po jos pagaminimo arba remonto, o ne nuo įmontavimo orlaivyje. Pavyzdžiui, porą metų sandėlyje pagulėjusios degalų žarnos, kurių eksploatacijos laikas yra šešeri metai, atsidūrusios lėktuve, tikėtina, galės skraidyti jau tik ketverius metus, jeigu detalės gamintojas nėra nurodęs specialių instrukcijų dėl saugojimo laiko po jos pagaminimo. Apskritai, orlaivių priežiūroje gausu subtilybių, kurias reikia išmanyti tiek orlaivio savininkui, tiek techninės priežiūros specialistui, tiek TKA inspektoriui,“ – sako V. Plėta.

Jis priduria, kad nors orlaivių savininkai yra patys atsakingi už tai, kad būtų stebima privalomų keisti detalių būklė ir visas techninių darbų tvarkaraštis, tačiau šį darbą galima patikėti sertifikuotoms įmonėms.

3. Nėra dalies privalomo ženklinimo.

TKA Orlaivių skyriaus vadovas sako, kad vyrauja klaidinga nuomonė, jog privalomasis ženklinimas apsiriboja tik aiškiai matomais registracijos ženklais.

„Prie privalomųjų ženklų priskiriami ir užrašai orlaivio viduje – įspėjamieji ženklai ar jungiklių žymėjimas, bei informacinės orlaivio naudojimo lentelės.Jeigu orlaiviu visą laiką skraido vienas ir tas pats asmuo, nepažymėti jungikliai galbūt gali ir nesukelti didelių problemų, tačiau, jeigu pilotas pirmą kartą skrenda konkrečiu orlaiviu, kritinėje situacijoje specialūs ženklai gali išgelbėti jam gyvybę.

Nurodomieji užrašai labai svarbūs techninę priežiūrą atliekančiam personalui. Pavyzdžiui, jiems turi būti aiški akumuliatoriaus įtampa, orlaivio naudojamų degalų rūšis, reikiamas tepalų kiekis ir pan.

Patikrų metu dažniausiai susiduriame su atvejais, kad ženklai yra, tačiau jie nusitrynę, išblukę ar neįskaitomi, tad prašome orlaivių savininkų juos atnaujinti.“

4. Akivaizdžiai matomi orlaivio defektai.

„Didžiausias visų transporto priemonių priešas – korozija. Jos sukeltus defektus surandame ir orlaiviuose. Kita dažna akivaizdžių trūkumų rūšis – netinkamai įtvirtintos detalės, kontravimo arba detales reikiamoje vietoje užfiksuojančių saugos vielų nutrūkimas ir pan. Tiesa, džiugu tai, kad kiekvienais metais tikrindami orlaivius tokių defektų surandame vis mažiau, tad tikimės, kad tokia tendencija tęsis ir toliau,“ – sako V. Plėta.

5. Neužregistruoti atlikti orlaivio patobulinimai ar modernizacijos arba jos atliktos nesilaikant galiojančų tinkamumo skraidyti standartų.

Kiekvienas sertifikuoto orlaivio patobulinimas ar modernizavimas turi būti užregistruojamas ir dokumentuojamas pagal Europos aviacijos saugumo agentūros (EASA) nustatytus reikalavimus. Jeigu po įrangos pakeitimo ar atnaujinimo keičiasi techninės orlaivio charakteristikos, jos privalo būti iš naujo nustatytos.

„Pastaruoju metu ryškėja nauja tendencija – orlaiviuose keičiamos radijo stotys, įrengiama papildoma navigacinė įranga, sudedamos kitokios negu buvo numatyta žiburių lempos. Po tokių modernizacijų reikia ir papildomų įrašų orlaivio skrydžių vykdymo ir techninės priežiūros instrukcijose – jose turi būti nurodyta, kaip elgtis su naująja įranga bei kaip ją prižiūrėti, o dažnai tai padaryti pamirštama. Mūsų vertinimu, tai jau gali kelti skrydžių saugos problemų, tad kol nėra visų reikiamų įrašų bei instrukcijų papildymų, orlaiviui tenka stovėti ant žemės,“ – pasakoja orlaivių ekspertas.

Priešingai negu automobilių techninėje apžiūroje, aviacijoje dėl griežtų skrydžių saugos reikalavimų nefiksuojami „nežymūs trūkumai“, dėl kurių transporto priemonė vis dar gali būti naudojama. Tad po kiekvienos orlaivio patikros jo savininkui pateikiamos išvados ir surašomi nustatyti trūkumai, kuriuos reikia pašalinti siekiant gauti tinkamumo skraidyti pažymėjimą.

Šis pažymėjimas išduodamas vienerių metų laikotarpiui, nepriklausomai nuo orlaivio dydžio, tipo, modelio ar jo panaudojimo srities. Jį privalo gauti visi Lietuvos civilinių orlaivių registre registruojami orlaiviai – lėktuvai, sraigtasparniai, malūnsparniai, sklandytuvai, motorizuoti sklandytuvai, hidroplanai, oro balionai, motorizuotos skraidyklės, ultralengvieji orlaiviai ir mėgėjiškos konstrukcijos orlaiviai.