Kauno rajone, Noreikiškėse, įsikūrusi Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Žemės ūkio akademija šiemet mini šimtmetį. Šis solidus jubiliejus – puiki proga pažvelgti į praeitį, prisiminti didžiausią indėlį šios Alma mater raidai turėjusius mokslo bendruomenės atstovus, pakalbėti apie ankstesnį ir dabartinį vaidmenį šalies žemės ūkiui. Viena didžiausių Lietuvos žemės ūkio specialistų kalvių išlieka ištikima savo misijai ir vizijai.

Meilė Taraškevičienė

Tuomet be permainų – nė iš vietos

Kai ištinka toks įvykis kaip šimtmetis, tiesiog moralinė pareiga prisiminti apie ištakas ir reikšmingiausius istorinius įvykius, turėjusius įtakos žemės ūkio mokslinei raidai, jo pažangai. Pasak Vytauto Didžiojo universiteto garbės profesoriaus dr. Jono Čapliko, 1918 m. nepriklausomybę paskelbusiai Lietuvai teko ne tik apsiginti nuo puldinėjančių priešų, bet ir kurti savo krašto ekonominės gerovės bei stiprybės pamatus. „Tuometė Lietuva buvo tipiškas žemės ūkio kraštas. Pramonės buvo visiškai nedaug: ji smarkiai nukentėjo I pasaulinio karo metu. Ypatingų gamtos turtų, išskyrus miškus ir žemės ūkiui tinkamus plotus, irgi nebuvo. Taigi, vienintelis šalies ekonomikos vystymo pagrindas buvo žemės ir miškų ūkis“, – teigia mokslų daktaras. Jis sako, kad tuometę šalies ekonominę būklę labai taikliai apibūdino žymus valstybininkas Jonas Pranas Aleksa, pabrėžęs, kad be žemės ūkio ir miškų Lietuva beveik nieko kito ekonominėje srityje neturi – mūsų miškų ir žemės ūkiai sudaro net 97–98 proc. mūsų ekonominio gyvenimo svarbos.

Istoriniuose šaltiniuose rašoma, kad ir pats žemės ūkis tuomet buvo skurdus ir menkai produktyvus. Apleistuose dvaruose žemės dirvonavo. Ūkininkai laukus apdirbinėjo primityviais arkliniais padargais. „Siekiant stiprinti žemės ūkį kaip šalies ekonominį pagrindą, verkiant reikėjo ne tik žemės reformos, bet ir modernizuoti žemės ūkį, perdirbamąją pramonę, plėsti žemės ūkio ir maisto produktų eksportą“, – pasakoja dr. J. Čaplikas, pabrėždamas, kad viso to pradžių pradžia buvo žemės ūkio specialistai, pirmiausia agronomai, kurie šalies agroklimato sąlygomis sukurtų ir pritaikytų tinkamas žemės ūkio sistemas, konsultuotų ūkininkus, padėtų jiems gerinti žemdirbystės kultūrą ir siekti didesnio derlio bei pajamų.

Žemės ūkio mokslo plėtojimas ir specialistų rengimas tapo pirmaeiliu šalies ekonomikos tolesnio vystymo uždaviniu, todėl 1922 m. įsteigtame Lietuvos universitete buvo įkurtas Agronomijos-miškininkystės skyrius ir pradėti rengti šios srities specialistai. Tačiau tai nebuvo geras sprendimas, nes vien teoriškai gerų agronomų ar miškininkų neįmanoma parengti. Žemės ūkio mokslui ir juo grįstoms studijoms reikėjo geros praktinės bazės, t. y. bandymų stoties, mokomojo ūkio, mokomojo sodo, mokomosios urėdijos ir kitos institucijos, būtinos augalų selekcijai, moksliniams ir praktiniams eksperimentams vykdyti, būsimų specialistų praktiniams įgūdžiams formuoti. Pasak profesoriaus, po nemažų diskusijų buvo apsispręsta sekti daugelio Europos šalių pavyzdžiu – steigti Žemės ūkio akademiją.

Pradžia – Dotnuvos dvare

Žemės ūkio akademijai buvo parinktas Dotnuvos dvaras, kuriame jau veikė žemės ūkio technikumas. 1924 m. rugpjūčio 3 d. Lietuvos prezidentas Antanas Stulginskis patvirtinto Žemės ūkio akademijos statutą, tų pačių metų spalio 15 d. ji pradėjo veiklą. Žemės ūkio akademija tapo antrąja po Lietuvos universiteto aukštoji universitetinė mokykla ir pirmoji specializuota aukštoji universitetinė mokykla šalyje.

„Neseniai įkurtoje Akademijoje buvo rengiami agronomai ir miškininkai. Pirmaisiais mokslo metais iš viso studijas pradėjo 56 studentai ir 8 klausytojai, – pasakoja dr. J. Čaplikas. – Dalis šių studentų buvo perkelti iš Lietuvos universiteto, kur buvo pradėję agronomijos ar miškininkystės studijas. Suprantama, kad miškininkų, ypač agronomų, Lietuvai reikėjo kur kas daugiau, bet studentų skaičių ribojo patalpų, taip pat – ir profesūros stoka. Tuomet agronomai buvo plataus profilio specialistai, ūkininkams ir kitiems kaimo gyventojams gelbėjo ne tik agrotechnikos, bet ir ekonomikos, gamybos šakų pasirinkimo, naujovių diegimo klausimais.“

Tenka pripažinti, kad tuomečiai agronomai buvo tikri kaimo šviesuoliai, kurie rūpinosi žemdirbystės kultūra, kaimiečių ūkiniu švietimu, kaimo bendruomeninio gyvenimo problemomis.

Profesorius primena, kad nuo 1932 m. Akademijoje buvo įsteigta nauja specialybė – agronomių-šeimininkių. Tarp merginų ji buvo labai populiari. Šios specialybės siekiančios jaunos moterys buvo mokomos, kaip tvarkyti sodybą, namų ūkį, auginti vaikus, gaminti valgį, austi, siūti, ruošti maisto atsargas žiemai, įrengti gėlynus ir daug kitų kaimiškoje buityje svarbių dalykų. Taip jau susiklostė, kad šių studijų absolventės daug prisidėjo puoselėjant kaimišką kultūrą.

„Akademijoje dirbo daug mokslininkų, kurie padėjo pagrindus žemės ūkio mokslams plėtoti“, – tikina profesorius, paminėdamas selekcijos pradininką prof. Dionizą Rudzinskį, daržovių selekcininką ir žymų fenologą prof. Stasį Nacevičių, uolienų ir dirvožemio tyrinėtoją prof. Viktorą Ruokį. Akademijos dėstytojai, rengdami populiarinamuosius straipsnius, knygeles, skirtas ūkininkams ir kitiems kaimo gyventojams, propagavo naujus lauko, daržo ar sodo augalus, jų veisles, žemės dirbimo, tręšimo, augalų apsaugos, bitininkystės ir kitas žemės ūkio naujoves, kartu atliko milžinišką švietėjišką darbą.

Gero įsibėgėjimo stabdys

Sovietinė okupacija labai sutrikdė Žemės ūkio akademijos veiklą. Nemažai profesorių ir kitų dėstytojų atsidūrė Sibire, kai kurie iš jų ten ir amžinai atgulė. Daugeliui dėstytojų, taip pat ir absolventų bei studentų teko pasitraukti į Vakarus. Traukiantis II pasaulinio karo frontui į vakarus, sudegė Akademijos pagrindiniai rūmai, kartu biblioteka, archyvas. Svarbiausia, kad buvo suardyta beveik 20 metų puoselėta akademinė bendruomenė, netekta akademinės laisvės.

„Nurodymais „iš viršaus“ ir vykdant dėstytojų „importą plačiosios tėvynės“ Akademija pertvarkyta rengti specialistus stambiam socialistiniam žemės ūkiui, tai yra kolūkiams ir sovietiniams ūkiams, – apie sovietmečio iššūkius kalba dr. J. Čaplikas. – Sparčiai buvo didinamas studentų skaičius, pradėti rengti siauro profilio žemės ūkio specialistai: žemės ūkio inžinieriai, hidrotechnikos specialistai, ekonomistai, buhalteriai, tačiau panaikinta Namų ūkio (agronomių-šeimininkių) specialybė. Studijos vyko pagal Maskvoje sudarytus ir patvirtintus studijų planus ir netgi studijų dalykų planus.“

Tačiau būta ne tik blogų, bet ir teigiamų sprendimų. Didžiausias ir akivaizdžiai matomas – specialiai Akademijos poreikiams 1964 m. baigtas statyti akademinis miestelis Noreikiškėse, netoli Kauno. Sovietmečiu pastatytas ir nuolat puoselėjamas Akademijos miestelis – didžiausia ateities investicija. Nė vienas kitas Lietuvos universitetas neturi tokio kompaktiško ir gražaus akademinio miestelio. Kitas sovietmečiu įvykęs svarbus poslinkis – įsteigta Bandymų stotis. Ji ir šiuo metu sėkmingai tarnauja mokslininkų ir studentų vykdomiems lauko eksperimentams ir šiuolaikinio agrarinio mokslo plėtotei.

Ir sovietmečiu gana sudėtingomis sąlygomis nemažai pasiekta mokslo srityje: išvesta 50 naujų žemės ūkio augalų veislių, atlikti svarūs rapsų, kai kurių retų daržovių auginimo Lietuvos sąlygomis tyrimai, turėję įtakos jų įsitvirtinimui mūsų žemės ūkyje. Svarbiausia, kad sovietmečiu dirbusios mokslininkų kartos daug prisidėjo prie žemės ūkio mokslų plėtotės ir išugdė naujas mokslininkų kartas, kurios, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, integravosi į pasaulinę mokslinę erdvę, ir dabar siekia žemės ūkio pažangos ir tvarumo.

Svarbi dabar ir ateityje

Pasak VDU Žemės ūkio akademijos kanclerės prof. dr. Astridos Miceikienės, šių laikų Žemės ūkio akademija turi dvi pagrindines veiklas. Viena jų – studijos ir mokslas. Šia veikla siekiama parengti aukštos kompetencijos specialistus ne tik Lietuvai, bet ir kitoms šalims: apie 8 proc. akademijos studentų sudaro užsieniečiai. Ne mažiau svarbi ir kita veikla – tarptautinis mokslas. „Šiuo metu esame lygiavertis partneris lyderiaujantiems Europos Sąjungos žemės ūkio ir gyvybės mokslų universitetams, dalyvaujame įvairiuose tarptautiniuose moksliniuose projektuose, – sako kanclerė. – O Lietuvoje gana intensyviai bendradarbiaujama su žemės ūkio verslo atstovais, kad įvairios problemos būtų išspręstos pasitelkus mokslo pasiekimus. Pavyzdžiui, šiais metais mūsų visų vykdomų projektų sąmatinė vertė viršija 10 mln. eurų.“

Aišku, ne viskas klostosi kaip per sviestą, tenka įveikti ir tam tikrus iššūkius. Pasak dr. A. Miceikienės, tiek Lietuvoje, tiek ir visame pasaulyje labai daug dirbama su skaitmenizacijos, dirbtinio intelekto ir kitų inovatyvių technologijų adaptavimu ir kūrimu žemės ūkio versle bei žemės ūkio verslą aptarnaujančiuose sektoriuose, miškininkystėje. Su iššūkiais susiduriama įgyvendinant Europos žaliojo kurso keliamus reikalavimus. „Teikiame rekomendacijas, kuriame naujas technologijas, kad žemės ūkio verslui tas prisitaikymas būtų kuo palankesnis, būtų priimti teisingi aplinkosaugos sprendimai“, – aiškina kanclerė. Nuo nepriklausomybės atgavimo praėjus daugiau kaip 30 metų, studijose didelis iššūkis kyla dėl ūkininkų kartų kaitos. Labai svarbu tinkamai paruošti jaunus žmones, kad tėvai ūkius jiems galėtų perleisti ramia širdimi. Pasak dr. A. Miceikienės, tam pirmiausia reikia agronominių žinių, gerai išmanyti žemės ūkio technologijas, sugebėti valdyti šiuolaikinę žemės ūkio techniką, turėti ekonominių ir vadybinių žinių. Viso to Akademijoje ir mokoma Agronomijos, Bioekonomikos plėtros, Inžinerijos, Miškų ir ekologijos fakultetuose.

Be to, prieš trejus metus buvo įsteigtas Bioekonomikos tyrimų institutas. „Minėtas Institutas jungia visų akademijos padalinių mokslininkus, vykdo tarpdisciplinius mokslinius projektus, verslo užsakomuosius tyrimus, – teigia pašnekovė. – Akademijos, o ir viso Lietuvos žemės ūkio vaidmuo tik didės, nes ateityje gerokai išaugs kokybiško maisto bei atsinaujinančių išteklių poreikis.“

Projektą „Mūsų kultūrinė atmintis“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma 4000 Eur