Tarp žemės ir dangaus atsiveria didelė erdvė, patiriamas laisvasis kritimas, skleidžiasi parašiutas, ausyse švilpia vėjas, o širdis stingsta, lyg išgėrus baimės, džiugesio ir jaudulio kokteilį... Visa tai leidžia pajusti šuolis parašiutu. Dar kartą ar „ačiū, ne“?

Birutė JANČIENĖ

Parašiutizmo užuomazgos

1891 m. rugsėjo 15 d. į Vilnių atvykęs garsus to meto rusų oreivis Stanislavas Drevnickis demonstravo skrydžius oro balionu ir atliko šuolius parašiutu. Pirmasis skrydis įvyko tuomečiame Botanikos sode (dabartiniame Kalnų parke).

Pradėjus skraidyti oro balionais, vėliau – ir lėktuvais, parašiutai buvo naudojami kaip avarinės gelbėjimosi priemonės. 1919 m. ėmus kurti Lietuvos aviaciją, parašiutai nebuvo naudojami. Tik 1927-aisiais pradėta juos pirkti iš užsienio įmonių. Lakūnai nepatikliai žiūrėjo į šias gelbėjimosi priemones, mat ne visi to meto parašiutai buvo patikimi. Visgi, kaip sakoma, nutiko pirmasis kartas. Oro žvalgas kapitonas Vladas Morkus 1928 m. sausio 26 d. Kauno aerodrome išbandė itališką parašiutą „Salvator“. Tai buvo pirmasis lietuvio šuolis. Kaip žinoma, be bandomųjų šuolių, per aviacijos šventes yra atliekami ir parodomieji šuoliai. Tačiau tuo metu savanorių nebuvo daug. Iki 1934-ųjų daugiausia parodomųjų šuolių atliko Lietuvos parašiutizmo pionieriai – karo lakūnai Klemensas Martinkus ir Romualdas Marcinkus.

1936 m. šuolius parašiutais pradėjo Lietuvos aeroklubo lakūnai ir sklandytojai. Tų metų birželio 7 d. Tauragėje pirmą kartą Lietuvoje su parašiutu šoko moteris – aeroklubo lakūnė Antanina Liorentaitė. Tais pačiais metais Palangoje pirmuosius šuolius atliko masinio parašiutizmo Lietuvoje pradininkas Viktoras Ašmenskas. Tuo metu Lietuvos aeroklube nebuvo parašiutizmo sekcijos, nors entuziastų, pamėgusių šuolius parašiutais, netrūko.

Parašiutų sporto pradžia mūsų šalyje laikoma 1937 m. gegužės 16 d. Tądien Kaune vykusioje aviacijos šventėje, skirtoje Lietuvos aeroklubo dešimtmečiui paminėti, buvo atlikti parodomieji šuoliai parašiutais. Na, o įspūdingiausias pasirodymas – tai iš šešių lėktuvų pažirusių dešimties parašiutininkų šuolis iš 800 metrų aukščio. Masiniu užsiėmimu parašiutizmas Lietuvoje tapo tik nuo 1948 m.

Šuolių parašiutais instruktoriai

Algimantas Skuodis Lietuvos parašiutų sporto federacijos prezidentu tapo vos prieš metus, tačiau patirties šiame sporte turi per akis. Kur rengiami šuolių parašiutais instruktoriai? Aeroklubuose yra organizuojami specialūs tokių instruktorių mokymo kursai. Būsimųjų šuolių parašiutais instruktorių mokytojai – iš užsienio šalių atvykę specialistai, vadinamieji instruktoriai egzaminatoriai.

Tiesa, instruktorius instruktoriui nelygus. Yra kelios instruktorių kvalifikacijos, mokoma skirtingų šuolių parašiutais – pavyzdžiui, žmogus rengiamas šokti vienas, t. y. su automatiškai išsiskleidžiančiu parašiutu, arba šokama tandemu, susikabinus su instruktoriumi. Tai skirtingi dalykai. Beje, yra kelios parašiutininkų kategorijos, priklausančios nuo parašiutininko patirties ir įgūdžių. Štai A kategorija suteikiama asmeniui, tapusiam parašiutininku ir gavusiam pirmąją licenciją. Patyrusiems parašiutininkams, atlikusiems daugiau nei 500 šuolių, įgijusiems daug patirties, suteikiama D kategorija.

Be abejo, ne kiekvienas parašiutininkas gali būti mokymo instruktoriumi. Instruktoriumi gali tapti tik patyręs parašiutininkas, išklausęs specialų mokymo kursą ir išlaikęs egzaminą. Taigi, vos tapus parašiutininku, instruktoriumi tikrai netampama. Pirmiausia būtina sukaupti patirties, pačiam atlikti mažiausiai pusę tūkstančio šuolių. Juk vos iškeptas automobilio vairuotojas iškart irgi negali imtis mokyti kitų. Tam reikia įgūdžių.

Iš kokio aukščio sklendžiama žemyn?

Pasak pašnekovo, vadinamųjų pirmašuolių šuoliai vyksta iš 1–1,5 kilometro aukščio. Bet tik tuomet, kai parašiutai išsiskleidžia automatiškai. Kaip tai vyksta? Parašiutininkas pro lėktuvo duris žengia vienas. Šiuo atveju parašiutas išsiskleidžia automatiškai, ir žmogus iš esmės nepatiria laisvojo kritimo. Be abejo, prieš pakildamas į dangų, būsimasis šuolininkas išklauso kelių valandų trukmės kursą: yra supažindinamas, kaip reikia leistis, kur pasukti. Tokius „pirmakursius“ stebi ant žemės stovintys instruktoriai. Jie specialia įranga susisiekia su parašiutininkais ir nurodo, kaip elgtis.

Šuoliai, kaip minėta, atliekami ir tandemu – pirmašuolis šoka kartu su instruktoriumi specialiu dviviečiu parašiutu. Toks šuolis gali būti atliekamas ir iš 4 kilometrų aukščio. Tada patiriamas laisvasis kritimas, jis trunka apie 50 sekundžių, kol išskleidžiamas parašiutas. Kai parašiutas išsiskleidžia, pamažu artinamasi link žemės. Kiek trunka toks šuolis? Iki penkių minučių. A. Skuodis tikina, jog ir individualieji, ir tandeminiai šuoliai yra ganėtinai saugūs. Be abejo, leisdamasis vienas, žmogus gali ką nors supainioti, atlikti ne tokį veiksmą. Ir? Na, susipins kojos, galbūt užklius už kokio grumsto, nikstelės... Panašių dalykų išties nutinka pasiekus žemę. Leidžiantis su instruktoriumi visą šuolio valdymą perima pastarasis.

Patinka ir moterims, ir vyrams

Lietuvos parašiutų sporto federacijos prezidentas pabrėžia, kad šią pramogą mėgsta ir vyrai, ir moterys. Amžius? Būna įvairaus amžiaus žmonių – nuo keturiolikmečių paauglių iki brandžių senjorų. Klaipėdoje laisvąjį kritimą (kartu su instruktoriais) išbandė dvi draugės – 70 ir 83 metų senjorės. Ir netvėrė pirmojo šuolio džiaugsmu. Svarbiausia – ne amžius, o sveikata. Be abejo, aeroklubuose medicininė patikra neatliekama, medikai čia nedirba. Žmogus privalo būti atsakingas už save.

Prieš skrydį pasirašomi dokumentai, kuriuose asmuo patvirtina, jog neturi sveikatos bėdų. Pavyzdžiui, neserga epilepsija, neturi širdies ar stuburo problemų. Ar patiriama traumų? Žinoma, būna tokių atvejų, ypač tūpiant, – žmogus nugriūna, užsigauna, nikstelėja koją, susižaloja. Bet juk nukristi galima ir nuo dviračio? Su parašiutais šoka netgi neįgalūs žmonės! Be kojų, rankų, paralyžiuoti, turintys judėjimo negalią. Žinoma, kartu su instruktoriumi. Tarp dangaus ir žemės patiriama tokių įspūdžių!

Laisvojo kritimo pojūtis – ypatingas. Su kuo jį galima palyginti? Krentama kone 200 km/val. greičiu. Nieko sau?! Juntamas milžiniškas oro srautas. Panašiai būtų, jei lėkdami tokiu greičiu automobiliu iškištume galvą pro langą. Arba nuo aukšto tramplino nertume į vandenį. Laisvasis kritimas – tai būsena, kai kūną veikia tik gravitacija. Jis trunka labai trumpai, tačiau potyris išlieka ilgam, suteikia sparnus. Šio sporto atstovai teigia, jog tik parašiutininkai supranta, kodėl paukščiai čiulba. Patyrę parašiutininkai krinta ir žemyn galva, ir tarsi gulėdami ant nugaros. Tai leidžia patirti ypatingą laisvojo kritimo pojūtį.

Ar svarbus žmogaus kūno svoris? Parašiutų yra įvairių, pritaikytų įvairioms apkrovoms. Tačiau mokinio svoris negali būti didesnis nei 120 kg. Žinoma, norint atlikti šuolį parašiutu galioja ir daugiau taisyklių. Štai 14–16 metų asmenys privalo turėti raštišką tėvų (globėjų) sutikimą. Ši pramoga labai priklauso nuo oro sąlygų. Subjurus orui, šuolis gali būti atidėtas. Atlikti šuolius draudžiama apsvaigusiems nuo alkoholio ar narkotinių medžiagų asmenims.

Noras nugalėti baimę

Tai, kas vieniems atrodo labai baisu ir pavojinga, kitiems kelią malonų jaudulį ir azartą išmėginti. Vieni žmonės iš prigimties mėgsta ekstremalius dalykus – nori šokti į pavojaus nasrus, tik ir žiūri, kur galėtų įrodyti savo drąsą. Kiti sunkiai ryžtasi ekstremaliems išbandymams. Tačiau nugali noras patirti ką nors ypatingo, išžengti iš vadinamosios komforto zonos.

Suvokus, kad netrukus reikės šokti ir patirti laisvąjį kritimą, mūsų kūną apima baimė. Nors laisvasis kritimas trunka trumpai, smegenys iš anksto ima ruoštis bauginančiam įvykiui. Dėl to šis potyris atrodo ilgesnis, nei yra iš tiesų. Ekstremaliai pramogaujant, išsiskiria adrenalino, lemiančio tam tikrus organizmo pokyčius. Baimės jausmas pasireiškia įvairiai. Širdis pradeda greičiau plakti, raumenys įsitempia, o visi pojūčiai paaštrėja. Laisvojo kritimo metu – dėl didelio greičio ir gravitacijos – paprastai nieko aplink nematoma. Dažniausiai taip būna atliekant pirmuosius šuolius, ir šis reiškinys vadinamas tunelio efektu. Taip pat trumpam suprastėja klausa, tačiau to galima ir nepastebėti, ypač šokant su parašiutu, nes, kylant lėktuvui, užgula ausys ir didelis turbinų garsas neleidžia laisvai susikalbėti.

Visgi didžiausias emocijų pliūpsnis ir nenusakoma euforija užplūsta nusileidus. Tuomet smegenys ima „virškinti“ informaciją: pradedama suprasti, kas įvyko. Patyrę didelį stresą ir naujų įspūdžių žmonės jaučiasi pakylėti, ypač laimingi, nusiteikę optimistiškai ir kupini jėgų. Štai kodėl dauguma žmonių, vos nutūpę ant žemės, teigia, kad ši pramoga – pirmą, bet tikrai ne paskutinį kartą.

Metų laikas

Vargiai išvysime margaspalvių parašiutų žiemą ar lietingą dieną. Įprastai šios oro pramogos vyksta balandžio–spalio mėnesiais.

Koks prietaisas pakelia į padangę žmogų, pasiryžusį pirmajam šuoliui? Be abejo, lėktuvas. Pasak A. Skuodžio, dažniausiai skraidinama „kukurūznikais“, bet yra ir kitokių lėktuvų, kaip antai dvimotorių, kuriuose telpa net iki 20 žmonių. Profesionalūs parašiutininkai šoka ir iš sklandytuvų, oro balionų, taip pat nuo tiltų, uolų ir pan.

Ar būna, kad paskutinę minutę žmogus (pirmašuolis) supanikuoja ir nešoka? Būna, bet retai. Pašnekovas šypsodamasis sako, kad tuomet, kai šuolis atliekamas dviviečiu parašiutu, t. y. su instruktoriumi, žmogus tiesiog neturi kito pasirinkimo. Iš tiesų, jei asmuo, ketinantis atlikti šuolį parašiutu, išsigąsta, supanikuoja, nebenori šokti, prievarta tikrai niekas jo neišstumia iš lėktuvo.

Kartą paragavęs negali sustot?

Įdomu, ar pabandę kartą kitą šuolius parašiutais žmonės dažnai užsikabina ir nori vėl ir vėl? A. Skuodis teigia, kad jam tenka susidurti su dviejų tipų pirmašuoliais. Vieni, vos nutūpę ant žemės, džiaugiasi, jog buvo fantastiška, nepakartojama, nuostabu, ir iškart skuba užsirašyti naujam šuoliui. Neretai iš tokių besidžiaugiančiųjų randasi naujų parašiutininkų. Kiti pasidžiaugia, jog buvo įspūdinga, tačiau – „ačiū“, pakartoti nenorėtų.

Ar šuolis parašiutu – brangi pramoga? Vienam asmeniui, jei šoka vienas, kainuoja iki šimto euro, su instruktoriumi, patiriant laisvąjį kritimą, – daugiau nei šimtas eurų.

„Tikimės, kad aeroklubai vasarą atnaujins veiklą ir padangėje vėl išvysime ramiai besileidžiančių parašiutininkų“, – sako Lietuvos parašiutų sporto federacijos vadovas.

Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę.