Šiandien nė viena aktyvaus žmogaus diena nepraeina be šių higienos priemonių. Tačiau ką darė žmonės, kai po ranka jų nebuvo? Juk malonus kvapas visada buvo vertinamas.

Tūkstantmečių tradicija

Vienokia ar kitokia forma dezodorantai naudojami tūkstančius metų. Žmonės prakaitavo visais laikais ir nepatogiai jausdavosi dėl sklindančio nemalonaus kvapo, tad stengdavosi jo visokiais būdais atsikratyti.
Garsiajame Egipto karalienės Kleopatros receptų rinkinyje buvo receptas, kaip atsikratyti nemalonaus kūno kvapo: reikia išsimaudyti ir po to pažastų odą patepti aromatiniais aliejais. Be aromatinių aliejų, Nefertitė naudojo ir raudonojo molio miltelius.

Senovės Graikijoje ir Romoje gyvavo paprotys po pažastimis nešioti specialius maišelius su aromatinėmis žolelėmis. Šios žolės priežasties nepanaikindavo, tik nuslopindavo nemalonų kvapą. Tokius maišelius nešiodavo ir moterys, ir vyrai.

Dvokiančios bakterijos

Ilgainiui žmonės išsiaiškino, kad nemalonų kvapą sukelia ne prakaitas, o bakterijos. Sveiko žmogaus prakaitas – bekvapis. Bėdos prasideda tada, kai ant odos gyvenančios bakterijos paveikia prakaito liaukų išskiriamą sekretą (jį sudaro 85 proc. vandens ir 15 proc. baltymų ir riebalų). Bakterijos minta prakaito sudėtyje esančiomis minėtomis maisto medžiagomis ir išskiria savo gyvybinių funkcijų produktus. Būtent šie procesai sukelia nemalonų kvapą. O kadangi visų žmonių mikroflora yra skirtinga, tad ir kvapo intensyvumas skiriasi. Su tuo susidoroti galima dviem būdais: galima bakterijas palikti be maisto medžiagų, t. y. užkirsti kelią prakaitavimui, arba sunaikinti pačias bakterijas.

Pirmoji kovos su bakterijomis priemonė – be vandens ir muilo – buvo soda. Ji neutralizuodavo rūgštinę aplinką, reikalingą bakterijoms, t. y. palikdavo jas be maisto. Vėliau imta naudoti pastas su aliuminio druskomis, užkemšančiomis prakaito liaukas, o pėdas ir delnus trinti skruzdžių rūgšties tirpalu arba ąžuolų žievės nuoviru (tai padėdavo sutraukti prakaito liaukas). Būtent ąžuolų žievės nuoviras tapo pirmuoju antiperspirantu.

Dar vienas variantas – druska. Ji naikina pažastyse gyvenančias bakterijas, kaip ir kai kurie šiuolaikiniai dezodorantai.

Kosmetikos rinkoje

1888 m. Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) pasirodė pirmasis komercinis antiperspirantas. Nuo tos akimirkos dezodorantų pasaulis pasikeitė amžiams. Pirmoji priemonė nuo prakaitavimo buvo kreminė pasta iš cinko chlorido ir vaško. Ją reikėjo įtrinti į pažastų odą. Ši lipni priemonė buvo nelabai patogi naudoti, tačiau naikino bakterijas, tad tikrai padėjo jei ne visiškai atsikratyti prakaito kvapo, tai bent jau padaryti jį daug silpnesnį. Tiesa, ši pasta buvo veiksminga vos porą valandų, tačiau tai buvo lūžis visoje rinkoje. Išradėjas pavadino ją „Mum“ („Mama“).

Paskutiniame XIX a. dešimtmetyje buvo sukurta daugybė įvairių antiperspirantų, kurių veiklioji medžiaga buvo aliuminio chloridas. Ši medžiaga neleido atsirasti nemaloniam kvapui, užkirsdama kelią prakaitavimui, t. y. normaliai organizmo funkcijai.

XX a. pradžioje ta pati kompanija, kuri sukūrė „Mum“, pagamino pirmąjį kvapųjį dezodorantą. Po 20 metų parfumerininkai sugalvojo dar sudėtingesnius derinius, kurie ne tik naikino prakaito kvapą, bet ir stabdydavo prakaitavimą.

Amerikiečių įmonė „Arrid“ tapo nuolatine dezodorantų ir antiperspirantų gamintoja. 1930-aisiais, t. y. praėjus 50 metų nuo paties dezodoranto išradimo, ji pagamino pirmąjį rutulinį kreminį dezodorantą. Rutuliniai dezodorantai išsprendė visas su kreminiais dezodorantais susijusias problemas: pirma, juos patogu tepti ant odos, antra, išnyko būtinybė kaskart pasitepus dezodorantu plauti rankas.

Pirmoji aerozolinius dezodorantus 1927 m. pradėjo gaminti „Chase Products Co.“, o 5-ojo dešimtmečio pabaigoje į kosmetikos rinką ji išleido pirmuosius aerozolinius dezodorantus-antiperspirantus. Penktajame dešimtmetyje buvo pradėti gaminti aerozoliniai antiperspirantai ir dezodorantai, kurių sudėtyje buvo aliuminio, cirkonio ir chlorfluorangliavandenilio. Šie produktai iki 8-ojo dešimtmečio sudarė daugiau kaip 80 proc. visų parduodamų dezodorantų.

Tačiau 1977 m. JAV vyriausybė uždraudė naudoti aliuminį ir cirkonį, nes jie kėlė pavojų sveikatai ir Žemės ozono sluoksniui. Tais pačiais metais buvo apribotas ir chlorfluorangliavandenilio naudojimas. Aerozolinių dezodorantų populiarumas smarkiai krito, nepaisant to, kad jų gamintojai greitai rado alternatyvą draudžiamoms kenksmingoms medžiagoms. Tad vėl išpopuliarėjo sausieji dezodorantai. Nors šiandien ir toliau gaminama aerozolinių ir rutulinių dezodorantų, sausieji išlieka populiariausi.

Kokia yra šiuolaikinių dezodorantų-antiperspirantų sudėtis? Iš pradžių antiperspirantų pagrindą sudarė cinko oksidas, šiek tiek vėliau imta naudoti aliuminio sulfatą, aliuminio chloridą, aliuminio hidrochloridą, aliuminio ir cirkonio chlorhidratą, gliciną ir kitus cheminius junginius.

Dezodorantas ar antiperspirantas?

Abi šios priemonės pasižymi skirtingu poveikiu. Pagrindinė dezodorantų funkcija – naikinti nemalonų kvapą, todėl šių gaminių sudėtyje yra kvapiųjų medžiagų. Dezodorantuose taip pat yra antibakterinių medžiagų: triklozanas ir chlorheksidinas slopina ne tik kenksmingų bakterijų, bet ir naudingos odos mikrofloros dauginimąsi, tad tai daro įtaką odos jautrumui ir apsaugai; farnezolis veikia tik patogenines bakterijas. Kitaip tariant, dezodorantai neslopina prakaitavimo, jie tik mažina mikroorganizmų gausą, taigi ir prakaito kvapą padaro ne tokį intensyvų.

Antiperspirantas nuo dezodoranto skiriasi tuo, kad stabdo prakaito liaukų veiklą, t. y. slopina prakaitavimą. Pagrindinės antiperspirantų veikliosios medžiagos – aliuminio druskos. Dera atminti, kad dezodorantą galima naudoti kelis kartus per dieną, o štai antiperspirantą rekomenduojama ant švarios ir sausos pažastų odos tepti ar purkšti kartą per dieną, mat didelis kiekis aliuminio druskų gali būti kenksmingas.

Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę.