Suomijos Respublikos ambasadorius Jakas LEHTOVIRTA sutiko pabendrauti prieš pat didžiąsias metų šventes. Kaip pats prisipažino, jam jos ir su Kalėdomis susijusios tradicijos yra labai svarbios. Taigi šįkart kalbėjomės apie socialinį saugumą, suomių pasitikėjimą valstybe, šiaurės šalių vertybes ir net Kalėdų Senelį.

Ivona JAROSLAVCEVIENĖ

Ambasadoriaus rezidencija – kruopščiai išpuošta žiemos šventėms. Svetainės centre – nuostabi žaliaskarė, ant stalelio – tradiciniai suomių skanėstai. „Šių žvaigždučių su slyvų įdarų turi būti ant kiekvienos šeimos stalo per šventes. Taip pat ir imbierinių sausainėlių – jie taip pat yra mūsų Kalėdų atributas“, – šypsodamasis pasakoja J. Lehtovirta.

Ambasadorius Lietuvoje savo veiklą pradėjo rudenį. Prieš atvykdamas į Vilnių nuo 2022 m. rugsėjo buvo Suomijos ambasadoriumi Ukrainoje. Patirtis paliko gilius prisiminimus. Paauglės pieštą ir dovanotą paveikslą, kuriame pavaizduotas iš suomių paramos Irpinės mieste Ukrainoje be namų likusiems gyventojams pastatytas mažaaukščių namų miestelis, ambasadorius atsivežė ir į Lietuvą, pakabino garbingoje vietoje, kur jį gali matyti rezidencijos lankytojai. Paveiksle pavaizduota šeima, einanti tarp naujai pastatytų namų, o virš jų galvų – žydras dangus, kuriame ryškiai spindi geltona saulė. „Žinote, meniniu požiūriu gal jis ir nėra kuo nors ypatingas, bet man labai brangus“, – sako J. Lehtovirta.

Prisėdame pasikalbėti.

– Suomijos ambasados rezidencija įsikūrusi labai gražiame pastate sostinės centre. Kaip čia jaučiatės?

– Šis pastatas iš tiesų įspūdingas. 1991 m. pabaigoje atidaryta Suomijos ambasada Lietuvoje. Po kelerių metų mums atiteko ir šis nuostabus pastatas. Tiesa, jo būklė buvo labai prasta. Buvo įdėta daug pastangų, kad išsaugotume istorinę šio statinio dvasią. Bet šiandien jaučiuosi privilegijuotai, galėdamas dirbti ir gyventi tokioje išskirtinėje aplinkoje. Kita vertus, tai yra oficiali ambasados rezidencija, tad čia rengiami ir įvairūs priėmimai, pavyzdžiui, gruodžio pradžioje turėjome svečių priėmimą Suomijos Nepriklausomybės dienos proga. Šalia rezidencijos – išskirtinio grožio sodas, tad šiltuoju metų laiku priėmimai vyksta ir lauke. Tiesa, pats priėmimų sode dar nerengiau, nes Lietuvoje esu tik nuo rugsėjo.

– Kokie jūsų įspūdžiai apie mūsų šalį?

– Lietuva – viena iš šiaurės šalių, tad man nebuvo sunku čia pradėti savo veiklą. Per savo karjerą esu dirbęs Azijoje, Amerikoje. Taip pat man teko dirbti Ukrainoje ir Rusijoje. Kaip jaučiuosi Lietuvoje? Labai panašu į grįžimą namo – esame vieno regiono valstybės su daugybe panašumų. Žinoma, turime kultūrinių skirtumų bei ypatybių, ir man bus įdomu juos tyrinėti, bet vienodi būti ir negalime. Gaila, bet dar nepradėjau mokytis lietuvių kalbos. Tai – iššūkis, kuris manęs laukia.

Lietuvių kalba nėra iš lengvųjų, bet ir suomių kalba nėra lengva. Būdamas Lietuvoje ir girdėdamas lietuvių kalbą suprantu, kaip jaučiasi užsienio ambasadoriai būdami Suomijoje. Tačiau mūsų kalbos yra tai, kuo mes didžiuojamės.

– Kokie yra jūsų planai Lietuvoje?

– Mūsų diplomatiniai santykiai yra sėkmingi, jie puikiai plėtojami, tačiau diplomatams darbo visada yra daug. Žinoma, mes labai norime, kad apie Suomiją lietuviai žinotų daugiau. Lygiai taip pat viliuosi, kad ir suomiai apie Lietuvą žinotų daugiau.

Ambasados vaidmuo svarbus ir tuo, jog mes esame tarpininkai tarp Lietuvos ir Suomijos. Kitaip sakant, mes turime gerai žinoti lietuvių požiūrį į strategiškai svarbius klausimus ir jį išaiškinti savo valdžiai. Lietuvos ambasada Helsinkyje daro tą patį. Tai ypač svarbu būnant reikšmingų organizacijų – Europos Sąjungos (ES), NATO – dalimi. Suomija ir Švedija tapo NATO narėmis, kas yra didelis žingsnis tiek mūsų šalims, tiek aljansui apskritai. Juk mes prisidedame savo kariniais pajėgumais, žiniomis, suvokimu, kaip reikia saugoti ir ginti šį Europos regioną. Pakanka pažvelgti į žemėlapį iki Suomijos ir Švedijos narystės NATO ir įstojus. Situacija reikšmingai pakito, nes NATO teritorija ženkliai išsiplėtė, o NATO siena su Rusija pailgėjo dvigubai.

– Ar suomiai palaiko valstybės politiką gynybos klausimu?

– Tai yra tai, kuo galime didžiuotis: mūsų piliečiai palaiko valstybės vykdomą gynybos politiką. Be to, mūsų visuomenė labai pasitiki savo gynybos pajėgomis. Tiesa, kalbėdami apie saugumą mes suvokiame jį plačiau. Juk visuomenės saugumą kuria bei užtikrina ne tik gynybos pajėgos. Labai svarbus vaidmuo tenka pasiruošimui krizėms, čia kiekvienas turi savo vaidmenį. Mūsų atsparumą didina viskas: nuo vandens ar maisto atsargų turėjimo kiekvieno namuose iki žinojimo, kaip vienoje ar kitoje situacijoje turėtume elgtis. Naujausias tyrimas atskleidė, jog 86 proc. suomių pasitiki šalies gynybiniais pajėgumais, ir tai yra labai daug. Be to, 78 proc. gyventojų yra pasiruošę ginti savo šalį, jeigu ji būtų užpulta ar susidurtų su kitais pavojais. Žinoma, mes labai norėtume tikėti, kad mums nėra pavojaus iš Rytų, bet tai, kas vyksta Ukrainoje, tik dar kartą įrodo suomiams, kad turime būti visuomet pasiruošę.

– Suomijoje privaloma visuotinė karinė tarnyba. Kodėl tai svarbu?

– Suomijoje visuotinė karinė tarnyba yra privaloma jau daugiau nei šimtmetį. Absoliuti dauguma pilnamečių Suomijos vyrų nuo 18 iki 60 metų amžiaus yra aktyvioje tarnyboje, rezerve arba pagalbiniame rezerve. Kodėl mums svarbus visuotinis šaukimas? Visų pirma, tai yra ekonomiškai efektyvu. Šalyje taikoma visuotinė vyrų šaukimo sistema reiškia, kad mobilizacijos atveju mūsų kariuomenė gali būti išplėsta maždaug iki 290 tūkst. karių. Tai yra labai daug. Jie parengti, mes užtikriname jų aprūpinimą. Tai nėra vien vyrai – moterys ateina į kariuomenę kaip savanorės. Iš viso šalies pagalbiniame rezerve yra apie 900 tūkst. suomių. Suomijoje gyvena 5,6 mln. gyventojų, tad parengtų gyventojų skaičius iš tiesų yra didelis.

Mes tikime savo sistema. Vienas iš svarbių jos privalumų – kiekvienoje vietovėje, skirtingose pilietinės visuomenės grupėse turime žmonių, kurie vienokiu ar kitokiu būdu tarnavo kariuomenėje ir turi patirties. Taigi mes suprantame, jog jeigu tektų ginti savo šalį, ją gintų ne kas nors kitas, o mūsų šeimų nariai. Todėl suomiai suvokia, kad tai yra mūsų visų reikalas.

Ir galiausiai noriu pasakyti, kad savaime suprantama, jog žmonės nenori kariauti. Tad tam, kad gintų savo šalį, jie turi turėti motyvaciją tą daryti. Žinoma, karinė tarnyba turi būti sąžininga, aukštos kvalifikacijos, o su tarnaujančiais kariuomenėje žmonėmis turi būti elgiamasi pagarbiai, tačiau svarbiausia motyvacijos esmė – kad ryžtumeisi eiti ir ginti, turi žinoti, kad tai, ką gini, yra verta: mano visuomenė, mano aplinka, man šeima. Anksčiau žmonės kariavo labiau už žemes, dabar – už vertybes. Kitaip sakant, visuomenę, kurios nariai jie jaučiasi, kur jų basas girdimas, valstybę, kuri jiems užtikrina socialinį saugumą. Nemokamas švietimas, reikiamos socialinės paslaugos – Suomijoje mes viską turime, ir tuomet žmonės jaučia, kad jie turi labai daug, ką nori ginti.

– Skirtingais pjūviais vertinant gerovės rodiklius Suomija minima tarp geriausių šalių Europoje. Kaip pavyksta užtikrinti skirtingų visuomenės grupių interesus?

– Manau, kad esmė yra pamatinės Šiaurės šalių vertybės, kurios svarbios ir Lietuvai. Daugybę metų Šiaurės šalyse prioritetas buvo lygybė – visiems vienodi įstatymai. Deja, tos lygybės nepatyrėte būdami Sovietų Sąjungos dalimi, nes toje santvarkoje visada buvo žmonių, kuriems taisyklės negaliojo. Jeigu netraktuojate žmonių vienodai ir sąžiningai, jie nesijaučia visuomenės dalimi. Taigi būtent lygybė visiems yra raktas motyvuoti žmones ir kurti gerovę.

Mano akimis, iš lygybės visiems ateina ir nemokamas, kokybiškas, visiems prieinamas švietimas. Žinoma, šalyje yra pajamų nelygybės, bet ją mažina vienodo starto galimybė. Kitaip sakant, vaikai iš skirtingų šeimų gali gauti vienodos kokybės išsilavinimą, ir tai jiems atveria kelią į ateitį. Priklauso ir nuo žmonių: kai kas išsilavinimo siekia labiau, kiti mažiau, tačiau pati sistema sukurta taip, jog ji palanki visiems vienodai.

Noriu jums atskleisti įdomią Europos šalių statistiką, kuri rodo, kad suomiai yra patenkinti mokėdami mokesčius. O mūsų mokesčiai iš tikrųjų yra dideli. Bet mes turime progresinius mokesčius: kuo didesnis atlyginimas, tuo daugiau mokesčių sumoki; kuo mažesnis – tuo mažiau. Ir tai yra būdas, kaip surenkamos pajamos visuomenės poreikiams patenkinti: sveikatos apsaugai, švietimui, socialinei apsaugai, lygioms kiekvieno visuomenės nario galimybėms užtikrinti. Taigi, jeigu esi sėkmingesnis ir uždirbi daugiau, daugiau gali prisidėti ir prie visuomenės gerovės. Ir aš su tuo visiškai sutinku. Mano pajamos yra didesnės, tad ir mokesčiai didesni, bet už juos kuriama gerovė. Žinoma, labai svarbus skaidrumas, nes žmonės turi matyti, kur keliauja jų pinigai ir kas už juos daroma.

– Suomija septintą kartą iš eilės paskelbta laimingiausia šalimi. Tai taip pat reiškia labai daug?

– Aš kartais juokauju, jog jeigu atvažiuotumėte į Suomiją lapkritį, vargu ar patikėtumėte, jog suomiai – laimingiausi pasaulyje. Bet šis indeksas ir nekalba apie tą laimę, kai žmonės turi šypsotis visus metus. Kaip aš suprantu, jis greičiau kalba apie pasitenkinimą gyvenimo kokybe. Ir, žinoma, saugumo jausmą. Nes nereikia galvoti, pavyzdžiui, ar turi pakankamai lėšų, kad išmokslintum savo vaiką.

Ir aš žinau, kad Lietuvos gyventojai iki 30-ies – laimingiausi pasaulyje, kas rodo, kad taip pat einate tinkama kryptimi. O ypač įskaitant tą sudėtingą transformaciją, kurią jums teko išgyventi kuriant savo šalį po Sovietų Sąjungos griūties. Jūs turėjote atsikratyti sovietinės sistemos ir sukurti naują, orientuotą į demokratines vertybes iš nieko. Todėl dar maloniau stebėti, kaip greitai pirmyn juda Baltijos valstybės.

– Lietuvoje susiduriame su demografiniais iššūkiais. Ar jų patiria ir Suomija?

– Mūsų populiacijos piramidė iš tiesų nėra tokia, kokios norėtume, bet su demografiniais iššūkiais susiduria visos Vakarų šalys. Žmonės renkasi susilaukti mažiau vaikų, nei to reikėtų, kad užtikrintume sveiką kartų kaitą. Ką mes darome? Suomijoje daug dėmesio skiriama jaunoms šeimoms, visos pastangos dedamos į tai, kad vaiko susilaukusi moteris kuo anksčiau galėtų grįžti į darbo rinką, taip pat siekiama, kad galėtų derinti šeimos įsipareigojimus ir darbą.

Taip pat mes esame atviri kvalifikuotų darbuotojų migracijai iš viso pasaulio. Iš Ukrainos pas mus atvyko apie 66 tūkst. karo pabėgėlių. Mes jiems esame svetingi ir džiaugiamės, kad pasirinko Suomiją, tačiau suprantame, kad šiai žmonių grupei didelis iššūkis tebėra suomių kalba. O nekalbant tos šalies, kurioje gyveni, kalba, labai sunku integruotis.

– Suomija – labai graži šalis, įdomi turistams. O šiuo metų laiku, matyt, ir vėl gausūs būriai traukia pas Kalėdų Senelį?

– Iš tiesų, visada sulaukiame daug keliautojų, norinčių nukakti į Laplandiją. Juk čia gali būti tikras, kad pamatysi tikrą, baltą žiemą. O Helsinkyje gruodį gali būti nemažai lietaus ir jokio sniego. Labai džiaugiuosi, kad lietuviai mielai atvyksta į Laplandiją, juolab kad susisiekimas tarp mūsų šalių tikrai patogus.

– O patys suomiai ar turi pareigą kasmet lankyti Kalėdų Senelį?

– Nesu tikras, gal ne? Juk Kalėdų Senelis pats mus lanko kasmet. O štai užsienio turistai mėgsta atvykti į Kalėdų Senelio kaimą, ypač su vaikais. Bet Kalėdų Senelis užima svarbų vaidmenį kiekvienoje suomių šeimoje. Toks įdomus sutapimas, kad jis kaskart per Kalėdas užsuka į suomių šeimų namus, kai tėtis būna kur nors išėjęs. Ir vaikai vis stebisi, kodėl ir vėl Kalėdų Senelis prasilenkė su tėčiu (juokiasi).

Be to, visi suomių vaikai prieš Kalėdas laukia dovanų, tad stengiasi būti geri. Juk elfas bet kada gali pažiūrėti pro langą ir perduoti Kalėdų Seneliui. Pas mus taip pat labai svarbu parašyti laišką Seneliui, kokių dovanų norėtum.

– Ką jums pačiam reiškia Kalėdų tradicijos ir kokios jums yra svarbiausios?

– Man labai svarbios Kalėdų tradicijos. Tiesa, nejaučiu prievolės jų laikytis labai griežtai. Be to, manau, kad Kalėdų esmė yra ne tradicinis vieno ar kito veiksmo atlikimas, o mėgavimasis artimų žmonių buvimu šalia.

Tiesa, yra viena tradicija, kurios stengiuosi laikytis, jeigu Kalėdas švenčiu Suomijoje. Gruodžio 24 d. mes lankome kapus. Šią tradiciją suomiai puoselėja nuo karo laikų, kai žuvo daug žmonių, tad kai kuriose šeimose neliko tėvo, kitur – brolio, sūnaus, dėdės. Žmonės nešė žvakes į kapus ir degino jas. Tą daro ir dabar. Eina šeimomis, su vaikais, kas rodo gražią tradicijų tąsą. Net jeigu tame mieste, kur gyvena, nėra artimųjų kapų, vis tiek atsineša žvakių į kapines ir jas uždega. Tad jeigu būsite Suomijoje per Kalėdas, patariu užsukti į kapines, kur ant balto sniego dega tūkstančiai žvakių. Tai atrodo įspūdingai.

O po apsilankymo kapinėse suomiai grįžta į namus, mėgaujasi šventine vakariene ir, žinoma, laukia Kalėdų Senelio.

Projektą „Žmogus ir valstybė Europoje: unikalu ir artima“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma 7500 Eur.