Mes, sveikieji, – dauguma, jie, sergantieji, – pavojingi, mažuma – tokios nuostatos vis dar gajos. Tačiau kalbantieji psichosocialinę negalią turinčių asmenų vardu įsitikinę, kad problema yra ne diagnozė, o kliūtys, kurias sukuria visuomenė.

Teodora RAŠIMAITĖ

Tikriausiai daugelis pastebėjome, kad pastaraisiais metais keičiami tam tikras žmonių patiriamas būkles apibūdinantys terminai, ir tai nėra beprasmiškas žodžių žaidimas. Kaip rašoma Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje, terminas – tam tikros žmonių veiklos srities sąvoką pavadinantis specialus žodis. Siekiama, kad terminas būtų vienareikšmis (jo reikšmė tiksliai fiksuota, apibrėžta ir nepriklausoma nuo konteksto), neturėtų sinonimų, papildomų emocinių ar ekspresinių atspalvių.

Dėl to terminas „psichinė negalia“ keičiamas į terminą „psichosocialinė negalia“, įvardijantį tai, kad žmonės susiduria su sunkumais socialinėje erdvėje, sąveikaudami su socialiniu pasauliu jaučiasi apriboti, jiems tai trukdo atlikti įvairias kasdienes užduotis.

Galime patirti kiekvienas

VšĮ „Psichikos sveikatos perspektyvos“ yra parengusi ataskaitą „Psichikos sveikata, psichosocialinė negalia ir teisė gyventi bendruomenėje: deinstitucionalizacija ir advokacija už pokyčius“. Joje teigiama, kad psichinį ar emocinį distresą tam tikru gyvenimo laikotarpiu patiria kiekvienas žmogus, todėl būtina koncentruotis ne tik į diagnozuotas psichikos ligas, bet ir į psichikos sveikatą apskritai.

Sveikatos ir gerovės pokyčių organizacijos distresą apibrėžia kaip nerimą keliančią ar nemalonią psichinę ar emocinę būseną, pavyzdžiui, baimę, nerimą, depresiją, sumišimą, nuotaikų kaitą, dažnai sumažinančią gebėjimą gyventi kasdienį gyvenimą. Pavyzdžiui, COVID-19 pandemijos metu padaugėjo nerimo sutrikimų, depresijos atvejų, padažnėjo miego problemos. Tai lėmė gyvo bendravimo stoka, išaugęs socialinių medijų naudojimas, visuomenės formuojamas spaudimas, kaip gyventi. Dėl šių veiksnių jautresnės psichikos žmonės ėmė stresą dažniau malšinti vartodami psichoaktyviąsias medžiagas. Vėliau Rusija užpuolė Ukrainą, taigi jau penkerius metus patiriame nuolatinį stresą, ir jis daugiau ar mažiau paveikia kiekvieną iš mūsų.

Psichinis distresas – platesnė sąvoka nei susijęs terminas „psichikos sutrikimas“. Medicinos terminas „psichikos liga“ įprastai reiškia konkrečią mediciniškai apibrėžtą būklę. Psichinį distresą gali sukelti ir tokios gyvenimo situacijos kaip netektis, įtampa, miego trūkumas, narkotikų ar alkoholio vartojimas, patirtas užpuolimas, prievarta ar nelaimingi atsitikimai. Jis gali išnykti be papildomų medicininių ar kitokių intervencijų, tačiau asmenims, kuriems tokie simptomai pasireiškia ilgesnį laiką, dažniau gali būti diagnozuojami psichikos sveikatos sutrikimai.

Diagnozių negailima

Ataskaitoje minimi ir psichikos ligų diagnozavimo pokyčiai. Kaip teigiama, pastebima, kad patikslintuose diagnostikos vadovuose diagnozių ne mažėja, o daugėja, ir normalūs nukrypimai priskiriami patologijoms. „Kadangi nėra apibrėžtų fizinių ar biologinių psichikos sveikatos sutrikimų požymių ar testų, vadovuose remiamasi ekspertų grupių, kurios sprendžia, kaip apibūdinti įvairias sutrikimų formas, bendra nuomone. Sudaromi minčių, jausmų ir elgesio, kurie atitinka jų įvardytą ir aprašytą ligą, sąrašai. Šie sąrašai medicinos terminologijoje apibūdinami kaip simptomai. Iš tiesų visus šiuos simptomus patiria ir žmonės, kurie nėra apibūdinami kaip psichikos sutrikimų turintys asmenys ir kurių gyvenimui šie simptomai daro laikiną ar problemų nekeliantį poveikį“, – rašoma „Psichikos sveikatos perspektyvų“ ataskaitoje.

Amerikos psichiatrų asociacijos parengto Psichikos sutrikimų diagnostikos ir statistikos vadovo ketvirtojo leidimo darbo grupės pirmininkas Alenas Fransisas teigia, kad šio vadovo penktajame leidime siūlomi radikalūs ir neapgalvoti dalykai per vieną naktį normalius žmones pavers psichikos ligoniais. Kasdieniai skauduliai, skausmai, nusivylimai, stresas ir egzistencinės kančios taip aktyviai pervadinami psichikos sutrikimais, kad tampa sunku nugyventi gyvenimą be psichiatrinės diagnozės. Ar sielvartas yra naudingas, neišvengiamas ir skaudus sudaužytos širdies požymis ar sunkus depresijos sutrikimas? Ar pykčio priepuoliai yra normali vaikystės dalis ar psichikos sutrikimo požymis? Ar nuolat nerimaujate dėl artėjančio pranešimo ar pokalbio dėl darbo, ar kenčiate nuo nerimo ir depresijos? Jei retkarčiais neprisimenate veido ar fakto, ar sergate demencija? Šiais laikais tokie klausimai kelia pagrįstų abejonių dėl klasifikacijos.

Reikia keisti aplinką

Kita vertus, praktinė socialinio negalios modelio iliustracija būtų miestas, suprojektuotas atsižvelgiant į vežimėliais judančių žmonių su negalia reikmes, be laiptų ar eskalatorių. Jei taip suprojektuotume aplinką, vežimėliais judantys žmonės su negalia galėtų būti tokie pat nepriklausomi kaip visi kiti.

Tokios kliūtys negalią turintiems žmonėms kyla dėl tam tikro visuomenės požiūrio į negalią, taip pat dėl negebėjimo užtikrinti visiems prieinamos aplinkos ir informacijos. Todėl daugiausia dėmesio reikia skirti ne asmenų negalios „taisymui“, o negaliai kaip žmonių įvairovės apraiškai pripažinti ir būdų, kaip prisitaikyti prie tų asmenų poreikių, paieškai, suteikiant jiems svarbiausią vaidmenį sprendimų priėmimo procese.
Beje, priėmus Jungtinių Tautų Asmenų su negalia teisių konvenciją, socialinis negalios modelis buvo išplėstas ir tvirtai paremtas žmogaus teisėmis grindžiamu požiūriu, pagal kurį asmenys su negalia pripažįstami žmogaus teisių subjektais lygiai taip pat, kaip ir visi kiti žmonės. Remiantis socialiniu negalios modeliu, negalią sukelia ne žmogaus sveikatos būklė ar individualios savybės, o visuomenės požiūris ir struktūros, įvairios kliūtys, su kuriomis susiduriama.

Būtina skirti sutrikimus, sukeliančius individualius sunkumus, trukdančius žmonėms atlikti kai kurias funkcijas, ir negalią, kuri yra papildoma visuomenės sukelta problema, kai šie sutrikimai suvokiami kaip nukrypimas nuo normos ir taip užkertamas kelias šiems žmonėms visapusiškai dalyvauti visuomenės gyvenime. Vadovaujantis socialiniu negalios modeliu, teigiama, kad žmones su negalia nugalina visuomenė.

Kiekvienas ko nors negalime

Neseniai 25-uosius gyvavimo metus pradėjusios VšĮ „Psichikos sveikatos perspektyvos“ vadovė Karilė Levickaitė atkreipia dėmesį, kad psichika nėra atsieta nuo socialinės aplinkos – ji gali prisidėti prie psichikos sutrikimų, lygiai taip pat – ir prie jų įveikimo. Dažniausiai kalbant apie psichosocialinę negalią akcentuojama, kad turi keistis visuomenės nuostatos, bet jos keičiasi gana lėtai, o žmonėms tenka gyventi dabar – laukti pokyčių jie negali.

Paklausta, ar galima ką nors nuveikti atskirčiai mažinti, nelaukiant visuomenės mąstymo pokyčių, K. Levickaitė teigia, kad pirmiausia vis dėlto reikėtų suprasti, jog negalia nėra problema, tai – mūsų įvairovės dalis, juk kiekvienas iš mūsų kai ką gali, kai ko negali, nėra taip, kad visi gali viską, niekada nepatiria sunkumų, išskyrus grupę žmonių, kuriems yra nustatyta negalia. Problema, pasak pašnekovės, – ne žmogaus ypatumai, o būtent atskirtis, tai, kad kai kuriuos žmones išskiriame iš savo gretų.

„Institucijoms reikėtų pagalvoti, kodėl į turinčius psichosocialinę negalią žmones, pavyzdžiui, darbinantis žiūrima kitaip net nei į kitokią negalią turinčius asmenis. Manoma, kad jie gal negalės dirbti, gal bus nepatikimi, tačiau ar visi kiti darbuotojai dirba tik gerai, ar jie visi yra patikimi? Juk anaiptol taip nėra“, – pabrėžia „Psichikos sveikatos perspektyvų“ vadovė ir priduria, kad darbo rinkos dalyviams reikia profesionalios pagalbos, kad įvairūs žmonės galėtų išmokti dirbti kartu.

Toliau nuo mūsų akių

Įvairių apklausų duomenimis, apie 50 proc. žmonių teigia nenorintys gyventi šalia psichosocialinę negalią turinčių asmenų. Todėl plėtojama grupinio gyvenimo namų sistema. Tokiuose namuose su socialinio darbuotojo priežiūra gyvena iki 10 psichosocialinę negalią turinčių žmonių, ir jie susilaukia didelio visuomenės pasipriešinimo. Kartais – aršaus, kartais, ypač turtinguose rajonuose, – rafinuoto, pasitelkiant teisininkus.

„Visgi turėtume savęs paklausti, kaip, mūsų įsivaizdavimu, viskas turėtų vykti? Ar žmonės su psichosocialine negalia turėtų gyventi uždaryti getuose, specialiai įrengtuose miestuose, galbūt net ligoninėse, bet toliau nuo mūsų, kad mes jų nematytume? Tačiau dažniausiai šie klausimai lieka be atsakymo arba atsakymas būna toks, kad jie galėtų gyventi kur nors kitur“, – dėsto K. Levickaitė.

Pašnekovės teigimu, kertinis klausimas – kiek mes apskritai gebame priimti įvairovę, faktą, kad žmonės – skirtingi ir tie, kurie priklauso mažiau pažįstamoms grupėms, nebūtinai yra pavojingi. Maža to, artimesni ryšiai su įvairiomis žmonių grupėmis skatina juos labiau pažinti, sklaido mitus ir baimes, tiesa, kol kas žmonės linkę ne suartėti, o išlaikyti kuo didesnį atstumą.

Nė vienas nėra apsaugotas

„Dažnai nepagalvojame apie tai, kad patys galime patekti į situaciją, kai, pavyzdžiui, mūsų vaikai patirs sunkumų – juk nuo to nesame apsaugoti nė vienas. Tuomet klausime: kur mūsų vaikų galimybės lankyti bendrojo ugdymo mokyklą, gyventi bendruomenėje, o ne patiriant atskirtį? Tokiais atvejais keičiasi mūsų požiūris, tad svarbiausia, ką turime suprasti, – gyvenimas yra įvairus ir kiekvienas iš mūsų gali atsidurti įvairiose situacijoje, tokiose, kokių nė neplanavome“, – atkreipia dėmesį K. Levickaitė.

Reikėtų suvokti ir tai, kad mūsų psichikos sveikata nuolatos kinta – kiekvienas patiriame įvairių būsenų, anaiptol ne visuomet pavyksta būti žvaliems, energingiems ir linksmiems. Pasak pašnekovės, mums visiems būtinas psichikos sveikatos raštingumas, būtina žinoti, kaip psichika veikia, kaip ją reikia saugoti ir kaip padėti sau ir kitiems susidūrus su sunkumais – netektimis, krizėmis, ligomis.

Taigi kiekvienas iš mūsų gali patekti į grupę, kuri vienokiu ar kitokiu pagrindu gali būti visuomenės atstumta, tad nereikėtų mėtytis akmenimis name stiklinėmis sienomis – jie gali atlėkti ir į mus.

Vengia kreiptis

Dėl neigiamo visuomenės požiūrio į psichologinius sunkumus žmonės vengia kreiptis ne tik į psichiatrus, bet ir į psichologus ar net draugus ir šeimos narius. Ar tai nedidina savižudybių rizikos? K. Levickaitė tvirtina, kad savižudybių negalima paaiškinti vien psichikos sveikatos sutrikimais, priežasčių reikėtų ieškoti kur kas giliau. Tačiau vengimas kreiptis pagalbos susijęs su stigma ir savistigma – žmogus perima visuomenės nuostatas ir taiko jas sau, t. y. mano, kad jei pripažins, jog patiria sunkumų, vadinasi, yra silpnas, niekam tikęs.

Pabrėžtina, kad gebėjimas pripažinti įvairovę, priimti kitus žmones atvira širdimi glaudžiai susijęs su požiūriu į save. Jei priimame kitus, esame gailestingi ir sau, suvokiame, kad gyvenime gali būti įvairių periodų, taip pat nelabai šviesių. Juk žmogus – ne robotas. „Jeigu esame negailestingi kitiems, esame negailestingi ir sau“, – teigia K. Levickaitė.

Diagnozė ar etiketė?

Paplitusi paradoksali nuostata, kad psichikos ligomis (įskaitant priklausomybę nuo alkoholio) serga tik tie, kurie gydosi, ir jiems taikomi tam tikri ribojimai, o tie, kurie nesigydo, laikomi sveikais. „Psichikos sveikatos perspektyvų“ vadovė pritaria, kad tokia situacija – išties keista, kita vertus, psichikos ligos diagnozė yra būdas susikalbėti specialistams ir galimybė gauti pagalbą, todėl žmogui kreipusis stengiamasi priskirti kokią nors diagnozę. „Vis dėlto kyla klausimas, ar viskas gyvenime gali ir privalo būti diagnozuojama, kodėl tik diagnozė leidžia kreiptis pagalbos“, – dėsto pašnekovė ir priduria, kad šiais laikais yra ir galimybių sulaukti psichologinės pagalbos, pavyzdžiui, savitarpio pagalbos grupėse, tik ne visiems tai tinka.

Visgi ilgainiui turi įsivyrauti nuostata, kad sunkumų gali patirti kiekvienas ir kad tai – ne priežastis žmones išstumti iš visuomenės. Beje, dar visai neseniai susirgus buvo slepiama ir vėžio diagnozė, nors ši liga nėra nei užkrečiama, nei kokiu nors aspektu gėdinga. „Išties visuomenė laisvėja, taip pat kalbėdama apie psichikos sveikatos sunkumus. Dalijimasis patirtimi išlaisvina, leidžia sulaukti visuomenės palaikymo, tie žmonės nesijaučia vieniši. Tačiau svarbiausia žinia – kalbėti apie ligas nėra tabu, o patiriami sunkumai – gyvenimo dalis. Susirgus slapstytis net nuo giminių, draugų labai sunku ir tai dar labiau apsunkina situaciją“, – pabrėžia K. Levickaitė.

Projektą „Atskirties pakopos ir galimybės ją stabdyti“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma 5500 Eur.