Kai daugelis mūsų šalies paukščių išskrenda į šiltesnius kraštus, žvirbliai su dar kelių dešimčių rūšių sparnuočiais lieka žiemoti. Jie mėgsta žmonių kaimynystę ir savo guviu čirškėjimu praskaidrina niūrias rudens ir žiemos dienas.

Naminių žvirblių (lot. Passer domesticus) miestuose ir gyvenvietėse galima pamatyti dažnai – rudenį jie buriasi į pulkus, čirškauja krūmuose ar medžiuose, iš ten žvalgosi lesalo, o palesę ilsisi. Žvirbliai – guvūs ir žvitrūs, geba net nugvelbti katėms lauke papilto sausojo ėdalo. Žmonėms rūpesčių pridaro vasarą išlesę vyšnias, trešnes, saulėgrąžų sėklas, rudeniop – kviečius, rugius, kitus pasėlius. Žiemą šie paukšteliai neatsisako ir medžių sėklų, tačiau mielai lankosi lesyklose, kur pasinaudoja žmonių dosnumu.

Naminiai žvirbliai dažnai painiojami su euraziniais karklažvirbliais (lot. Passer montanus). Jų ir išvaizda, ir elgesys – panašūs, tik pastarieji – smulkesni, turi sodriai rudą viršugalvį ir juodas dėmeles ant skruostų, yra ne tokie landūs ir ne taip garsiai čirškia, mėgsta perėti medžių uoksuose. Lietuvoje gyvena tik šių dviejų rūšių žvirbliniai.

Ne tik apsukrūs vagišiai

Taip jau gamtos sukurta, kad žvirbliams reikia žmonių kaimynystės – kur pastarieji, ten ir žvirbliams tinkamas maistas: grūdai, maisto atliekos. Kuo daugiau žmonių, tuo daugiau ir žvirblių, atokiuose vienkiemiuose jų beveik nepamatysi – jie mėgsta gyvenvietes ir miestus. Žvirbliams vasarą atbaidyti žmonės nuo seno statydavo baidykles. Beje, jos kitaip ir nevadintos, kaip tik žvirblių. Tačiau net ir baidyklės ne visada padėdavo.

Tiesa, žvirbliai lesa ir įvairius vabzdžius, ypač lėčiau skraidančius, – karkvabalius, įvairias muses, uodus. Vien vabzdžiais maitina savo jauniklius, todėl tik peikti šių paukščių nevalia. Kinijoje vadinamojo didžiojo šuolio metais (apie 1958–1962) žvirbliai buvo paskelbti žemės ūkio priešais ir masiškai naikinami. Tačiau netrukus pastebėta, kad miestuose dėl to labai padaugėjo žmones kamuojančių kraujasiurbių, kenkėjai užpuolė pasėlius, todėl ši kampanija buvo sustabdyta, netgi imtasi priemonių žvirblių populiacijai atkurti.

Užima kitų paukščių lizdus

Tiek naminiai žvirbliai, tiek euraziniai karklažvirbliai lizdus suka žmonių ūkių pakraigėse, fermų, grūdų sandėlių ar saugyklų sienų plyšiuose, miestuose – daugiabučių ertmėse, balkonuose, palėpėse. Kartais jie užima kitų paukščių lizdus – apsigyvena kregždžių lizduose, varnėnų inkiluose ar net gandralizdžiuose. Poruotis pradeda pirmosiomis šiltomis pavasario dienomis – tada prasideda garsiosios žvirblių peštynės.

Patinėliai taip siekia užkariauti patelių palankumą. Neilgai trukus susiporuoja, ir patelės padeda 4–7 kiaušinius. Peri pakaitomis su patinėliais 13–14 dienų. Po tiek pat dienų jaunikliai palieka lizdus. Per metus žvirblių patelės gali vesti 2 ar 3 jauniklių vadas.
Suaugęs naminis žvirblis sveria apie 30 g, yra apie 15–16 cm dydžio ir gyvena apie 2–3 metus.
Dažniausiai – toje pačioje teritorijoje.

„Senas žvirblis“

Naminiai žvirbliai – vieni dažniausiai liaudies dainose, pasakose, legendose ir žaidimuose minimų paukščių. Žvirblis – ypač dažnas veikėjas vaikų literatūroje. Nors yra pilkas, neišvaizdus, grožiu neprilygsta ryškesniems sparnuočiams, lietuvių (ir ne tik) sąmonėje jis – apsukrus ir išmanus paukštis, kuris kaipmat pasinaudos žmogaus neapdairumu.

Ne veltui apie gudrų ir apsukrų žmogų kadaise buvo sakoma ne tik „senas lapinas“, bet ir „senas žvirblis“. O štai slavų kalbose jau pats žodis vorobej reiškia „mušk vagį“. Kadaise, kai maistui užauginti reikėjo įdėti daug pastangų, žvirbliai ūkiuose būdavo tikra bėda.

Naminių žvirblių mažėja

Teigiama, kad žvirbliai kilę iš Azijos, tačiau dabar jų aptinkama visame pasaulyje. Nors naminiai žvirbliai laikomi viena gausiausių gyvenviečių ir miestų paukščių rūšių, pasak ornitologų, pastaraisiais dešimtmečiais Lietuvoje jų mažėja. Eurazinių karklažvirblių miestuose pastebima netgi daugiau.

Mėgstamiausios naminių žvirblių buveinės – šalia ūkininkų gyvenviečių, prie javų laukų, malūnų, kur jie mielai maitinasi ne tik pasėliais, bet ir grūdų pabiromis. Nykstant senajam ūkininkavimo būdui, žvirbliai gausiau patraukė į miestus. Pastaruosius pamėgo ir karklažvirbliai. Kartais jie sudaro bendrus būrius, net susiporuoja, tad atskirti vienus nuo kitų būna išties nelengva. Šie sparnuočiai labai mėgsta šiukšlių konteinerius, mat tarp išmestų atliekų visada randa sau maisto.

Įdomūs faktai

• Žvirbliai nėra geri skrajūnai. Teigiama, kad be perstojo skristi jie gali tik maždaug 15–20 minučių, nors gali pasiekti 45 km per valandą greitį. Tačiau didesnio krūvio neatlaiko jų širdis. Ilgiausias Lietuvoje išmatuotas žvirblių nuskristas atstumas – apie 13 km. Taigi šie paukščiai yra gana sėslūs, vienoje vietovėje, jei randa maisto, gali gyventi visą savo gyvenimą.

• Naminių žvirblių labai greta medžiagų apykaita, jie turi nuolat maitintis, be lesalo teištvertų 1,5–2 paras. Todėl žiemą šiems sparnuočiams labai praverčia žmonių lesyklose paliekamas maistas. Šaltesnėmis, sniegingomis žiemomis nemažai žvirblių tiesiog žūsta dėl maisto stygiaus.

• Naminiai žvirbliai mūsų platumose – įprasti panamių gyventojai. Pasakojama, kad emigrantai jų narveliuose veždavosi plaukdami ieškoti geresnio gyvenimo į Ameriką – kaip dalelę paliktų namų.