Dažnas mūsų, net ir suprasdami, kad mums neįtikėtinai pasisekė – esame sveiki, sotūs, mylimi, dirbame mėgstamą darbą, – vis tiek leidžiame kasdieniniams susierzinimams užvaldyti mintis. Iškart užmirštame šimtus dalykų, kurie kiekvieną dieną pavyksta sklandžiai, ir sutelkiame dėmesį į kelias nesėkmės akimirkas.

Neretai gyvenimą regime kaip daugybę problemų ir viena po kitos einančių krizių; gyvename apimti būsenos, kurią psichologai vadina „trūkumo“ mąstysena, užuot veikę vadovaudamiesi „pertekliaus“ mąstymu. Pernelyg daug laiko graužiamės dėl to, ko trūksta, užuot džiaugęsi tuo, ką turime.

Kai mąstymui reikia didelių pokyčių, dėkingumo projektas galėtų puikiai patarnauti raktu į sėkmę. Amerikiečių autorius A. J. Jacobsas, parašęs ne vieną „New York Times“ bestseleriu pripažintą kūrinį, imasi neįprasto iššūkio, kurį pristato knygoje „Tūkstantį kartų ačiū“.

Viskas prasideda nuo apgaulingai paprastos idėjos. A. J. Jacobsas retai susimąstydavo apie geriamą kavą, išskyrus atvejus, kai ši išsiliedavo ant švarko ar nuplikydavo gomurį. Tačiau susiklosčiusios aplinkybės jį privertė pakeisti šitokį požiūrį. Prieš kurį laiką, mėgindamas kovoti su įprastu jam irzlumu ir nekantrumu, sugalvojo imtis ypatingos užduoties: pasižadėjo sau, kad padėkos kiekvienam žmogui, dėl kurio gali gerti savąjį puodelį kavos. Pasiryžo pasakyti ačiū baristui, pupeles užauginusiam ūkininkui ir visiems kitiems, atsiduriantiems tarp jų. Paaiškėjo, kad susidaro velniškai didžiulis padėkų skaičius: autorius ištarė ačiū net tūkstančiui žmonių.

Kodėl taip svarbu jausti ir išreikšti dėkingumą? Pasak A. J. Jacobso, „tyrimai rodo, kad psichologinė dėkingumo nauda – neišmatuojama. Dėkingumas gali nuvyti depresiją, pagerinti miego kokybę ir mitybą, taip pat paskatinti norą dažniau sportuoti. Sergantys širdies ligomis pasveiksta kur kas greičiau, jeigu rašo į dėkingumo dienoraštį. Neseniai atliktas tyrimas atskleidė, kad dėkingumas žmones daro dosnesnius ir geraširdiškesnius nepažįstamiesiems.

Dar vienas tyrimas, kurio rezultatai apibendrinti žurnale „Scientific American“, rodo dėkingumą esant pačiu geriausiu būsimos gerovės ir palankių santykių rodikliu, nurungiančiu net dvidešimt keturias įspūdingas savybes, tokias, kaip viltingumas, meilė ir kūrybiškumas. Kaip kad teigia benediktinų vienuolis Deividas Steindl-Rastas: „Laimė neveda prie dėkingumo. Dėkingumas veda prie laimės.“

Šis dėkingumo iššūkis autorių pakilnojo skersai laiko zonų ir aukštyn žemyn socialinės padėties kopėčiomis. Pakeliui į tikslą jis iš naujo permąstė viską, ką žino: nuo globalizacijos iki bebrų, nuo ap¬kabinimų iki šriftų ir nuo elektros lempučių iki senovės Romos. Permainų neišvengė nei autoriaus politiniai įsitikinimai ar pasaulėžiū¬ra, nei skonio pojūtis.

A. J. Jacobsas kviečia ir skaitytojus puoselėti dėkingumą: „Noriu paraginti jus įžengti į savo dėkingumo taką ir juo eiti. Tai išties įstabi kelionė. Taip apibūdinčiau savąją. Išmokau stulbinamai daug naujų dalykų ir patyriau įvairiausių šiltų ir malonių jausmų“. Kad ir kaip sunku jaustis dėkingiems, kai dideliu greičiu lekiame per gyvenimą ir galvojame tik apie tai, kas laukia toliau, derėtų kreipti daugiau dėmesio, kas priešais mūsų akis, dažniau stabtelėti ir pasigrožėti mielomis smulkmenomis. Tapę atidesni aplinkai, netruksime įvertinti psichologinę dėkingumo naudą.