Lietuvos heraldikos tradicija buvo pripažinta nematerialaus kultūros paveldo vertybe ir įrašyta į tokio paveldo vertybių sąvadą. Šia tema kalbamės su Lietuvos heraldikos komisijos pirmininke dr. Agne RAILAITE-BARDE.

Laimius STRAŽNICKAS

– Išgirdę žodį „heraldika“ pirmiausia pagalvojame apie herbus. Bet jis talpina kur kas daugiau...

– Heraldika gali būti suprantama kaip valstybės, vietovių, institucijų, asmenų herbų, kaip jų išskirtinių ženklų, visuma. Heraldikos sričiai priklauso ir įvairūs herbiniai ženklai. Taip pat heraldika yra vienas pagalbinių istorijos mokslų. Heraldika yra ne tik mokslas, bet ir išskirtiniais bruožais, reikalavimais ir griežtomis taisyklėmis grindžiamas menas, puoselėjamas nuo viduramžių laikų.

– Kokiu laikotarpiu datuojami seniausi Lietuvos herbai?

– Lietuvos heraldikos tradicija mena XIV a., kai atsirado herbiniai Lietuvos valdovų, kunigaikščių ir kilmingųjų antspaudai, specifiniai lietuvių linijiniai herbiniai ženklai, formavosi valstybinė, žemių heraldika. Vėliau ši tradicija išplito Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) visuomenėje, apimdama viešas ir privačias gyvenimo sritis. Herbas išskyrė jo turėtoją iš kitų, žymėdavo statusą, atliko vienijančią funkciją, buvo reikšmingas tapatybės ženklas ir ypač svarbus socialinėje komunikacijoje.
Mūsų senoji lietuviškoji heraldika neretai yra vadinama linijine arba strėline heraldika, nes lietuvių naudojamos herbinės figūros dažnai būdavo iš linijų sukurtos įvairūs deriniai. Jos pagrindą sudarė būtent linijiniai herbai, kuriuose vaizduotos strėlės, kryžiai, stačiakampiai ar sudėtingesnės geometrinės figūros (pavyzdžiui, Gediminaičių stulpai).

Be su karyba siejamų strėlių ir senųjų tikėjimų reliktų, kita grupė vietoje atsiradusių herbinių simbolių – vietiniai gyvūnai (lokys, vilkas, buivolas, žirgas, laukiniai paukščiai). Šiek tiek vaizduoti karybos reikmenys.

– Iš kur herbų mada pasiekė Lietuvą?

– Lietuvos heraldika nemažą dalį savo raidos ypatumų perėmė iš kitų Europos kraštų, tačiau ji suformavo ir tebeformuoja savitą raiškos stilių. Heraldika – daugiasluoksnis reiškinys, kurio kompleksiškumą atskleidžia ir įvairialypė paskirtis. Nors pirminė jos paskirtis gyvavimo pradžioje, t. y. viduramžiais, buvo išskiriamoji ir konsoliduojanti, t. y. herbas, herbinės vėliavos ir herbiniai ženklai turėjo išskirti šių atributų naudotojus iš kitų, o kartu tą patį herbą naudojančius asmenis vienyti, telkti. Ypač tai pasakytina apie valstybinę heraldiką, iš valdovą simbolizuojančio ženklo susiformavusį valstybės herbą bei dviejų Lietuvos žinomiausių dinastijų simbolius – Gediminaičių stulpus ir Jogailaičių dvigubą kryžių. Pastarasis – krikščionybės įvedimo į Lietuvą ženklas. Kita vertus, dalis kilmingųjų ankstyvosios heraldikos greičiausiai yra senųjų baltų tikėjimų reliktai. Pavyzdžiui, herbuose vaizduota svastika, dangaus kūnai, žalčiai. Tokia forma heraldika įkūnijo ir sakralinį pradą.
1413 m. Horodlėje įvyko herbinė adopcija – kai kurios Lietuvos giminės „susigiminiavo“ su kai kuriomis Lenkijos giminėmis priimdamos jų naudojamus herbus. Tačiau XV–XVI a. I pusėje Lietuvos kilmingieji dažnai atsisakydavo jų pavadinimų, šiek tiek pakeisdavo herbų figūras, spalvas. Taip atsirado nemažai lenkiškų herbų lietuviškų atmainų.

Pirmuosiuose Lietuvos miestų herbuose galima rasti aliuzijų į krikščionybę, į valdovą, suteikusį miestui privilegijas, ar istorinius įvykius, pavyzdžiui, Vilniaus herbe šv. Kristoforas laiko lazdą, viršuje užsibaigiančią dvigubu kryžiumi, – tai Jogailos ženklas. Pats šv. Kristoforas suprantamas kaip Kristaus mokslo, krikščionybės idėjų nešėjas ir platintojas. Turint omenyje, kad Vilniui savivalda suteikta Lietuvos krikšto metais, šis herbas labai iškalbingas. Kėdainių herbe atsispindi miesto savininkų Radvilų ir Kiškų simbolika, tam tikra prasme ir asmeninis jų įvykis, kai Kristupas Radvila vedė Oną Kiškaitę. Tai herbe reprezentuojama Radvilų erelio sparnu, pastvėrusiu Kiškų giminės naudotą sidabrinę pasagą su trimis auksiniais kryžiais.

Kaip išskirtinį pavyzdį galima paminėti ir Šeduvos herbą, kuriame užkoduotos Lenkijos karalienės ir Lietuvos didžiosios kunigaikštienės Liudvikos Marijos Gonzagos kilmė. Valdovė buvo kilusi iš garsios Italijoje Mantujos kunigaikščių Gonzagų šeimos. Gonzagos, susigiminiavę su Burbonų dinastija, įgijo Nevero ir Retelio valdas Prancūzijoje. Su pastarųjų valdų ir Mantujos, taip pat Lenkijos heraldika yra siejami Šeduvos herbe vaizduojamas erelis ir heraldinė lelija. Liudvika Marija Gonzaga buvo Magdeburgo teisių Šeduvai suteikimo iniciatorė. Taip miesto herbe buvo įamžinta jos asmenybė.

LDK kilmingieji herbais siekdavo pabrėžti savo aukštą ir seną kilmę. Herbas išskyrė juos kaip privilegijuotus visuomenės narius ir neretai buvo naudojamas kaip vizitinė kortelė ar net propaganda siekiant ambicingų tikslų. Neretai Lietuvos kilmingųjų herbuose atsispindėdavo ir legendinė giminystė. Kilmingieji savo protėvių „atrasdavo“ tarp romėnų patricijų, žymių ir garsių Europos didikų.

– Kokios spalvos dominuodavo tais laikais herbuose?

– Spalvos heraldikoje skirstomos į dvi grupes, t. y. į tikrąsias ir metalus. Tikrosios, arba kitaip grynosios spalvos, buvo raudona, mėlyna, juoda ir žalia. Vėlesniais amžiais pradėtos naudoti ir kitos spalvos, pavyzdžiui, purpurinė, ruda, oranžinė. Metalai heraldikoje yra du: auksas ir sidabras, kurie atitinkamai gali būti vaizduojami geltona bei balta spalvomis. Pagrindinė heraldikos taisyklė yra nedėti spalvos ant spalvos ir metalo ant metalo. Lietuvos senojoje heraldikoje populiariausios spalvos buvo raudona ir sidabras, rečiau – mėlyna ir auksas. Europinėje heraldikoje taip pat naudoti ir kailiai, pavyzdžiui, šermuonėlių, voverių, sabalų... Lietuvos heraldikoje naudotas tik šermuonėlių kailis ir tik herbo puošyboje, o ne pačiame skyde. Pavyzdžiui, skydas galėdavo būti apgaubtas šermuonėlių mantija ar šiuo kailiu papuošta heraldikoje naudojama kunigaikštiškos kepurės apačia. Tokia mantija ir kepurė buvo labai garbingi heraldikos elementai, rodantys herbo turėtojo kunigaikštišką statusą.

– Ar sunku būdavo įteisinti herbą miesteliui, organizacijai ar giminei?

– XVI–XVIII a. miestų herbai būdavo įteisinami valdovo privilegijomis. Herbai taip pat būdavo suteikiami kilmingiesiems nobilitacinėmis privilegijomis, priimant asmenį į kilmingųjų gretas. Įdomu, kad valdovas galėjo suteikti išskirtinę teisę kilmingiesiems antspauduojant dokumentus naudoti garbingesniu laikomą vašką. Pavyzdžiui, LDK yra žinomos 1522 m. Lietuvos didžiajam kancleriui ir Vilniaus vaivadai Albertui Goštautui ir Trakų vaivadai bei Lietuvos didžiajam etmonui Konstantinui Ostrogiškiui suteiktos raudono vaško privilegijos, žyminčios ypatingai aukštą šių kilmingųjų statusą. Iki tol, Žygimanto Senojo teigimu, iš pasauliečių raudonu vašku antspauduodavo tik valdovai, o likusieji kilmingieji – žaliu vašku. Vilniaus vaivada tokią išskirtinę privilegiją gavo dėl savo žmonos Sofijos Verejskos aukštos kilmės iš Bizantijos imperatorių, o Trakų vaivada – dėl nuopelnų Lietuvos valdovams bei šeimos kilmingumo. Minimos raudono vaško privilegijos galiojo ir palikuonims.

Grįžtant prie herbų, galima teigti, kad kaip vienas ar kitas herbas atrodys, kokie bus jo papildomi elementai, neretai priklausydavo ir nuo kilmingojo, jo turėtų ambicijų, statuso visuomenėje. Be to, užimant tam tikras pareigas valstybėje, dažnai herbai puošti su tomis pareigomis siejamomis insignijomis: iždininko herbe už skydo būdavo sukryžiuoti raktai, etmono herbą puošdavo buožė, o vyskupo – pastoralas ir kalavijas.

Tarpukariu Lietuva heraldikos srityje svarbiausią dėmesį skyrė pagrindiniams valstybės simboliams. Šiam klausimui spręsti buvo sudaryta speciali komisija, kuri aktyviai dirbo, analizavo LDK laikų istorinę medžiagą, konsultavosi su užsienio žymiausiais heraldikos specialistais. Prisimenant LDK laikais naudotą Lietuvos mažąjį ir didįjį herbą, norėta ir tarpukariu tokius patvirtinti. Komisija savo kruopštų darbą baigė, tačiau galiausiai joks Vyčio etalonas taip ir nebuvo patvirtintas. Miestų herbų kūrimo ir naudojimo klausimas liko dar didesniame užribyje.

– Ar sovietiniu laikotarpiu būdavo galima naudoti senuosius herbus?

– Sovietmečiu, 7-ojo dešimtmečio pabaigoje, kelerius metus prie LSSR kultūros ministerijos veikė Heraldikos komisija. Per savo trumpą gyvavimo laikotarpį 1966–1970 m. ji patvirtino per 40 miestų ir miestelių herbų. Maždaug pusė jų buvo nauji. Kai kurių senųjų Lietuvos miestų herbų, pavyzdžiui, Marijampolės, Anykščių, deja, negalima buvo atkurti tokių pačių dėl sovietinės cenzūros, nes juose buvo vaizduojami religiniai simboliai. Panašaus likimo sulaukė ir Vilniaus herbas, tačiau sovietiniu laikotarpiu jis apskritai nebuvo patvirtintas, nors ir būta siūlymų vaizduoti jame Gedimino pilį.

1970 m. po Dainų šventės, kurioje buvo eksponuojama miestų heraldika, įžvelgus „nacionalizmo apraiškas“, herbai ir pati Heraldikos komisijos veikla buvo uždrausti.

– Ką šiandien veikia Lietuvos heraldikos komisija, atskaitinga Lietuvos Respublikos Prezidentui?

– Ši komisija teikia Prezidentui išvadas ir pasiūlymus dėl parengtų etalonų tvirtinimo, aprobuoja herbų etalonus ir derina heraldinius projektus. Tai įvairių vietovių, institucijų herbinės vėliavos ir herbiniai ženklai: herbiniai antspaudai, logotipai, mero regalijos, piliečių garbės ženklai, kariuomenės pajėgų ir karinių vienetų, statutinių įstaigų ženklai, įvairūs karių ir pareigūnų uniformų herbiniai ženklai, kai kurių mokslo įstaigų herbinė atributika ir kt. Žodžiu, komisija ne tik aprobuoja municipalinius herbus, bet ir derina visus ženklus ir vėliavas, kuriuose naudojama valstybinė ir municipalinė heraldika.

Komisija konsultuoja juridinius ir fizinius asmenis, formuoja darnią Lietuvos heraldikos sistemą, koordinuoja valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų, teismų, mokslo ir studijų institucijų, valstybės pareigūnų, kurie įstatymų nustatyta tvarka gali turėti herbinį ženklą, istorinių ir naujų herbų, herbinių vėliavų, herbinių antspaudų ir kitų herbinių ženklų kūrimą.

Naujų heraldinių ženklų, ypač herbų, kūrimas ir patvirtinimas yra atsakingas ir santykinai ilgas procesas, kuris gali užtrukti keletą mėnesių ar net daugiau kaip metus. Paprastai per metus įvyksta apie 20 komisijos posėdžių, patvirtinami 6–7 herbai ir ne viena dešimtis įvairių heraldinių ženklų.

– Šiandien dažniau atkuriami senieji ar kuriami nauji heraldikos ženklai?

– Didžioji dalis pastaraisiais metais kuriamų ženklų yra nauji. Džiaugiamės aktyviomis bendruomenėmis, kurios inicijuoja herbų kūrimus, kuria jau patvirtintų herbų ir herbinių vėliavų šventinimo, jų pristatymo bendruomenėms iškilmių tradiciją. Dažnai į herbų kūrimo procesą įsitraukia nemažai bendruomenės narių. Jie rengia apklausas, neretai ir patys renka istorinę medžiagą, dalijasi savo įžvalgomis. Žinoma, atkuriami ir senieji herbai bei herbiniai ženklai. Pavyzdžiui, 2017 m. pagal XVIII a. pabaigos valdovo privilegijoje esantį piešinį buvo atkurtas Liubavo herbas.

– Kiek šiandien miestų, miestelių, bendruomenių Lietuvoje turi savo įteisintus herbus?

– Oficialiai įteisintų Lietuvos etnografinių regionų, miestų, miestelių ir kaimų herbų yra apie 465. Šiais metais stebime gausesnį bendruomenių, norinčių inicijuoti herbų sukūrimą, skaičių. Šiemet jau yra 8 oficialiai patvirtinti vietovių herbai. Dar dviejų vietovių herbų galutiniai eskizai jau yra parengti. Taip pat kuriami dar keli nauji herbai.

– Kas šiandien pirmiausia yra herbas, vėliava?

– Herbas ir vėliava – tai mes, Lietuvos piliečiai, vieno ar kito etnografinio regiono, miesto, miestelio ar kaimo, kurios nors konkrečios giminės atstovai. Herbas – tai tapatybės, konsolidavimo ir komunikacijos ženklas, atveriantis daugybę simbolinių sluoksnių: valstybingumo, lokalinę, bendruomenės, giminės ar asmens istoriją, išlaikomas įvairias tradicijas ir papročius, unikalią gamtą, meninį paveldą...

– Kuo išskirtinė yra Lietuvos heraldikos tradicija?

– Lietuvos heraldikos tradicija, kuri šiuo metu patiria renesansą, yra ypač svarbus mūsų paveldas, nes ji tarsi veidrodis atspindėdavo ir dabar atspindi visuomenėje egzistuojančias realijas, kultūrą, mentalitetą, komunikaciją, yra glaudžiai susijusi su Lietuvos valstybingumo istorija.

Heraldika, tautinė simbolika tiek po Pirmojo pasaulinio karo, tiek po sovietinės okupacijos suvaidino reikšmingą vaidmenį vaduojantis iš tironijos, siekiant nepriklausomybės. Neretai rezistencinio judėjimo dalyviams, tremtiniams lietuviška heraldika tapo išlikimo ir kovos už laisvę simboliais. Net ir gresiant liūdnoms pasekmėms, lietuviai, kad ir slapčia, nenustojo naudoti heraldikos. Ji naudota ir partizanų, ir tremtinių. Herbai, herbiniai simboliai tremtyje galėjo būti pavaizduoti ant netikėčiausių medžiagų, pavyzdžiui, ant beržo tošies ar išsiuvinėti naudojant žuvies kaulą. Tarpukariu ir Sąjūdžio metais vėl labai išpopuliarėjo vienas seniausių lietuviškų simbolių – Gediminaičių stulpai, simbolizavę ilgą Lietuvos istoriją ir valstybingumą.

Projektą „Mūsų kultūrinė atmintis“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma 4000 Eur