Kai Kūrėjas tautoms dalino vietas, kur jos turės gyventi, kroatai eilėje stovėjo vieni pirmųjų ir pasiėmė žavų Europos kampelį. Taip juokais būtų galima apibūdinti Kroatiją – šalį, be galo pamėgtą turistų, garsėjančią nuostabia gamta, įspūdingais senoviniais miestais ir itin patriotiškais žmonėmis.

MANVYDAS VITKŪNAS

Kroatams teko pralieti daug kraujo, kad Europos žemėlapyje būtų jų nepriklausoma valstybė, ir paskutinės kovos vyko gana neseniai, vos prieš gerus tris dešimtmečius. Todėl karo veteranai čia itin gerbiami, o patriotinių dainų atlikėjai surenka minias klausytojų. Nors kroatai pagrįstai didžiuojasi savo turtinga ir įvairiapuse istorija, jų nepriklausoma valstybė, gyvavusi ankstyvaisiais viduramžiais, gana greitai buvo nukariauta ir atgimė tik XX a.

UNESCO sąraše – net 12 objektų

Daugeliui lietuvių gerai pažįstami Kroatijos kurortai ir pajūryje esantys istoriniai miestai, tarp kurių labiausiai išskirtinis yra pačiuose šalies pietuose esantis Dubrovnikas. Dalmatija ir Istrijos pusiasalis bei prie šalies pakrantės itin gausiai pabirusios salos, kurių čia net 1246 (iš jų gyvenamos vos daugmaž 70), – gausiausiai užsieniečių lankomi Kroatijos regionai. Šalies pakrantėje arba labai netoli jos yra ir 10 iš 12 Kroatijos objektų, įtrauktų į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.

Pradėkime pažintį su Kroatija, kurios teritorija kiek mažesnė nei Lietuvos, ne nuo sostinės, bet nuo pačių jos pietų – Pietinės Dalmatijos. Jau minėjome Dubrovniką – itin turtingos istorijos miestą, kuris kadaise varžėsi su turtingąja Venecija dėl prekybos plačiame Adrijos ir rytinės Viduržemio jūros dalies regione. Dabar mes Dubrovniką žinome jo kroatišku pavadinimu, bet daugelį amžių miestas dažniausiai buvo vadinamas itališku Ragūzos vardu. Įkurtas VII a., Dubrovnikas tapo tautų ir kultūrų kryžkele, tai labai pastebima vaikštant šio be galo gražaus miesto gatvėmis.

Ankstytaisiais amžiais Dubrovnike tarpusavyje maišėsi romanizuoti senieji gyventojai (ilyrų, graikų, romėnų palikuoniai) ir neseniai atėję slavai, vietos žmonės daugiausia kalbėjo dabar jau išnykusia dalmatų kalba. Iš pradžių priklausęs Bizantijai, vėliau pusantro amžiaus valdytas Venecijos, Dubrovnikas ir aplinkinė teritorija nuo 1358 m. iki pat 1808 m. buvo nepriklausoma respublika. Valdoma aristokratų, lobdama iš prekybos, ji gudriai laviravo tarp Venecijos ir Osmanų imperijos.

Dubrovniko (Ragūzos) respublikos didybę mena įspūdingi miesto pastatai, pirklių namai, aristokratų rūmai, bažnyčios. Vėlesniais laikais pietinė Dalmatija buvo Napoleono imperijos, Austrijos, Austrijos–Vengrijos dalimi, kol 1918 m. tapo dalimi naujai sukurtos Jugoslavijos valstybės, ir Ragūza buvo oficialiai pervadinta į Dubrovniką (iki tol slaviškai miestą vadino tik kai kurie vietos gyventojai.

Darbo jėga telkiasi Zagrebe

Centrinėje Dalmatijoje, itin gausiai nusėtoje kurortų, didingai stūkso Splito miestas, daug amžių čia šeimininkavusių italų vadinamas Spalato. Tai antras pagal dydį šalies miestas, dydžiu, tiesa, nusileidžiantis mūsiškiam Kaunui. Splite yra iš dalies išlikę Romos imperatoriaus Diokleciano rūmai ir puikus senamiestis. Šalimais – daugelio taip pamėgta Makarskos rivjera ir kiti kurortiniai rajonai.

Šiaurinė Dalmatija – tai regionas greta vadinamosios Kvarnerio įlankos, kur labai gausu salų, o didžiausias regione (ir trečias visoje Kroatijoje) pagal dydį miestas yra Rijeka (italų vadinamas Fjume. Dėl šio miesto, kaip ir dėl šalimais esančio Istrijos pusiasalio, kur daugiausia gyveno italai, po Pirmojo pasaulinio karo susikibo Italija ir Jugoslavija. Fjumė 1919–1924 m. buvo laisvasis miestas (panašiai kaip Dancigas), paskui tapo Italijos dalimi, o apylinkės atiteko Jugoslavijai. Po Antrojo pasaulinio karo, kai Fjumė atiteko Jugoslavijai ir tapo Rijeka, daugelis italų paliko miestą. Bet italai iki šiol sudaro apie 6 proc. gretimo Istrijos regiono gyventojų.

Centrinėje, ne tokioje kalnuotoje Kroatijos dalyje yra sostinė Zagrebas, kurio gyventojų skaičius jau siekia 800 tūkst. (o skaičiuojant su priemiesčiais jau perkopė milijoną). Zagrebas žinomas nuo XI a., kai Vengrijos karalius Laslas I čia įkūrė vyskupijos centrą. Didžiausias šalies kultūros, švietimo ir pramonės centras Zagrebas yra sutelkęs kone 40 proc. šalies aktyvios darbo jėgos. Nors Adrijos jūros pakrantė gyvena pirmiausia iš turizmo ir vyno gamybos, Zagrebas yra pramonės ir finansinių, informacinių bei kitų paslaugų centras. Taip pat šiame regione yra dar vienas įstabus Kroatijos gamtos perlas – garsusis Plitvicės ežerų nacionalinis parkas.

Mažiausiai turistams pažįstama šalies dalis yra rytuose esantis nepalyginti mažiau kalnuotas kraštas Slavonija. Tai šalies žemės ūkio aruodas. Turistinių įžymybių čia kur kas mažiau, o daug kultūros paveldo objektų labai nukentėjo byrant Jugoslavijai per prasidėjusį karą. Rytiniu Kroatijos pakraščiu pasienyje su Serbija teka viena didžiųjų Europos upių – Dunojus.

Karšti katalikai

Kroatijos žemė mena daugybę tautų ir kultūrų, kurios čia klestėjo. Senovėje ryškų pėdsaką paliko ilyrai, graikai ir ypač romėnai. VII a. iš vakarinės Ukrainos prie Adrijos atklydo slavai kroatai. Lotyniškai jų apgyvendinta žemė buvo vadinama Croatia, o patys kroatai ją vadina Hrvatska. Nuo 925 m. iki 1102 m. gyvavo nepriklausoma Kroatijos karalystė, kurios vėliava buvo dabar taip lengvai atpažįstama raudonos ir baltos spalvų kroatiška „šachmatinė“.

925 m. buvo karūnuotas pirmasis Kroatijos karalius Tomislavas I. Jo valdomai šaliai priklausė ir didelė dalis dabartinės Bosnijos ir Hercegovinos. Bet 1102 m. Kroatija sudarė dinastinę uniją su Vengrija, ir ši šalis ėmė dominuoti. Pietinė dabartinės Kroatijos dalis, tada buvusi Dubrovniko respublika, gyveno atskirą gyvenimą. Austrijos–Vengrijos sudėtyje kroatų žemės buvo laikomos Vengrijos dalimi. Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje iš Serbijos ir nemažos dalies buvusios Austrijos–Vengrijos imperijos žemių buvo sudaryta nauja valstybė – Serbų, Kroatų ir Slovėnų karalystė, 1929 m. pervadinta Jugoslavija. Dalis dabartinės Kroatijos pakrantės priklausė Italijai.

Antrojo pasaulinio karo metais buvo sukurta nuo Vokietijos ir Italijos priklausoma vadinamoji Nepriklausoma Kroatijos valstybė, valdoma nuožmaus ustašių režimo. Karo pabaigoje valdžią Kroatijoje, kaip ir visoje Jugoslavijoje, perėmė pusiau kroato, pusiau slovėno Josipo Broz-Tito vadovaujami komunistai.

Kai XX a. pabaigoje Jugoslavija ėmė skeldėti, kilo itin kruvinas katalikų kroatų konfliktas su stačiatikiais serbais, o pirmame karo etape – ir su musulmonais bosniais. Serbai, 1991 m. sudarę per 12 proc. Kroatijos gyventojų, remiami „mažosios imperijos“ statuso nenorinčios prarasti Jugoslavijos (kurioje tada liko tik Serbija ir Juodkalnija), sukūrė savo Serbų Krajinos respubliką Kroatijos teritorijoje, o Jugoslavijos kariuomenė, dominuojama serbų, vykdė žiaurumus prieš civilius kroatus ir kovėsi su kroatų savigynos daliniais, pamažu virtusiais reguliaria Kroatijos kariuomene.

1991–1995 m. kruvinas Kroatijos karas nusinešė ne mažiau kaip 20 tūkst. gyvybių, griuvėsiais pavertė Vukovarą, Osijeką ir kitus miestus. Galiausiai kroatai atsilaikė, išstūmė serbų pajėgas, ir 1995 m. Kroatija kartu su Bosnijos pajėgomis likvidavo savo „Donbasą“ – buvo sunaikinta Serbų Krajinos valstybė. Daugelis serbų pabėgo, dalis iš jų vėliau grįžo. Dabar Kroatijoje tautinės mažumos gyvena laisvai, yra teritorijų, kur serbai, vengrai, italai arba čekai sudaro gyventojų daugumą.

Kroatų kalba labai artima serbų ir bosnių. Bet šias tautas skiria skirtingas tikėjimas. Dabar 3,88 mln. gyventojų turinti Kroatija – itin katalikiška šalis, kurioje tikintieji noriai (kaip Lenkijoje) eina į bažnyčias. Katalikybę išpažįsta beveik 87 proc. šalies gyventojų.

Užsigydė žaizdas

Istoriškai Kroatija buvo antra (po Slovėnijos) pagal ekonominį išsivystymą tarp buvusios Jugoslavijos respublikų. Čia nuo seno išvystyta laivyba, laivų statyba, mašinų gamybos ir metalo apdirbimo pramonė, metalurgija, chemijos pramonė, statybinių medžiagų, baldų gamyba. Kroatija turi rusvosios anglies, kai kurių spalvotųjų metalų išteklių. Čia išgaunama ir naftos.

Iki Jugoslavijos žlugimo už kroatus toje šalyje geriau gyveno tik slovėnai. Nepriklausomybės karo su serbais padaryti nuostoliai siekė milžinišką sumą – apie 50 mlrd. dolerių. Daugybė įmonių buvo sugriauta, o gynybos reikmėms net kelerius metus kroatai skyrė apie 40 proc. šalies biudžeto. Bet po karo padėtis stabilizavosi, ekonomika ėmė sparčiai augti.

Tikru lokomotyvu tapo sparčiai augantis turizmas (dabar duodantis daugmaž penktadalį bendrojo vidaus produkto), bet Kroatijoje stabiliai plėtotos ir kitos ekonomikos šakos. Transporto sektorius taip pat auga – Kroatijos uostai yra vartai į pasaulį Vengrijai ir kitoms prieigos prie jūros neturinčioms Vidurio Europos šalims. Šalyje yra net penki tarptautiniai oro uostai. Iš jūrų uostų keltais lengvai galima pasiekti Italiją.

Kroatai – darbštūs ūkininkai ir žvejai. Net trečdalį šios gana kalnuotos šalies teritorijos užima dirbama žemės ir sodai.

Kroatija – NATO (nuo 2009 m.) ir Europos Sąjungos (nuo 2013 m.) narė. Kroatijos kariai per tarptautinę misiją Afganistane tarnavo Lietuvos vadovaujamos Provincijos atkūrimo grupės sudėtyje Goro provincijoje.

Balkanų gražuolė Kroatija užsigydė siaubingas karo žaizdas ir dabar yra sėkmingai į priekį žengianti Europos valstybė.

Projektą „Žmogus ir valstybė Europoje: unikalu ir artima“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma 7500 Eur.