„Slovakija – kalnų ir pilių šalis“ – taip savo tėvynę apibūdino taksi vairuotojas Bratislavoje. Šios šalies gamtos grožis plačiai žinomas, Tatrai gausiai lankomi turistų. O štai savo visiškos nepriklausomybės istoriją slovakai skaičiuoja tik nuo 1993 metų.

Manvydas VITKŪNAS

Slovakijos pilys yra šios šalies kultūros paveldo, bet ne valstybingumo istorijos dalis. Slovakai, vieni iš vakarų slavų, daugelį amžių gyveno valdomi gausesnių ir stipresnių kaimynų – vengrų ir austrų. Slovakijos pavadinimas Europos politiniame žemėlapyje atsirado tik po Pirmojo pasaulinio karo, 1918 m., ir tai tik sudurtiniame pavadinime „Čekoslovakija“. Šioje šalyje pirmuoju smuiku griežė čekai. Būtent Čekija visą tarpukarį buvo absoliuti politinė ir ekonominė dominantė. Panaši situacija išliko ir po Antrojo pasaulinio karo (jo metu Slovakija buvo marionetinė valstybė, visiškai priklausoma nuo nacių Vokietijos). Tik 1969 m., po Prahos pavasario, Čekoslovakija tapo išties dvinare – sudaryta iš Čekijos ir Slovakijos socialistinių respublikų.

Galiausiai, žlungant Sovietų Sąjungai ir prosovietiniams režimams Vidurio ir Rytų Europoje, Čekoslovakijos, kaip federacinės valstybės, likimas kėlė vis daugiau klausimų. Slovakijoje stiprėjo separatistinės nuotaikos. Iš pradžių reikalauta silpninti federacinius ryšius, o galiausiai 1992 m. liepos 17 d. Slovakijos nacionalinė taryba paskelbė Slovakijos nepriklausomybę. Čekai priėmė šį sprendimą gana ramiai. 1992 m. lapkričio 25 d. Čekijos ir Slovakijos federacinis susirinkimas nutarė tų pačių metų gruodžio 31 d. naktį padalyti Čekoslovakiją į dvi nepriklausomas ir lygiateises šalis – Čekiją ir Slovakiją. Taigi, saliutai tą naktį reiškė ne tik Naujųjų metų, bet ir Slovakijos nepriklausomybės pradžią.

Slovakijos rojus – Tatruose

Plotu (49 tūkst. kvadratinių kilometrų) kone trečdaliu už Lietuvą mažesnė Slovakija – be galo graži ir įvairi šalis. Nemažą jos dalį užima kalnai – Karpatų vakarinė dalis. Labiausiai išsiskiria aukščiausias Tatrų kalnų masyvas, esantis Slovakijos ir Lenkijos pasienyje. Čia į dangų stiebiasi ir aukščiausia Slovakijos viršūnė – 2 655 metrų aukščio Gerlacho kalnas, kurio viršūnėje įtvirtintas kryžius. Anksčiau šis kalnas buvo aukščiausia Čekoslovakijos, o dar anksčiau – Vengrijos karalystės vieta. Įdomu, kad 1949–1959 m. Čekoslovakijos komunistai, stengdamiesi kaip įmanydami įtikti Maskvai, netgi oficialiai buvo pervadinę Gerlachą Stalino kalnu.

Aukščiausia Karpatų kalnų dalis, Tatrai, – tikras Slovakijos turizmo rojus. Beje, vienas šalies nacionalinių parkų taip ir pavadintas – Slovensky raj (Slovakijos rojus). Iki šiol bent jau lietuviams Tatrai yra kur kas labiau pažįstami nei šalies sostinė Bratislava. Tai tikras rojus aktyvaus poilsio mėgėjams, alpinistams. Žygiai per kalnus, plaukimas plaustais ar kanojomis kalnų upėmis, nusileidimas į kanjonus ir be galo įspūdingus požeminius urvus, maudynės terminiuose baseinuose palieka marias įspūdžių.

Slovakijoje patirtus įspūdžius dar labiau praturtina apsilankymai tarpukalnėse įsikūrusiuose žavinguose kaimuose ir miesteliuose, pažintis su įdomia tradicine architektūra, skania ir sočia (o ji tikrai soti) tradicine virtuve. Vieni populiariausių patiekalų – halušky (bulviniai virtinukai su brinza – avių pieno sūriu), kapustnica (raugintų kopūstų sriuba su dešros gabaliukais), lokše ir placky (lietiniai ir blynai), pirohy (didelius koldūnus primenantis virtiniai). Neapsieinama ir be kaimyninių kraštų virtuvių įtakos. Daug kur galite pasistiprinti iš austrų pasiskolintu šniceliu, kuris Slovakijoje vadinamas rezen, o šalies pietuose mėgstamas guliašas (čia gyvena gausi vengrų tautinė mažuma). Taip pat Slovakija turi aibę labai skanių tradicinių saldėsių.

Patyrė madjarizaciją

Kad jau prakalbome apie vengrus, jų įtaka Slovakijos istorijoje itin juntama. Būtent Vengrijos valdžioje prabėgo daugelis šio krašto istorijos šimtmečių. O dabar vengrai sudaro kone dešimtadalį šalies gyventojų ir yra gausiausia Slovakijos tautinė mažuma (po jų rikiuojasi romai, čekai ir kiti).
Slavai į šias žemes atsikėlė prieš pusantro tūkstančio metų. Anksčiau čia gyveno keltai, trakai, germanai, savo priešakinius postus prie Dunojaus turėjo romėnai. Vėliau į kraštą ne kartą veržėsi klajokliai – hunai, avarai. Galiausiai IX a. pradžioje susikūrė pirmoji slaviška kunigaikštystė, jos valdovu tapo kunigaikštis Pribina. Netrukus didelė dalis slovakų žemių buvo prijungta prie Didžiosios Moravijos. 863 m. vienuoliai bei slavų raštijos kūrėjai Kirilas ir Metodijus ėmė krašte skleisti krikščionybę ir bizantinę kultūrą.

X a. dėl Slovakijos žemių varžėsi trys kaimynai – Lenkija, Čekija, ir Vengrija. Apie šimtą metų trukusias varžytuves laimėjo pastaroji, ilgam, net tūkstančiui metų, įtvirtinusi savo valdžią Slovakijoje. Slovakijos pavadinimo oficialiai net nebuvo – kraštas vadintas Aukštutine Vengrija. Šalis patyrė vengrų, taip pat vokiečių kolonistų antplūdį. Vokiečiai daugiausia kūrėsi miestuose, o po XIII a. šalį nusiaubusio mongolų antplūdžio – kai kuriuose ištuštėjusiuose rytiniuose Slovakijos plotuose.

Lietuviai istoriškai patyrė polonizaciją ir rusifikaciją, o slovakai – germanizaciją (vokietinimą) ir madjarizaciją (vengrinimą). Šiame krašte vengrai ir vokiečiai sudarė valdžios elitą ir miestiečių daugumą, o slovakai daugiausia buvo žemdirbiai ir gyveno kaimuose bei mažuose miesteliuose. Valdant vengrams Slovakijoje įsitvirtino katalikybė.

Atgimimo šaukliai – dvasininkai

Kai į Europą pradėjo veržtis turkai ir Osmanų imperija užkariavo didesnę dalį vengrų žemių su sostine Buda (dalis dabartinio Budapešto), Vengrijos karaliai su savo dvaru persikėlė į Bratislavą, kurią vengrai vadino Pošony, o vokiečiai – Presburgu. Netgi išlaisvinus Budą iki pat 1848 m. Bratislava buvo Vengrijos karalių karūnavimo ir seimų susirinkimo vieta.

Austrijos-Vengrijos laikais Slovakija buvo agrarinė imperijos periferija. Tik prie Dunojaus esanti Bratislava dėl savo artumo Vienai augo sparčiai. Imperijos sostinės poreikiams patenkinti Slovakijos pietuose labai aktyviai buvo užsiimama vyndaryste. Ši tradicija šalyje gyvuoja iki šiol, o šiltėjant klimatui sąlygos vynuogėms auginti dar pagerėjo.

Klajojant sostinės Bratislavos senamiesčio gatvelėmis, žvelgiant į ant aukšto, masyvaus kalno stūksančią pilį, buvusią vengrų karalių rezidenciją, verta prisiminti, kad būtent Bratislavoje dar XVIII a. pabaigoje prasidėjo slovakų tautinis atgimimas. Jo pradininkai buvo daugiausia protestantų ir katalikų dvasininkai. XIX a. šie procesai įsibėgėjo visoje Habsburgų imperijoje. Slovakai daugeliu klausimų sekė čekų, lenkų pavyzdžiu, siekdami įtvirtinti savo tapatumą, pabrėžti, kad išsilavinęs slovakas nebūtinai turi pavirsti austru arba vengru. Bet slovakams buvo sunkiau nei čekams ar lenkams (pietinė Lenkijos dalis su Krokuva dar XVIII a. pabaigoje atiteko Austrijai), nes labai stigo tautinės inteligentijos. Tuo slovakų tautinis atgimimas būtų panašus į lietuviškąjį, bet yra ir esminis skirtumas – Lietuva turėjo ilgą valstybingumo istoriją, o slovakams savo valstybę teko kurti nuo nulio.

Stiprūs regionai

Po Pirmojo pasaulinio karo susikūrus Čekoslovakijai, Čekija išsaugojo dar Austrijos-Vengrijos laikais įgytą pramoninio krašto, ekonominio lokomotyvo statusą, o Slovakija buvo labiau agrarinė.

Bet dabar, keliaujant per Slovakiją, netrunki pajusti, kad ši šalis taip pat tapo ekonomiškai išties pajėgi. Ypač išplėtota automobilių pramonė. Įdomu, kad iki šalies nepriklausomybės čia tebuvo vienintelis su šia pramonės šaka susijęs fabrikas, surinkinėjęs kai kurių modelių „Škoda“ automobilius. Būtent šios gamyklos vietoje praėjusio amžiaus pabaigoje didžiulę automobilių gamyklą pastatė koncernas „Volkswagen“. Paskui jį atsekė kiti koncernai. Pavyzdžiui, Trnavoje automobilių surinkimo gamyklą pastatė „Peugeot“, o Žilinoje – „Kia Motors“.

Pagal gyventojų skaičiui tenkantį pagaminamų automobilių skaičių Slovakija yra pasaulinė lyderė. Tokios didžiulės gamyklos skatina ir satelitinių įmonių, gaminančių reikiamas detales, ir paslaugų sektoriaus plėtrą. Taip pat šalyje labai išplėtota chemijos, popieriaus ir celiuliozės, maisto pramonė, yra kasyklų, metalurgijos įmonių, labai išplėtotas paslaugų sektorius. Dėl patogios geografinės padėties, kelių ir geležinkelių tinklo, Dunojaus laivybos artilerijos, palankios investicinės aplinkos slovakams pavyko pritraukti daugybę vadinamojo plyno lauko investicijų į įvairias šalies ūkio sritis.

Slovakijoje, kuri, kaip ir mūsų šalis, 2004 m. tapo Europos Sąjungos ir NATO nare, o 2009 m. įsivedė eurą, gyvena 5,4 mln. žmonių, iš jų beveik pusė milijono įsikūrę sostinėje. Slovakija nepatyrė tokio emigracijos bumo, koks ištiko Lietuvą. Prie to labai prisidėjo ir protinga regioninė politika. Nors skirtumų tarp sostinės ir šalies regionų egzistuoja, jie ne tokie dramatiški kaip Lietuvoje ar juo labiau Latvijoje. Bratislavoje susitelkęs tik mažiau nei dešimtadalis Slovakijos gyventojų. Daugelis žmonių gyvena mažuose miestuose ir miesteliuose, bet ir ten randa darbo.

Taip pat svarbu, kad atokių regionų, kur nėra stambiosios pramonės, ekonomikos kraujas yra turizmas. O Bratislava, išties dėmesio vertas miestas, tiesiog užgulta svečių, ypač iš kaimyninės Austrijos. Tiesia linija atstumas tarp abiejų miestų centrų tėra 54 kilometrai, o automobiliu iš Vienos į Bratislavą atvykstama per valandą. O kur dar nuolat kursuojantys keleiviniai laivai... Įdomu, kad sparčiai kylančiais aukštuminiais pastatais besipuikuojanti Bratislava yra vienintelė pasaulyje sostinė, besiribojanti iškart su dviem užsienio valstybėmis – Austrija ir Vengrija.

Slovakija – gana rami šalis, bet kartais ją sukrečia ne tik nuošliaužos kalnuose ir kitos gamtos stichijos, bet ir visuomenės bei politikos skandalai. 2018 m. masiniai protestai nuvilnijo po žinomo 28-erių žurnalisto Jano Kuciako ir jo sužadėtinės nužudymo. Premjeras Robertas Ficas (faktinis šalies vadovas, nes prezidento galios Slovakijoje yra simbolinės), sulaukęs didžiulės visuomenės kritikos, atsistatydino, bet tai nesutrukdė prorusiškam, Kremliui palankiam politikui ir jo partijai laimėti parlamento rinkimus 2023 m. ir vėl tapti premjeru. Šių metų gegužės 15 d. į premjero gyvybę pasikėsino 71-erių rašytojas Jurajus Cintula. R. Ficas, į kurį pataikė trys kulkos, liko gyvas.

Projektą „Žmogus ir valstybė Europoje: unikalu ir artima“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma 7500 Eur.