Pagrindinis romano herojus – jaunas brazilas vardu Paulo, trokštantis tapti rašytoju, iškeliauja po pasaulį, ieškodamas gilesnės gyvenimo prasmės: iš pradžių garsiuoju „mirties traukiniu į Boliviją“, vėliau autostopu per Peru, Čilę ir Argentiną. Atklysta jis ir į Amsterdamą – miestą, pilną žmonių, vilkinčių ryškiaspalvius drabužius, deginančių smilkalus, medituojančių, grojančių, diskutuojančių apie seksualinę laisvę, sąmonės ribų praplėtimą ir vidinės tiesos paieškas.

Ten jis sutinka jauną olandę Karlą, kuri susiruošusi vykti į Nepalą ir tik laukia tobulo kelionės kompaniono. Ji įtikina Paulo drauge keliauti magiškuoju autobusu per Europą, Centrinę Aziją iki Katmandu. Jie leidžiasi į kelionę kartu su nepakartojamais pakeleiviais, kurių kiekvienas turi savą gyvenimo istoriją ir kelyje išgyvena asmeninę transformaciją. Naujo romano leidimo proga dalinamės interviu su rašytoju P.Coelho.

– Naujausiame romane „Hipis“ pasakojate apie savo keliones po Pietų Ameriką ir Europą 1970-aisiais. Kodėl būtent dabar ėmėtės istorijos apie anuos laikus?

– Visuomenė nebemoka išgirsti netgi savo kaimyno. Kasdien įsitraukiame į daugybę mandagių pokalbių, tačiau dienos pabaigoje vis tiek nebegirdime vienas kito. 1970-aisiais buvome kupini vilties, kad sugebėsime pakeisti šį pasaulį. Manau, kad šių dalykų trūksta dabar.

– Ar hipių judėjimas turėjo savo tamsiąją pusę?

– Taip, hipių laikais egzistavo narkotikai ir laisvi seksualiniai santykiai, tačiau nevadinčiau šių reiškinių negatyviais. Anais laikais buvo išleista daugybė pinigų narkotikų prevencinėms reklamoms, anonsavusioms jų keliamas grėsmes. Sutinku, kad narkotikai yra pavojingi, tačiau dabar jie atrodo kur kas žalingesni nei buvo anuomet.

– Ar manote, kad jūsų karta buvo pajėgi suprasti viską apie visuomenę?

– Mūsų karta suprato, kad kartą buvęs hipiu, juo liksi visą gyvenimą. Žinoma, negalėčiau vadintis tikru hipiu, patogiai įsitaisęs čia, Ženevoje. Tačiau mano vertybės nepasikeitė: paprastas žvilgsnis į gyvenimą, sveika mityba, pagarba moterims. Mūsų karta buvo aistringi keliautojai – tačiau atėjo laikas, kuomet turime išlaikyti ir pasirūpinti pirmiausia savimi. Būtent šis dvilypumas tapo iššūkiu.

– Kaip manote, ar galima teigti, kad JAV prezidentas Donaldas Trumpas atstovauja lengvabūdiškąją hipių kultūros pusę?

– Nenorėčiau komentuoti šios asmenybės. Trumpas yra Amerikos problema. Man nepatinka žmonės, kurie pradeda kalbėti apie mano šalį ir puola dalinti patarimus, kaip turėtume ją valdyti. Verčiau jau jie mokytųsi, kaip reikia gyventi, nesivadovaudami nuostata, jog JAV yra atsakinga už visą pasaulį.

– Kaip trumpai galėtumėte apibūdinti pagrindinius savo naujojo romano veikėjus – Paulo ir Karlą, su kuria vyras leidžiasi į kelionę po pasaulį?

– Tai du smalsūs žmonės, atviri visoms pasaulio galimybėms. Karla – moteris, pasiūliusi keliauti su kartu į Nepalą. Aš sutikau, nes kiekviena patirtis vis dar yra tikroji gyvenimo esmė. Kartu leisdamiesi į kelionę po pasaulį neišvengiamai priėmėme ir visas būsimas kelyje pasitiksiančias rizikas. Neveltui knygoje dalinuosi ir nepatogiomis patirtimis, pavyzdžiui, kuomet buvau areštuotas ir pakliuvau į kalėjimą, nes tiesiog negalėjome susikalbėti su karinės diktatūros valdžios atstovais.

– Romano herojų meilės santykiai „Hipyje“ gerokai komplikuoti. Ar buvote kada nors įsimylėjęs?

– Neprisimenu, kada būčiau neįsimylėjęs. Juk egzistuoja daugybė meilės rūšių. Aistringa Eroso meilė kitam žmogui. Philía – meilė išminčiai. Galiausiai visas ribas peržengianti meilė – Pragma. Esu vedęs daugiau nei 38 metus ir vis dar negaliu įsivaizduoti gyvenimo be savo žmonos. Kiekvieną kartą kai einu miegoti, pažvelgiu į ją ir mintyse pasakau sau: „Dieve, tai mano didžiausia gyvenimo dovana – kad galėjau savo gyvenimo kelyje sutikti žmogų, kuris mane visiškai supranta“.

– Žvelgiant trisdešimt metų atgal, kuomet pasirodė jūsų žinomiausia knyga „Alchemikas“, ar galėtumėte įvardinti, kaip nuo tada pasikeitė jūsų gyvenimas?

– „Alchemikas“ mano gyvenime pakeitė viską. Tai buvo ilgo proceso pradžia, kuomet buvau keturiasdešimties, taigi turėjau laiko prisitaikyti prie manęs laukiančių pokyčių. Nepamečiau galvos, kai pradėjęs nuo nieko, staiga pertekau pinigais. Svarbiausia, juk yra mokytis, kaip puoselėti savo dvasią. Stengiuosi šios pozicijos laikytis ir dabar. Todėl tikiuosi, kad galėsiu rašyti iki paskutinės gyvenimo dienos.

– Ar galime tikėtis, kad netrukus išvysime filmo ekranizaciją pagal vieną iš jūsų romanų?

– Ne, aš niekada neįsivaizdavau savo knygų perkeltų į kino ekranus. Žinoma, buvau pakankamai naivus ir galbūt be reikalo didžiavausi, kuomet „Alchemikas“ buvo išleistas JAV, o netrukus jo teisės buvo parduotos Holivudui. Visgi, manau, kad knyga netampa geresnė vien dėl to, kad virsta filmu. Juk pastaroji žadina skaitytojo kūrybiškumą, o filme viskas žiūrovui pateikiama iš anksto.