Tarp Europos Sąjungos šalių Vengrija garsėja kaip skandalistė, ir tai lemia pirmiausia jos ministro pirmininko Viktoro Orbano ir valdančiosios daugumos pozicija. Vengrija labiausiai iš visų šalių narių konfrontuoja su bendrijos institucijomis ir flirtuoja su Vladimiru Putinu. Vykstant Rusijos karui prieš Ukrainą, daug ką Europoje tai šokiruoja. Tačiau tokios vengrų pozicijos priežasčių galima ieškoti ir istorinėse pačios Vengrijos nesėkmėse.

Manvydas VITKŪNAS

Atrodytų, ko jau vengrams jaustis nuskriaustiems ir flirtuoti su Rusija, kai ta pati Maskva 1956 m. nusiuntė į Vengriją kariuomenę, sovietų tankai žlegėjo Budapešto gatvėmis ir skandino vengrų, reikalavusių laisvų rinkimų, spaudos ir žodžio laisvės, daugiau nepriklausomybės nuo Sovietų Sąjungos, protestus kraujyje. Tada okupantai nužudė apie 2,7 tūkst. žmonių (tiesa, sukilėliai rimtai pasipriešino ir nukovė 722 sovietų karius), apie 350 protestuotojų vėliau buvo nuteisti mirties bausme, apie 30 tūkst. buvo įkalinti, apie 200 tūkst. pabėgo į Vakarus (Vengrija turi sieną su Austrija, todėl tai buvo įmanoma). Ar visa tai galima atleisti Kremliaus imperialistams, kurie ir dabar siekia dominuoti visoje Rytų ir Vidurio Europoje? Tikrai ne. Tačiau V. Orbanas yra V. Putino draugas. Euroskeptiką (o jei tiesiai šviesiai – europriešininką) V. Orbaną daugiausia remia kaimų ir mažųjų miestų gyventojai. Dauguma daugiau nei 1,7 mln. gyventojų turinčio Budapešto rinkėjų palaiko opozicines partijas.

Atjojo nuo Uralo

Norint suvokti vengrų istorinę atmintį, lemiančią jų mentalitetą, reikia giliau pažvelgti į istoriją. Ši tauta Europos žemėlapyje yra unikali, o jos atsiradimas čia – išties vėlyvas. Tie, kuriems teko būti Vengrijoje ir girdėti jos gyventojų kalbą, sutiks, kad ji – labai sunki ir į nieką mums pažįstamo nepanaši (tik šiek tiek primena estų ir suomių kalbas). Iš tiesų vengrai kartu su estais, suomiais ir Latvijoje baigiančiais išnykti lyviais, taip pat visu būriu Rusijos teritorijoje gyvenančių nedidelių tautų yra finougrai. Tiesa, prie Baltijos gyvenančios minėtos tautos yra finai, o vengrai – ugrai. Artimiausi pastarųjų giminaičiai – Vakarų Sibire gyvenantys chantai ir mansiai.

Pati dabartinės Vengrijos teritorija senovėje buvo gyvenama ilyrų, trakų, keltų genčių. Šias žemes užkariavę romėnai prijungė prie Panonijos provincijos, įkūrė čia savo miestų (vienas jų, Akvinkas, tapo Budapešto pirmtaku). Pačioje IV a. pabaigoje–V a. šiose žemėse įsitvirtino vieni iš Romos imperijos griovėjų ir Europos siaubėjų – hunai. Tarp vengrų nuo seno labai populiari teorija, kad jie yra hunų ainiai, be to, ir angliškas šalies pavadinimas Hungary tarsi apie tai bylotų. Be abejo, hunų palikuonių įsiliejo ir į vėliau šias žemes pasiekusių vengrų gretas, bet iki jų atėjimo žemumose abipus Dunojaus dar spėjo pagyventi sėslūs germanai ir slavai, taip pat savo kaganatą įkūrė klajokliai avarai.

Tuo metu patys vengrai buvo toli nuo Dunojaus. Kadaise gyvenę prie Uralo kalnų, jie palaipsniui traukė per žemes tarp Uralo ir Kamos ir Volgos upių į vakarus. Vengrai atsidūrė prie Dono, vėliau – prie Dniepro, Dniestro ir galiausiai pasiekė Karpatų kalnus, taigi perėjo visą europinę dabartinės Rusijos dalį ir Ukrainą. Pakeliui jie kovojo su įvairiomis sėsliomis ir klajoklių gentimis bei tautomis. 889 m. vengrai, būdami dar stovyklose prie Dono, vyriausiuoju kunigaikščiu išsirinko Arpadą (mūsų Mindaugo istorinis atitikmuo). Jis 896 m. vengrus pervedė per Karpatus, pasiekė dabartinės Vengrijos teritoriją ir čia įsikūrė. Tai buvo epinio masto įvykis, vengrų istorinėje sąmonėje įtvirtintas kaip tėvynės įgavimas. Vengrai ėmė sparčiai madjarizuoti (vengrinti) vietos gyventojus (tuos, kurių nenužudė). Jie buvo be galo karingi. Įsitvirtinę prie Dunojaus, per trumpą laiką vengrai nusiaubė dabartinę Austriją, Slovakiją (ji vėliau buvo prijungta prie Vengrijos ir iki pat XIX a. vadinta Aukštutine Vengrija), Čekiją, Vokietiją, pasiekė Italiją, Prancūziją, Ispaniją. Europiečiai buvo užklupti ir negebėjo tinkamai pasipriešinti. Nuožmumu vengrų klajokliai nenusileido savo pirmtakams hunams – ten, kur prajojo, viskas buvo išplėšta, sudeginta, o prieš gyventojus naudota prievarta.

Valdė ir Jogailaičiai

Vengrų ekspansyvumas ir karingumas sumažėjo tik 955 m. pralaimėjus mūšį su vokiečiais prie Lechfeldo Bavarijoje. 974 m. Vengrijos valdovas Gėza su šeima pasikrikštijo, o jo sūnus Steponas (Ištvanas), vėliau paskelbtas šventuoju, pakrikštijo vengrų tautą. Labai gražią datą, 1000 m., Vengrija tapo krikščioniška karalyste. Palaipsniui ji išplėtė savo valdas – prisijungė jau minėtą Slovakiją, Transilvaniją (dab. Rumunijos dalis), Kroatiją ir kitas žemes. XIII a. patyrė mongolų invaziją, bet atsigavo, vis labiau stiprėjo. XV a.–XVI a. pradžioje buvo valdoma Jogailaičių dinastijos atstovų.

XVI a. Vengrijai buvo labai sunkus. Ji skilo į dvi dalis dėl vidinių nesutarimų. Didelę šalies dalį su Buda (dab. Budapešto dalis) užvaldė turkai. Sostinė iš Budos ilgam laikui buvo perkelta į Bratislavą, vengrų vadintą Pozsony. Vengriją ilgai (iki pat 1918 m.) valdė Habsburgų dinastija. Ji buvo įtraukta į Austrijos imperijos sudėtį, bet išsaugojo karalystės statusą. Vengrai daug kovojo už savarankiškumą, rengė sukilimus, revoliucijas. 1867 m. Austrijos imperija buvo pertvarkyta į dualistinę Austrijos-Vengrijos imperiją. Joje vengrai buvo tvirtas „antrasis numeris“, siekė dominuoti prieš kitas Vengrijoje gyvenusias tautas. Pavyzdžiui, 1907 m. slovakų ir rumunų gyvenamose žemėse buvo įvestas privalomas pradinis mokymas vengrų kalba.

Pirmajame pasauliniame kare Austrija-Vengrija sudarė sąjungą su Vokietija, Bulgarija ir Turkija, ir ši sąjunga pralaimėjo. Austrija-Vengrija iširo. 1918 m. lapkričio 16 d. buvo paskelbta Vengrijos Respublikos nepriklausomybė. Naujų valstybių sienų braižymas buvo labai sunkus ir konfliktiškas. Negana to, Vengrijoje į valdžią trumpam atėjo vietos socialistai ir įvėlė šalį į pragaištingą karą su Rumunija ir Čekoslovakija. Vengrų bolševikai buvo sutramdyti kaimyninių šalių pajėgų ir Miklošo Horčio vadovaujamos nacionalinės kariuomenės. M. Hortis formaliai sugrąžino monarchiją ir iki pat 1944 m. buvo tituluojamas regentu.

Trianono taika tapo tragedija

1920 m. birželio 4 d. Versalyje, Trianono rūmuose, Vengrija pasirašė Trianono taikos sutartį. Ši diena laikoma juodžiausia Vengrijos istorijoje. Šalis prarado net du trečdalius (!) iki Pirmojo pasaulinio karo turėtos teritorijos. Austrija gavo Burgenlandą, Serbų, Kroatų ir Slovėnų karalystė (būsimoji Jugoslavija) – Kroatiją, Bosniją, Voivodiną ir kai kurias kitas žemes, o Čekoslovakija – Slovakiją ir Užkarpatę (dabar priklausančią Ukrainai). Rumunijai atiteko Transilvanija. Net pusketvirto milijono vengrų atsidūrė už dabartinės Vengrijos ribų. Daugelis vengrų pasijuto pažeminti. Ši nuoskauda gyva iki šiol, žeidžia patriotiškai nusiteikusių vengrų istorinę sąmonę. Dažname Vengrijos miestelyje gali pamatyti obeliskus tragiškiems Trianono taikos sukeltiems praradimams atminti. O štai santykiuose su Ukraina V. Orbanas ir vengrų nacionalistai sėkmingai naudoja neva skriaudžiamų Užkarpatės vengrų kortą.

Antrajame pasauliniame kare Vengrija kovėsi nacių Vokietijos pusėje ir vėl tapo pralaimėtoja. Netrukus šalyje įsitvirtino prosovietinis režimas. Vengrijos socialistinės darbininkų partijos sekretorius Matiašas Rakošis sukūrė stalininio pavyzdžio režimą. Vėliau, šaliai vadovaujant Janošui Kadarui, buvo sukurtas savitas lengvasis socialistinės valstybės modelis: buvo leidžiamas privatus ar kooperatinis smulkusis verslas, piliečiai galėjo santykinai laisvai išvykti į užsienį, šalies ekonomika augo. Vengrija juokais buvo vadinama linksmiausiu baraku socialistiniame lageryje. Iš tų laikų vidurinės ir vyresnės kartos skaitytojai puikiai prisimena populiarius vengriškus konservuotus vaisius ir daržoves „Globus“ ir autobusus „Ikarus“.

Dabar Vengrija yra Europos Sąjungos ir NATO narė, bet vėlgi gana išskirtinė ir problemiška. Daug ką Europoje glumina ir pykdo artimi jos santykiai su Rusija ir Kinija, dažni priekaištai už savo laisvę ir išlikimą kovojančiai Ukrainai.

Stipri pramonė

Už Lietuvą plotu pusantro karto didesnė Vengrija turi 9,7 mln. gyventojų. Dauguma tikinčiųjų – katalikai, nors šalyje gausu ir protestantų, o maždaug trečdalis vengrų teigia esą netikintys. Daugiau nei 90 proc. šalies gyventojų – vengrai, tautinės mažumos – negausios. Didžiausia tautinė mažuma – čigonai (romai). Jie sudaro 3–4 proc. Vengrijos gyventojų. Pastaraisiais metais į šalį atvyko daug pabėgėlių iš Ukrainos.

Ekonomiškai Vengrija yra gana išsivysčiusi, čia labai stiprus paslaugų sektorius, pramonė. Žemės ūkiui dabar tenka jau santykinai nedidelė bendrojo vidaus produkto dalis, bet ne todėl, kad žemės ūkio apimtys sumenko, o dėl to, kad kitos ūkio šakos sustiprėjo.

Vengrija gana turtinga naudingųjų iškasenų, ypač aliuminio žaliavos boksito. Taip pat yra vario, molibdeno, mangano, urano, sidabro, aukso išteklių, dideli granito, dolomito, gipso, perlito klodai. Išgaunama ir naftos, dujų, rusvųjų anglių. Yra metalurgijos įmonių.

Šalyje labai išvystyta mašinų gamyba. Dar Austrijos-Vengrijos imperijos laikais, 1896 m., buvo įkurtas koncernas „Raba“, gaminantis šilumvežius, vagonus, sunkvežimius, variklius. O štai metais anksčiau įsteigtas koncernas „Ikarus“ (išaugęs iš karietų dirbtuvės), kadaise pagamindavęs net iki 12 tūkst. autobusų per metus (tokie autobusai važinėjo ir mūsų gatvėmis), neatlaikė naujų rinkos sąlygų, konkurencijos ir 2003-iaisiais bankrutavo.

Kaip ir kaimyninėje Slovakijoje, Vengrijoje veikia daug gamyklų, kuriose surenkami užsienio koncernų automobiliai – „Audi“, „Opel“, „Mercedes-Benz“, „Ford“, „Suzuki“. Taip pat gausu elektronikos, elektros prietaisų gamyklų. Labai stipri chemijos ir statybinių medžiagų pramonė. Na, o vengriškų konservuotų vaisių ir daržovių, taip pat vyno netrūksta ir mūsų parduotuvėse.

Algos – mažesnės nei Lietuvoje

Nuo 1982 m. Vengrijoje eksploatuojama vienintelė šalyje Pakšo atominė elektrinė su keturiais blokais. 2014 m. pradėta dar dviejų blokų statyba, ir vengrai partneriu pasirinko Rusijos koncerną „Rosatom“, nors savo paslaugas siūlė ir demokratinių valstybių – Prancūzijos, Jungtinių Amerikos Valstijų, Japonijos – kompanijos. Pastaruoju metu daug dėmesio skiriama atsinaujinančiai energetikai.

Vengrijoje labai daug informacinių technologijų, paslaugų, bankų sektoriaus įmonių. Šalis gausiai lankoma turistų: čia – nuostabus paveldas, gausu kurortų su terminio vandens baseinais, tyvuliuoja didžiulis gražus Balatono ežeras, glūdi unikalus pušta vadinamas stepių regionas.

Nepaisant išvardytų ekonomikos pranašumų, 2023 m. duomenimis, vidutinis darbo užmokestis į rankas Vengrijoje buvo nedidelis ir siekė 977 eurus. Tuo pat metu Lietuvoje jis sudarė 1 184 eurus.

Projektą „Žmogus ir valstybė Europoje: unikalu ir artima“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma 7500 Eur.