Sceniniu Jessicos Shy vardu žinoma dainų autorė ir atlikėja Džesika Šyvokaitė – viena didžiausios sėkmės sulaukusių šalies muzikos žvaigždžių. Jos kūriniai, jau ne vienus metus skambantys šalies radijo stotyse, vis atsiduria populiariausiųjų viršūnėse, o į jos koncertus žiūrovų susirenka rekordiškai daug. Na, o ką tik ji pasirodė ir LNK TV projekte „Lietuvos balsas“, kuriame užėmė vienos iš mokytojų vietą.

Viktorija PETKEVIČIŪTĖ

– Džesika, kaip jaučiatės po savo koncerto Dariaus ir Girėno stadione?

– Nuotaikos iš tiesų labai geros. Maniau, kad jausiuosi pavargusi, išsekusi – taip dažniausiai po didelių koncertų ir jaučiuosi, tačiau buvo priešingai. Atrodo, per koncertą stadione labiau įsikroviau negu išsikroviau. Aplankė tarsi kažkoks pagreitis, užplūdo noras nepaleisti suburtos komandos ir drauge nuveikti dar daugiau gražių dalykų, nors dar tiksliai nežinau, kas tai galėtų būti. Labai džiugu, kad noriu ir toliau kurti.

– Lyg buvote užsiminusi, kad norite ilgesniam laikui atidėti muziką. Kodėl buvote sudvejojusi?

– Mano žinutė, kuria pasidalijau socialiniuose tinkluose, greičiausiai buvo iškraipyta. O aš pasidalijau mintimi, kad tiesiog noriu pailsėti. Niekada nesvarsčiau stabdyti muzikinės karjeros, nebent pasiimti ilgas atostogas, kurios truktų kad ir pusmetį. Tačiau šiuo metu nebejaučiu tam poreikio.

– Jausmas stovėti ant scenos prieš beveik 40 tūkst. žmonių – tarsi sapnas?

– Ne, šį koncertą aš labai aiškiai, sąmoningai suvokiau, buvau įsižeminusi. Tačiau taip buvo ne visuomet, reikėjo padirbėti – pakeisti santykį su savimi, subręsti, atsistoti ant kojų, įgyti pasitikėjimo. Visi šie dalykai atneša laisvumo pojūtį scenoje. Stadione tikrai jaučiausi labai pakylėta ir laiminga, lydėjo jausmas, kad turėjau ten būti. Džiaugiuosi, kad viskas atėjo savu laiku, ir tas koncertas man asmeniškai buvo geriausias. Šis pojūtis – mano savijautos, sugebėjimo pasimėgauti viskuo, kas vyksta, rezultatas. Kita vertus, žinau, kad kitas toks mano koncertas bus tikrai labai negreitai, o gal ir niekada, niekas nežino. Tad labai norėjau tą akimirką pasiimti viską, ką tik galiu, tad ir žmonių kiekis negąsdino, nes tiesiog norėjosi drauge su jais puikiai praleisti laiką.

– Iš kur ir kada atėjo vidinis pasitikėjimas?

– Tas suvokimas atėjo ne per vieną dieną – reikėjo laiko, praktikos, patirties. Muzikos industrija – tikri linksmieji kalneliai, tai tikrai nėra lengviausia sritis dirbti. Vien buvimas viešu asmeniu turi daug įtakos ir keičia tavo gyvenimą, tenka įvairių išbandymų, prie kurių nesi pratęs. Tačiau paprasčiausiai tenka mokytis į tam tikras situacijas reaguoti kitaip, imi suprasti, kad ne nuolatinė kritika, ne nepamatuoti reikalavimai, ne spaudimas ar nusivertinimas, o tik savęs padrąsinimas labiausiai tau padeda ilgalaikėje perspektyvoje. Žinoma, visa tai išgyventi, sukramtyti, suprasti, atsistoti ant kojų užtruko, bet galiausiai imi mažiau mąstyti apie tai, ką pagalvos kiti. Tai išlaisvina.

– Pernai ėmėte mokytis psichologijos paslapčių. Ar šie mokslai padeda kitaip pažvelgti į savo gyvenimą?

– Taip, tuoj prasidės antrieji psichologijos studijų mokslo metai. Šioms studijoms mane įkvėpė