Meilės istorijos dažnai virsta legendomis, bet reta kuri įgyja tokį istorinį ir kultūrinį svorį, kaip Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės. Jų jausmai peržengė politines intrigas, sukėlė audras rūmuose ir iki šiol žavi istorijos mylėtojus. Ši meilės istorija dar labiau įtraukia vaikštant po vietas, susijusias su jų ryšiu. Pilininko namo ir Naujojo arsenalo teritorijoje galima pamatyti slapto koridoriaus, kuris padėjo įsimylėjėliams slapta susitikti, likučius ir Barboros bažnyčios pamatus – vietą, kur ji turėjo būti perlaidota.

Apie šią išskirtinę meilės istoriją ir naują teminę ekskursiją „Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės meilės takais“ pasakoja Lietuvos nacionalinio muziejaus naujausio padalinio – Pilininko namo – edukatorius Laisvūnas Čekavičius.

Meilės užuomazgos ir netikėta santuoka

Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės meilės istorija buvo ne tik asmeninis jausmų išbandymas, bet ir visos valstybės likimą keičianti drama.

Pirmą kartą jiedu galėjo vienas kitą išvysti dar 1528–1529 ar 1533–1536 metais, kai karalaitis su tėvais viešėjo Vilniuje. Tačiau pirmas tikslingas susitikimas, anot šaltinių, įvyko tik 1543 metais, kuomet Žygimantas Augustas nuvyko pas Barborą į Goštautų rezidenciją Geranainyse. 1542 m. gruodžio mėnesį mirė Barboros vyras vaivada Stanislovas Goštautas. Savo palikime jis Barborai paskyrė gausybę turto. Jaunąjį karalaitį suorganizuoti pasimatymą su Barbora skatino ne tik noras pasisavinti dalį šio turto, bet ir aistra – jam teko girdėti pasakojimus, kad vaivadienė yra įdomi ir graži moteris.

Pirmojo susitikimo smulkmenų nežinoma, bet istorikai mano, kad romanas prasidėjo tada. Po keletą savaičių trukusios viešnagės Žygimantas Augustas išvyko iš Geranainių su mirusio vaivados S. Goštauto pinigais. Vėliau Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės santykiai, pasak L. Čekavičiaus, „plėtojosi dvariškos kultūros apsuptyje, bet virto asmenine ir nevaldomai aistringa istorija“.

Nuo tada Žygimantas Augustas dažnai lankėsi pas Barborą. Reikia pabrėžti, kad Mikalojus Rudasis ir Mikalojus Juodasis Radvilos, siekdami įgyti didesnės politinės galios savo giminei, sumaniai kurstė karalaičio susidomėjimą Barbora.

XIX a. istorikai tikino, kad Žygimanto Augusto vizitai pas Barborą buvo idiliški ir romantiški. Pasakojama, kad karalaitis ją lankė gėlių pilname sode, kad šnibždėjo meilės žodžius, nuolankiai kurstė nekaltą draugystę. Anot L. Čekavičiaus, tai greičiau romantizuotas vaizdas: „Karalaitis, būdamas itin išsilavinęs žmogus ir turėdamas pietietiško kraujo (jo motina buvo italė Bona Sforca) pasižymėjo didžiule aistra. Tad šioje vietoje turiu pabrėžti, kad šiek tiek griausiu romantinį Žygimanto Augusto ir Barboros meilės mitą. Realybė buvo kiek kitokia ir labiau pikantiška, ir asketiškos meilės nebuvo – juos jungė aistra“.

Nerūpestingą šios poros gyvenimą kiek aptemdė priminimas karalaičiui, jog jis yra vedęs ir privalo atsivežti į Vilnių savo žmoną Elžbietą Habsburgaitę, – ką galiausiai ir padarė. Jų santykiai buvo paviršutiniški. 1545 m. Elžbieta Habsburgaitė mirė nuo epilepsijos priepuolio.

Žygimantas Augustas apsirengė gedulo rūbais, bet didelio liūdesio nerodė. Elžbietos mirtis leido Barborai be jokio dangstymosi vilioti Žygimantą Augustą.

Įdomu ir tai, jog ši meilė buvo pelninga Radviloms – 1544 m. karalaitis padengė Barboros brolio Mikalojaus Rudojo išlaidas jo rūmų statyboms Vilniuje, 1545 m. pusbroliui Jonui padovanojo 200 auksinių, Mikalojui Juodajam – 400 auksinių.

„Kaip galima suprasti, tokio pobūdžio gyvenimas ir vis didesnis Žygimanto Augusto postūmis į Radvilų įtakos zoną stipriai pykdė jo tėvus“, – pasakoja L. Čekavičius.

Jų slaptos vedybos įvyko apie 1547 m. vasarą. Tai buvo drąsus žingsnis, nes Barbora – nors ir kilusi iš įtakingos Radvilų giminės – nebuvo tituluota užsienio princesė.

„Žygimantas Augustas įvykdė tai, ko iš jo nesitikėjo niekas – nesitardamas su didikais jis priėmė individualų sprendimą vesti savo mylimą moterį“, – teigia L. Čekavičius.

Motinos ir didikų pasipriešinimas

Šis sprendimas sukėlė politinį skandalą, kurio aidas nuvilnijo per Lenkiją: santuoka susikirto su galingiausių XVI a. Lietuvos ir Lenkijos politinių jėgų interesais, todėl įžiebė didžiulius prieštaravimus. Kaip pažymi L. Čekavičius, „tai buvo neeilinis atvejis, kai karaliaus pasirinkimas sulaukė tokio stipraus pasipriešinimo – meilė tapo kovos lauku tarp didikų ir valdovo valios“.

Didžiausia šios santuokos priešininkė buvo Žygimanto Augusto motina karalienė Bona Sforca. Ji siekė, kad sūnus vestų užsienio kunigaikštytę ir taip sustiprintų tarptautinius ryšius. „Bona negalėjo patikėti, kad jos sūnus gyveno it palaidūnas, nepakluso dinastiniams dėsniams, o pasirinko moterį, kurią mylėjo“, – pasakoja L. Čekavičius. Dėl to ji ėmėsi aktyvių veiksmų – stengėsi daryti spaudimą dvarui, skleisti gandus apie Barborą ir netgi įtikinti Lenkijos didikus nepatvirtinti jos kaip karalienės. Tiesa, reikia pabrėžti, kad Bona pripažino savo marčią prieš pat jos mirtį.

Ne mažiau skeptiški buvo ir Lenkijos didikai. Nemaža Lenkijos bajorų dalis siekė, kad karaliumi 1548 m. tapęs Žygimantas Augustas mestų Barborą Radvilaitę. Jie baiminosi, kad būsimieji įpėdiniai užims sostą Jogailaičių paveldėtoje Lietuvoje ir tuo būdu padarys Lietuvos ir Lenkijos uniją negalimą. Lenkų didikams būtų buvę naudingiau, jeigu Žygimanto Augusto žmona būtų kilusi iš svetimos karalystės. Lietuvos didikai laikėsi neutraliai, jie iš esmės sutiko su Žygimanto Augusto sprendimu. Nepaisydamas pasipriešinimo Žygimantas Augustas nenusileido, todėl po ilgų derybų ir įtikinėjimų Barbora 1550 m. buvo karūnuota Lenkijos karaliene. „Tai buvo beprecedentis įvykis – ji tapo ne tik Žygimanto Augusto žmona, bet ir visos šalies simboliu, nepaisant visų intrigų ir pasipriešinimo“, – pažymi L. Čekavičius.

Meilės pėdsakais aplink Pilininko namą

Daugiau intriguojančių detalių atskleidžia specialios Pilininko namo ekskursijos. Jas išskirtinėmis daro tai, kad vyksta ten, kur ši istorija ir vyko – Vilniaus Žemutinės pilies, Naujojo bei Senojo arsenalų ir Pilininko namo teritorijoje.

„Jų meilė virė Vilniuj. Lietuvos nacionalinio muziejaus padaliniai įsikūrę ten, kur Žygimantas Augustas ir Barbora praleido daug laiko, čia vyko jų slaptosios meilės istorijos epizodai. Ekskursijos metu tiesiogine žodžio prasme trypiame Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės meilės takais, o mus supsiančių pastatų sienos byloja apie jų meilę, politines kovas ir neišvengiamą likimo dramą“, – teigia L. Čekavičius.

Būtent Žygimanto Augusto valdymo laikais atsirado pats Pilininko namas, o priešais esančio Naujojo arsenalo teritorijoje XVI a. buvo jo rūmai. Juose Žygimantas Augustas rengė puotas, maskaradus, turnyrus. Į rūmus atgabenta daugybė vengriškų vynų, užjūrio prieskonių, prancūziškų audeklų, venecijietiškų veidrodžių.

„Augustas neskaičiavo nei aukso, nei valandų. Festivaliai, banketai ir medžioklės buvo tik jo romano su Barbora fonas. Įdomu tai, kad Pilininko namas turėjo du jungiančius uždarus koridorius su Žygimanto Augusto rūmais. Prie pat Pilininko namo buvo koridorius, kuriuo Žygimantas Augustas keliaudavo link Radvilų rūmų susitikti su Barbora“, – atskleidžia L. Čekavičius.

Nors daug kas neišliko, archeologiniai radiniai ir rašytiniai šaltiniai leidžia atkurti jų laikų Vilnių. Ekskursijos metu galima išvysti ir išlikusius slaptojo tunelio – mylimuosius jungusio legendinio koridoriaus – fragmentus.

Tragiška pabaiga ir amžinas atminimas

Barboros Radvilaitės gyvenimas karalienės soste buvo trumpas – vos po kelių mėnesių ji susirgo ir 1551 m. mirė. Jos mirtis buvo didžiulis smūgis Žygimantui Augustui, kuris, pasak L. Čekavičiaus, „liko sugniuždytas, o jo valdžia niekada nebebuvo tokia stipri kaip anksčiau“. Meilė, kuri kėlė audras politikoje, galų gale tapo tragišku asmeniniu praradimu.

Netoli Pilininko namo galima išvysti ir Barboros bažnyčios pamatus. Šios bažnyčios statybą Žygimantas Augustas pradėjo po Barboros laidotuvių. Statybai naudotos medžiagos buvo itin brangios – smiltainis vežtas iš Gotlando, marmuras iš Belgijos.

Žygimantas Augustas norėjo tiek pats būti palaidotas šioje bažnyčioje, tiek čia perlaidoti Barborą. Tačiau taip nenutiko, ir ji amžiams liko Vilniaus arkikatedros koplyčioje.

Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės istorija – viena garsiausių Lietuvos praeities legendų, įrodanti, kad net valdovų širdys nepaklūsta politinėms schemoms. Jų meilė gyva iki šiol – per istorinius pasakojimus, meną ir ekskursijas, leidžiančias pajausti šios ypatingos istorijos dvasią.

Kaip pabrėžia muziejaus edukatorius L. Čekavičius, Barboros Radvilaitės legenda nėra vien istorinis pasakojimas – ji gyvena per įvairias kultūrines iniciatyvas, tarp jų ir Pilininko namo edukacines veiklas: „Barboros atminimas peržengė laikmečius ir tapo neatsiejama mūsų kultūros dalimi – nuo literatūros iki teatro ir muziejinių ekskursijų. Šiandien jos istorija ne tik pasakojama knygose, bet ir gyvai perteikiama edukacinėse programose. Mūsų sukurta ekskursija yra patyrimas, kuris leidžia suprasti XVI a. pasaulį ir meilės istorijos dramą“.

Teminės ekskursijos „Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės meilės takais“ organizuoja Pilininko namas. Įsigyti bilietus galima adresu: spausti čia. Pilininko namas yra pats naujausias Lietuvos nacionalinio muziejaus padalinys, įsikūręs Gedimino kalno papėdėje. Čia veikianti ekspozicija supažindina su esminėmis Lietuvos tapatybę formavusiomis idėjomis.

Pranešimas spaudai.