Lietuvoje yra daugybė skulptūrų ir architektūros paminklų. Šį kartą apsistosime ties kūriniais iš mūsų jaunystės ar net vaikystės nuotraukų albumų, bet ne dėl nostalgijos praėjusiam laikui, o dėl smalsumo ir pagarbos kūrėjams. Juo labiau kad tie kūriniai išlikę iki mūsų dienų, mat su jokia ideologija nesusikirto.

Rasa ŽEMAITIENĖ

Atostogos Palangoje neapsieidavo be fotoaparato spragtelėjimo prie skulptūros „Jūratė ir Kastytis“, Kaune, kur buvę, kur nebuvę, taisydavomės nuotraukai prie Vytauto Didžiojo karo muziejaus liūtų, to paties Kauno pakraštyje esančio IX forto muziejaus memorialinis paminklas irgi priversdavo prie jo įsiamžinti. Pirčiupių „Motina“ – dar vienas paminklas, saugantis skaudžią istoriją, o mes saugome apsilankymo liudininkę – fotografiją.

Tačiau, prisipažinkime, žinių apie šių kūrinių atsiradimą dažnas turime mažai. O juk istorijų puslapius pavartyti labai įdomu. Gaila tik dėl vieno: jų kūrėjų ir amžininkų jau nepakalbinsime – iškeliavę. Kartais galbūt maža išgirsti ir išklausyti, bet akivaizdu, kad tie kūrėjai savo pavardes į architektūros istoriją įrašė iškiliais savo darbais.

„Jūratė ir Kastytis“ Palangoje

Vos pagalvojus apie šią skulptūrinę kompoziciją, padvelkia atostogomis ir... meile. Juk skulptūra buvo sukurta remiantis legenda apie tragišką žvejo ir dievaitės meilę, kurią prieš daugiau kaip 180 metų aprašė Liudvikas Adomas Jucevičius – viena iškiliausių asmenybių mūsų XIX a. pradžios literatūroje. Jis buvo kunigas, poetas, kraštotyrininkas, vertėjas, etnografas, literatūros istorikas. L. A. Jucevičius domėjosi savo mylimu kraštu, rinko ir skelbė lietuvių tautosaką, etnografinę medžiagą, tyrinėjo literatūrą ir lietuvių kalbą. Rašė daugiausia lenkų kalba, nors pats save laikė lietuviu. Vėliau mūsų dainius Maironis pagal minėtą legendą sukūrė baladę „Jūratė ir Kastytis“.

Kodėl 1958 m. jauna skulptorė Nijolė Gaigalaitė (1928–2009) sugalvojo kurti „Jūratės ir Kastyčio“ skulptūrą, atsakymo rasti nepavyko. Jūratei įamžinti pozavo autorės kurso draugės giminaitė, o Kastyčiui – net ne vienas asmuo: profesionalus pozuotojas Vilniuje, gelbėjimo stoties gelbėtojas Palangoje. Dar kiti šaltiniai teigia, kad pozavo ir vėliau išgarsėjęs skulptorius Vytautas Mačiuika – nors neseniai grįžęs iš tremties, buvo puikios formos.

Po metų iš bronzos lietos 3 metrų pločio ir 2,5 metro aukščio vyro ir moters skulptūros, išgarsinusios skulptorę, o vėliau tapusios Palangos simboliu, buvo baigtos. To meto Palangos miesto valdžios prašymu Meno taryba prie Lietuvos SSR kultūros ministerijos pritarė „Jūratės ir Kastyčio“ įkurdinimui kurorte, ir skulptūrai buvo paskirta vieta Jono Basanavičiaus gatvės pabaigoje, priešais jūros tiltą. Ji buvo pastatytos ant pamato su tašytu granitiniu pjedestalu.

Skulptūros skvero autoriumi sutiko būti tuometis Palangos vyriausiasis architektas Alfredas Paulauskas. 1961 m. buvo baigtas rengti skveras ir be jokių iškilmių atidengta skulptūra. Architektas sėkmingai suderino gamtą ir urbanizuotą teritoriją, kompozicijos baseinas neturėjo griežto geometrinio kontūro – buvo tarsi jūra. Fontano architektas neplanavo – jį apie 1965 m. suprojektavo Palangos vyriausiasis architektas Albinas Čepys. Tai buvo pirmasis fontanas Palangoje ir vienintelis iki pat 1972 m.

Santvarkų skersvėjai

Apie skulptorę N. Gaigalaitę žinių nėra daug, tačiau štai kokie yra išlikę skulptorės ir pedagogės Elvyros Radauskaitės atsiminimai: „Dviem kursais vėliau studijavo Nijolė Gaigalaitė. Baigusi studijas, sukūrė skulptūrą Palangoj „Jūratė ir Kastytis“. Rasų kapinėse stovi du jos sukurti antkapiniai paminklai skulptoriui Rapolui Jakimavičiui (granitas) bei „Pieta“ (marmuras) – kovų su lenkais aukų atminimui. Dalis jos didžiųjų darbų liko neįgyvendinti, nes keitėsi valdžios ir užsakovams pritrūko pinigų. Graži skulptūrinė grupė „Neris ir Vilnelė“ gal dar vis dūla nenuliedinta Peterburgo skulptūrų liejykloje. Ji turėjo papuošti skverelį prie Neries ir Vilnelės santakos. Trijų moterų figūrų kompozicija „Laumės“, skirta Palangai, nuliedinta tik iš gipso, subyrėjo Dailės kombinato kieme. Bareljefų kompozicija „Kryžiaus kelias“ buvo kuriama Šv. Kazimiero bažnyčiai, jos įgyvendinta tik trečdalis, saugoma bažnyčios patalpose. N. Gaigalaitė yra sukūrusi nemažai skulptūrinių kompozicijų, portretų ir daug kitų darbų.“

Karo muziejaus liūtų istorija

Iš visų tekste minimų skulptūrų Vytauto Didžiojo karo muziejaus liūtai turbūt yra patys žinomiausi. Per beveik devynis gyvavimo dešimtmečius prie jų yra nusifotografavę tūkstančiai miesto svečių. Tai įrodė 2018 m. liūtų skulptūrų gimtadienio proga surengta akcija, kai žmonės buvo raginami siųsti senas nuotraukas, kuriose įamžinti liūtai. Tuomet jų suplaukė ne viena dešimtis, dar daugiau žmonių nusifotografavo iš naujo. Tarp suplaukusių nuotraukų buvo nemažai žinomų asmenų atvaizdų. Akivaizdu, kad turėti tokią nuotrauką iš Kauno buvo tiesiog garbės, mados ir stiliaus reikalas. Visais laikais.

Prie Vytauto Didžiojo karo muziejaus prieigų liūtai apsistojo 1938 m. pabaigoje. Muziejui Kalėdų proga juos padovanojo paskutinis Astravo dvaro paveldėtojas Jonas Jurgis Tiškevičius, tuo metu gyvenęs Paryžiuje. „Garsieji Biržų Astravo liūtai išlieti iš ketaus Sankt Peterburge XIX a. viduryje. Grafas Jonas Tiškevičius užsisakė liūtus Astravo dvaro rūmams papuošti. 1851 m. už statulų atgabenimą į Biržus grafas sumokėjo vežikui 79 rublius ir 10 kapeikų sidabru, be to, dar davė 3 rublių premiją. Astrave liūtai išbuvo iki 1938 m., kada paskutinis Astravo dvaro paveldėtojas Prancūzijos pilietis grafas Jonas Jurgis Tiškevičius, apsilankęs Biržuose, padovanojo liūtų skulptūras Vytauto Didžiojo karo muziejui“, – yra rašęs Biržų krašto muziejaus „Sėla“ muziejininkas Antanas Seibutis.

Beje, liūtai Sankt Peterburge tapo madingi XIX a. pirmajame trečdalyje – klasicizmo ir susižavėjimo antikiniu menu laikotarpiu. Iš pradžių liūtai daugiausia buvo gaminami iš akmens, o vėliau skulptūros pradėtos lieti iš vario, bronzos ir ketaus. Faktas tas, kad liūtai patiko visiems valdovams, o jų skulptūros buvo populiarios jau antikos laikais.

Su į Lietuvą atkeliavusiais liūtais vėliau vyko tai, kas supainiojo liūtų gerbėjus. Pasirodo, XX a. 7-ajame dešimtmetyje, prasidėjus Astravo rūmų restauracijai, tuo užsiėmusi „Siūlo“ fabriko vadovybė sumanė susigrąžinti rūmų fasadą puošusias skulptūras ir pateikė tokį prašymą Kaunui. Šis prašymas buvo svarstytas tuometės Kauno valdžios, ir atrodo, kad niekas nenorėjo atiduoti miesto simboliu tapusių skulptūrų, tad buvo rastas kompromisas – padaryti jų kopijas. Tam pritarė ir tuometis kultūros ministras Lionginas Šepetys. Formas pagal originalus padarė ir liūtus išliejo meistras Adolfas Šakarnis Pažaislio ansamblyje. 1972 m. iš betono nulietos kopijos buvo atgabentos į Astravą. Nuo to laiko liūtų Lietuvoje padaugėjo, ir jie visur tebėra mylimi.

Kauno IX forto monumentas

Tiek ši vieta, tiek memorialas yra jau kitokios – juodos (skausmo) – spalvos, bet atvykus į muziejų viskas vis tiek baigdavosi nuotrauka prie memorialo. Turbūt mažai kas žino, kad Kauno IX forto memorialas įtrauktas į geriausių Europos paminklų trisdešimtuką. Be to, jis laikomas reikšmingiausiu Alfonso Vincento Ambraziūno (1933–2020) gyvenimo kūriniu.

Pats kūrėjas atsiminimuose rašė, kad „kuriant memorialinę atmintį tokiems sunkiai suvokiamiems įvykiams pagrindinį vaidmenį vaidino pasąmonė“. Skulptorius ne vienu kūrybiniu savo sprendimu pralenkė epochą ir savo pavardę įrašė greta pasaulinio lygio monumentų kūrėjų. Jis – SSRS valstybinės premijos laureatas, nusipelnęs meno veikėjas. Tačiau su forto monumentu tikrai nebuvo viskas taip paprasta, o jo istorija – neįtikėtinai ilga: nuo konkurso paskelbimo iki paminklo atidengimo praėjo 19 metų.

Pirmosios ekspozicijos forte buvo įrengtos dar 1958 m., bet ilgainiui atsirado ir erdvės įpaminklinimo idėja. 1966 m. buvo paskelbtas konkursas dėl memorialinio komplekso sukūrimo, tapęs vienu svarbiausių valstybinių užsakymų sovietmečiu, skirtų atminties vietai sukurti. Skaičiuojama, kad buvo pateikta apie šimtą projektų, ir tik ketvirtajame etape po ketverių metų pavyko nutarti, kad nugalėtojas yra skulptoriaus A. V. Ambraziūno bei architektų Vytauto Vieliaus ir Gedimino Baravyko projektas.

1970-aisiais prasidėjo šešerius metus trukęs projektavimo etapas, o statyba vyko beveik dešimtmetį. Kompleksas atidarytas 1984 m. birželio 14 d., o naujasis monumentas netruko tapti bene didžiausiu ir žinomiausiu paminklu Lietuvoje. Brutalizmo stiliaus trijų dalių betoninė skulptūrinė kompozicija simbolizuoja akistatą su blogiu, kilimą į kovą ir pasipriešinimą: mažiausia, dešinioji, paminklo dalis vadinama „Skausmu“, įstrižai kylanti kairioji – tai „Viltis“, o didžiausia, papuošta besišypsančiais veidais ir į viršų keliamais kumščiais, – „Išsilaisvinimas“.

Paminklo griaučiams buvo naudojamos metalo konstrukcijos, o išorei – gelžbetonis, bet atrodo, kad kūrinys padarytas iš medžio – tokią iliuziją sukuria faktūra, parinkta norint suteikti šiltumo griežtam kūriniui. Svarbu ir tai, kad autoriai nenaudojo jokios tiesioginės sovietinės simbolikos, todėl jis vertintinas kaip kokybiškas, sovietinės ideologijos ribose neišsitekęs valstybinio konkurso projektas, atitikęs laikotarpio dvasią. 1976–1984 m. buvo sukurtas unikalus memorialinis kompleksas, kurio pagrindiniais akcentais tapo architektūra, skulptūra ir kraštovaizdžio elementai. Šiandien Kauno IX forto memorialinį kompleksą sudaro ne tik fortas, bet ir administracinis ūkinis pastatas, naujasis muziejaus pastatas, memorialas nacizmo aukoms atminti, masinių žudynių laukas-kapavietė ir parkas.

Pirčiupių „Motina“ tebeliūdi

Pirčiupių kaimas buvo dažna ekskursijų kryptis sovietmečiu, o jame įvykusi tragedija negali būti pamiršta ir šiandien. Pirčiupiuose 1944 m. birželio 3-iąją buvo sudeginti 119 žmonių: 104 Pirčiupių gyventojai ir 15 kaime viešėjusių ar pro šalį keliavusių asmenų. Aukos atgulė dviejuose bendruose kapuose. Ten stūkso mediniai kryžiai, menantys aukų palaidojimo vietą, greta jų – ir akmuo, žymintis vietą, kurioje stovėjo padegtas kluonas. Kiek toliau – atminimo lenta su surašytomis visų žuvusiųjų pavardėmis.

1960 m. Pirčiupiuose iškilo skulptoriaus Gedimino Jokūbonio (1927–2006) ir architekto Vytauto Gabriūno (1930–1992) paminklas „Motina“ – vienas žinomiausių paminklų mūsų šalyje. Skulptūrą planuota išlieti iš bronzos, tačiau vėliau, kaip dažnai nutikdavo, idėja pakito – figūra nukalta iš granito.

1957 m. gruodžio 21 d. Lietuvos SSR kultūros ministerija paskelbė konkursą paminklo Pirčiupiuose projektui sukurti. Projektų buvo ne vienas, bet konkurso žiuri išrinko tuomet dar jauno skulptoriaus G. Jokūbonio idėją. Skulptorius konkursui pristatė du skirtingus eskizus. Pirmasis – po gaisro likusio nulūžusio kamino kompozicija, antrasis – monumentali gedinčios moters figūra. Pastaroji ir patiko komisijai. Tačiau projektą turėjo patvirtinti ir aukštesnių Lietuvos SSR institucijų atstovai, o jau ten neapsieita be patarimų. Po korekcijų moters delnai susigniaužė į kumščius, dešinė ranka pasislinko nuo veido ir buvo nuleista kiek žemiau. Pradiniame projekte išgyvenimus perteikusi palenkta moters galva buvo ištiesinta, o veide atsirado daugiau pykčio. 1959-ųjų liepą Lietuvos komunistų partijos Centro komitetas su pirmininku Antanu Sniečkumi priešakyje skulptūros projektą galiausiai patvirtino.

Gipsinė natūralaus – 5,5 metro – dydžio figūra buvo išlieta 1959 m. pabaigoje, o 1960-ųjų pradžioje prasidėjo darbai su akmeniu. Tuo metu tokio dydžio skulptūros iš granito Lietuvoje niekas nebuvo kūręs, taigi skulptorius vyko konsultuotis su Brolių kapų ir Laisvės paminklo Latvijoje autoriais, o dirbo akmentašiai sentikiai iš Zarasų krašto.

Paminklo atidengimas 1960 m. liepos 23 d. buvo gausiai reklamuotas ir pompastiškas. Aukų artimieji, deja, nekalbėjo, tik komunistinės valdžios atstovai sakė kalbas – baisi tragedija tapo dar viena galimybe sovietams skleisti savo ideologiją. Pats skulptorius vėliau gavo ir SSRS valstybinę premiją, ir Lenino premiją, o 1997 m. buvo apdovanotas Gedimino ordino Komandoro kryžiumi.

Projektą „Nuo meno iki funkcionalumo“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma 10000 Eur.