Jei sugalvosite aplankyti ar aprašyti gražiausius istorinius Lietuvos parkus, neišvengiamai susidursite su Eduaro Fransua Andrė pavarde. Šis svetimašalis prancūzas, pakviestas grafų Tiškevičių, Lietuvoje sukūrė įspūdingus Palangos, Užutrakio, Trakų Vokės ir Lentvario mišraus stiliaus parkus, kurie šiandien sudaro mūsų šalies kraštovaizdžio architektūros aukso fondą.

Loreta Urbaitė

Norėdami geriau susipažinti su šio garsaus kraštovaizdžio architekto veikla vykstame į Užutrakio dvaro sodybą, kur jau ketvirtus metus veikia Istorinių parkų pažinimo centras, įsikūręs restauruotoje buvusioje dvaro ūkio spirito varykloje. Vienoje centro salių – labai išsami inovatyvi ekspozicija, skirta pristatyti E. Andrė parkus pasaulyje ir Lietuvoje. O šioje pažintinėje kelionėje mus vedžioja gidas edukatorius Antanas Ulčinas.

Kraštovaizdžio menininkas, mokslininkas, botanikas, keliautojas

Eduaras Fransua Andrė (Édouard François André, 1840–1911) gimė Buržo mieste Prancūzijoje. Jo tėvas buvo šio miesto sodininkas, todėl Eduaras nuo vaikystės turėjo galimybę domėtis gamta ir tyrinėti augalus. Čia jis įgijo pirmąsias praktines želdininkystės žinias, kurias vėliau gilino studijuodamas. Sulaukęs 20 metų jau dirbo Paryžiuje įkurto Želdynų skyriaus vyriausiuoju sodininku, o būdamas 27-erių Seftono parko Liverpulyje (Didžioji Britanija) projektų konkurse laimėjo I vietą. Tai pirmasis tarptautinis E. Andrė projektas, po kurio jis tapo žinomas ir pageidaujamas kraštovaizdžio architektas. Iš viso E. Andrė sukūrė daugiau 100 privačių ir viešųjų parkų įvairiose šalyse, nuvažiavo netgi iki Urugvajaus, kur sostinei Montevidėjui pristatė želdynų planą su įrengiamais naujais skverais, miesto parkais, aikštėmis. E. Andrė suplanavo ir pirmąjį pasaulyje parką, skirtą vien tik rožėms, – L'Hay-les-Roses netoli Paryžiaus. Šiame rozariume buvo pasodinta daugiau negu 3 tūkst. skirtingų rožių veislių, jis veikia ir yra populiarus iki šiol. Tarp didžiulio E. Andrė profesinio palikimo – viešasis Konjako miesto parkas Prancūzijoje, Borgesių sodų atnaujinimas Romoje, Liuksemburgo miesto parkas, pavadintas jo vardu, Veldamo sodas Nyderlanduose ir daugybė kitų. E. Andrė buvo puikus miestų viešųjų parkų kūrėjas, jis subrendo ir pelnė pripažinimą kurda-mas būtent tokius parkus.

E. Andrė nebuvo tik praktikas, paskleidęs daugybę savo projektų po pasaulį. Jis buvo ir mokslininkas, daug prisidėjęs nubrėžiant šiuolaikinės želdininkystės kontūrus, nurodant gaires kraštovaizdžio architekto profesijai. Kelis dešimtmečius E. Andrė dėstė Versalio nacionalinėje sodininkystės mokykloje, tapo Kraštovaizdžio architektūros katedros profesoriumi. 30 redagavo žurnalą „Revue horticole“, paskelbė daug profesinių straipsnių, parašė nemažai knygų. Svarbiausia jų yra 1879 m. išleista 800 puslapių monografija „Sodų menas. Traktatas apie parkų ir sodų kūrimą“, kurioje skleidžiasi įspūdinga žmogaus ir gamtos bendros kūrybos vizija.

Ne ką mažiau reikšminga yra E. Andrė kaip botanikos tyrėjo veikla. Jis buvo patyręs ir pastabus botanikas, palikęs ryškų pėdsaką XIX a. pabaigos dekoratyviųjų augalų tyrinėjimuose. Tai prisidėjo ir prie jo kaip kraštovaizdžio kūrėjo sėkmės. Specialistai sutaria, kad E. Andrė sukurti parkai gyvuoja iki šiol todėl, kad jų kompozicijos principai yra pagrįsti augalijos išteklių pažinimu ir pritaikymu konkrečioms vietos sąlygoms.

Su augalais susijusios ir E. Andrė botaninės kelionės. Viena jų – į Pietų Ameriką, Andų priekalnes. Jis keliavo po Kolumbiją, Ekvadorą, Venesuelą tyrinėdamas vietos augaliją. Ten jis rado ir parsivežė namo 3600 augalų rūšių kolekciją, ypač domėjosi bromelijinių šeimos augalais, turėjo didžiulę jų kolekciją. Po išsamių tyrinėjimų E. Andrė 1889 m. išleido solidų veikalą „Bromelijinių šeimos augalai“.

Grafai Tiškevičiai ir E. Andrė šeimos duetas

Kuriam iš grafų Tiškevičių kilo mintis pasikviesti garsųjį prancūzų kraštovaizdžio architektą, kur ir kada jie susitiko, nėra tiksliai žinoma. Veikiausiai Feliksas Tiškevičius, nusprendęs Palangoje pasistatyti naujus rūmus ir sukurti parką, susisiekė su E. Andrė ir jis buvo pakviestas kurti visos Tiškevičių giminės rezidencijose. Taip Lietuvoje atsirado 4 tarptautinės reikšmės kraštovaizdžio architektūros paveldo objektai – parkai grafų Tiškevičių dvaruose Lentvaryje, Palangoje, Trakų Vokėje ir Užutrakyje.

Į Lietuvą E. Andrė atvyko 1898 m. jau būdamas brandus ir įvertintas parkų kūrimo meno specialistas. Kelionėje jį lydėjo ir jam talkino sūnus, taip pat žymus kraštovaizdžio architektas Renė Andrė (1867–1942). Iš pastarojo laiškų žinome, kad pirmiausia jie atvyko į Palangą, po kelių dienų apsilankė Užutrakyje pas Juozapą Tiškevičių, dar po kelių – pas Vladislovą Tiškevičių Lentvaryje. Galiausiai ir Trakų Vokės šeimininkas sutarė su E. Andrė dėl rūmų parko atnaujinimo. Kitą pavasarį 1899 m. E. Andrė jau vienas, be sūnaus, vėl aplankė visus keturis dvarus. Kuriant parkus Lietuvoje, grafų Tiškevičių sodybose darbavosi ne tik tėvas ir sūnus Andrė, bet ir kiti krašto¬vaizdžio architekto biuro bendradarbiai, iš jų paminėtinas iš Belgijos atvykęs parkų želdintojas Žiulis Buisenas (1872–1958), vėliau labai išgarsėjęs ir tapęs vienu iš Belgijos kraštovaizdžio architektų sąjungos kūrėjų ir vadovų.

Parkų kūrėjo principai, kuriuos E. Andrė išdėstė veikale „Sodo menas“, labai aiškiai atsispindėjo ir jo kūryboje Lietuvoje. Jis parkus planavo vadovaudamasis XIX a. vyravusio angliškojo, t. y. laisvo, peizažinio stiliaus tradicijomis, bet kartu sukurdamas prancūziškajam stiliui būdingas geometrines kompozicijas prie pastatų. Jo parkai – puikūs mišraus stiliaus pavyzdžiai, kai rūmų architektūrą atliepia taisyklingas geometriškas parteris, toliau prasideda vaizdingas laisvo stiliaus parkas, susiliejantis, jei įmanoma, su aplinkine gamta. Tai, kad parkas turi organiškai susilieti su aplinka, padiktavo ir svarbiausius Tiškevičių parkų skirtumus, juk kiekvieną jų supo skirtinga aplinka. E. Andrė meistriškai prisitaikė prie kiekvienos vietovės sąlygų ir maksimaliai panaudojo jų privalumus išlaikydamas savo kompozicijos principus.

Didžiausią kūrybos laisvę E. Andrė turėjo kurdamas Palangos parką, nes jis buvo projektuojamas visai nepaliestoje teritorijoje, kur plytėjo senas reliktinių pušų miškas. Talentingo kūrėjo dėka pirmapradės pušys liko augti. Jis pats rašė viename straipsnyje: „Svarbiausias rūpestis Palangoje buvo palikti mišką nepaliestą, išsaugoti jo rūstumą ir didingumą.“ Be to, grožio ir paslaptingumo parkui suteikė jūros artumas. Šiame parke E. Andrė įrengė prancūziško stiliaus parterį, skirtą tik rožėms, didelį netaisyklingos formos tvenkinį su uolinga sala viduryje ir į jį vedančiais tilteliais. Toliau – laisvo planavimo peizažinė parko dalis. Atrodytų, kad tokio stiliaus parką sukurti yra paprasta. Iš tiesų jis reikalauja daug pastangų ir išmanymo: svarbu suderinti vietinius ir atvežtinius augalus, reljefo ypatumus, nenutolti nuo natūralumo įspūdžio. Antra vertus, svarbu neprarasti meniško žvilgsnio – tai turi būti dekoratyvus parkas, o ne sutvarkytas gamtos kampelis.

Užutrakyje dvaro sodyba plytėjo pusiasalyje tarp Galvės ir Skaisčio ežerų. Kaip teigia Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijos atstovė Andželika Kriaučiūnienė, manoma, kad E. Andrė čia bandė sukurti tarsi vandens parką – tarp dviejų didelių ežerų jis dar įrengė 21 tvenkinio sistemą. Kiekvienas tvenkinys jungėsi su kuriuo nors ežeru arba kitu tvenkiniu. Tad kad ir kur eitum, visur matydavai vandenį. Šis efektas turėjo būti ypač stiprus vakare temstant, kai išnykdavo riba tarp sausumos ir vandens, tarp fantazijos ir tikrovės. Čia labai išmoningai buvo panaudotas vietos peizažas: Galvės ežeras su tuo metu dar romantiniais pilies griuvėsiais tapo pagrindiniu ir pačiu įspūdingiausiu parteriu – darbo neįdėta, prižiūrėti kaip ir nereikia, o visada turi užtikrintai gražų vaizdą.

Atvykę į Lentvarį E. Andrė su sūnumi rado jau išplėtotą dvaro sodybos ir parko struktūrą: pagrindinius pastatus, vandens sistemą, takų tinklą, didžiulį dirbtinį ežerą, kanalu sujungtą su Galvės ir Skaisčio ežerais. E. Andrė smarkiai pakeitė rūmų aplinką: buvo įrengtas elegantiškas keturkampis dviejų dalių parteris, puoštas kolonomis su įmantriomis vazomis, aplink driekėsi kiliminiai gėlynai, liepų takai, parterio gale tryško fontanas. Geometriškai suplanuota rūmų aplinka labai organiškai perėjo į peizažinę parko dalį, vadinama Šveicarija dėl sukurtų kalnų vaizdų gausos, meistriškai panaudojant esamo reljefo ir vandens tėkmių, kaskadų galimybes. Iš visų keturių E. Andrė kurtų parkų Lentvario parkas laikomas tikruoju kraštovaizdžio menininko šedevru. Pasak jo proanūkės, tai brandžiausias E. Andrė kūrinys. Deja, šiandien jis yra mažiausiai prižiūrėtas iš visų keturių.

Trakų Vokės dvaro sodyboje parkas jau buvo susiformavęs, tad E. Andrė šiek tiek atnaujino rūmus supantį senąjį parką ir jį išplėtė į visą Vokės upės slėnį, suteikė jam išraiškingumo, buvo įrengtos jo kūrybai būdingos dirbtinės grotos ir uolos, sudarančios kalnų įspūdį, išradingai priderinti natūralūs vandens telkiniai. Buvo pertvarkytas ir pagrindinis parteris, parko erdvė už rūmų.

Visi keturi grafų Tiškevičių rezidencijose sukurti parkai, nepaisant jų skirtingo likimo ir skirtingos priežiūros, išsaugojo žymaus parkų kūrėjo E. Andrė raiškos dvasią, kompozicijos principus, meninius akcentus ir netgi detales. Šių parkų struktūra ir augalija, pritaikyta atšiauriam klimatui, leido parkams atlaikyti vėjus ir šalčius, netgi istorijos tėkmėje besikeičiančių šeimininkų ar naudotojų apsileidimas jiems nepakenkė. Buvusios grafų Tiškevičių rezidencijos su parkais, pradžioje kurtos turtingiems reikliems šeimininkams, šiandien sėkmingai naudojamos kaip viešieji parkai. Tačiau norint atgaivinti E. Andrė parkus šiandien dar stokojama ir geros valios, ir, matyt, galimybių.

Projektą „Lietuvos parkai: istorija ir dabarties iššūkiai“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma 4000 Eur.