Mokykloje visada pirmas keldavote ranką, paskui suprasdavote, kad nežinote atsakymo, o mokytojai nuolat rašydavo pastabas dėl plepėjimo. Energija tiesiog tryško per kraštus, nusėdėti suole būdavo tikra kančia. O gal nuolat pamesdavote pirštinę, kepurę, tėvai nespėdavo pirkti rašiklių ir bartis dėl tvarkos namuose? Pažįstama?

„Vaikystė, paauglystė, tokia ji būna, išaugs“, – ramino save tėvai. Vis dėlto tikėtina, kad jums jau vaikystėje pasireiškė aktyvumo ir dėmesio sutrikimas arba ADHD (angl. attention deficit/hyperactivity disorder). Tai psichoneurologinis raidos sindromas, pasireiškiantis hiperaktyvumu ir negebėjimu ilgesniam laikui sutelkti dėmesį. Deja, daliai žmonių, turinčių šį sutrikimą, diagnozė nustatoma tik tada, kai jie tampa suaugusiais.

Ne tik vaikai patiria ADHD

„ADHD yra įgimtas sutrikimas, kuris pasireiškia vaikystėje ir dažnais atvejais tęsiasi ir vyresniame amžiuje“,– teigia medicinos centro „Neuromeda“ psichiatrė psichoterapeutė kandidatė Marija Brazaitienė. Šis sutrikimas negali pradėti vystytis vyresniame amžiuje, tačiau tam tikrais gyvenimo etapais gali kelti didesnį diskomfortą ir tapti labiau pastebimas.

Suaugusiems, kaip ir vaikams, gali būti sunku sutelkti dėmesį, todėl detalus darbas reikalauja labai daug laiko, sunku išlikti susikaupus pokalbio metu, nuolat nuklystama mintimis. Sunku planuoti laiką, nesilaikoma terminų. Žmogus vengia monotoniško darbo, nemėgsta skaityti, dažnai nebaigia ilgų straipsnių ar knygų. Namuose ir darbo vietoje vyrauja chaosas, nuolat pametami daiktai, dokumentai, telefonų numeriai.

Suaugusiam žmogui taip pat gali reikštis hiperaktyvumo simptomai: jam sunku nusėdėti vietoje, todėl judina kojas, barškina rašikliu, žaidžia daiktais. Žmogus gali netgi vengti ilgo sėdėjimo – vengia lankytis paskaitose, simpoziumuose, bažnyčiose. Viešumoje toks žmogus tampa perdėtai pasitikintis, kalba garsiai ir daug, neleisdamas įsiterpti kitiems. Vairuodamas automobilį būna nekantrus spūstyje. Toks žmogus dažnai keičia darbą, nutraukinėja santykius ir ieško naujų.

Beje, pasak psichiatrės, simptomų pasireiškimas turi būti ilgalaikis, ne epizodiškas (jaučiamas mažiausiai šešis mėnesius), tik tada jį galima priskirti ADHD.

Amžiaus ir lyties įtaka simptomams

Skirtingo amžiaus žmonėms ADHD simptomai pasireiškia tikrai skirtingai. „Tarkim, vienas iš simptomų vaikystėje yra nenusėdėjimas vietoje, lipimas į medžius. Tuo tarpu turbūt retai pamatysime taip besielgiantį suaugusį žmogų“, – pastebi psichiatrė. Vaikas gali bėgioti, šokinėti ant sofos, kai iš jo tikimasi priešingo elgesio, o suaugęs žmogus to nedaro, bet nuolat jaučia vidinį neramumą, sujaudinimą, tarsi kas varytų iš vidaus.

Pasak M. Brazaitienės, suaugusiems jau būna išsivystęs tam tikras kompensuojantis elgesys, tarkim, žmonės tiesiog sąmoningai vengia vietų, kur reikės ilgai sėdėti. Kad nepamirštų, visiems gyvenimo atvejams veda užrašus, žymisi priminimus ar nusistato dešimtis žadintuvų per dieną.

Žiūrint iš kitos pusės, vaikus dažnai instruktuoja tėvai, mokytojai, o palikus tėvų namus ar mokyklą to nebelieka ir planavimo sunkumai staiga tampa gerokai ryškesni ir trukdantys gyventi.

ADHD pasireiškimas iš dalies priklauso nuo lyties. Psichiatrė pastebi, kad moterims dažniau pasireiškia ADHD potipis ADD, kai labiau išreikštos dėmesio koncentracijos problemos. Taip pat mergaitėms ir moterims šalia šio sutrikimo dažniau išsivysto ir depresijos ar nerimo sutrikimai.

Berniukams dažniau pastebimi hiperaktyvumo simptomai. Elgesio sutrikimai kelia sunkumų aplinkiniams, problemų mokykloje, todėl pagalba pradedama teikti anksčiau nei mergaitėms.

Gal todėl paplitęs mitas, jog ADHD labiau vyrų liga, o potipis ADD tarsi visai pamirštamas. Nenuostabu, juk tylus ir išsiblaškęs žmogus išties mažiau pastebimas nei tas, kuris elgiasi įžūliai, provokuojamai. Dėl to ir greitesnės diagnostikos bei pagalbos sulaukia tipinį ADHD turintis (hiperaktyvus) žmogus.

Problemos santykiuose ir profesiniame gyvenime

Dėl nenustygimo vietoje, išsiblaškymo tokie žmonės dažnai nebaigia mokslų, nerealizuoja savo potencialo darbe. „Tokiems žmonėms tiktų posakis „Devyni amatai, dešimtas badas“, nes jie labai dažnai keičia profesinę kryptį. Jie keičia darbus ne vien dėl nuobodulio, bet ir dėl dažnesnių konfliktų, darbdavio lūkesčių neišpildymo. Tai lemia ir retesnius paaukštinimus, nepakankamą algos augimą, be abejo, ir viso to rezultatą – didesnį socialinį pažeidžiamumą“, – teigia M. Brazaitienė.

ADHD turintys žmonės patiria dažnesnę santykių kaitą. Beje, psichiatrė pastebi, kad dažniau santykiais nepatenkinti būna ADHD turinčiųjų partneriai nei jie patys. Problemų kyla dėl neefektyvios komunikacijos, intymumo stygiaus, susitarimų nesilaikymo, netolygaus atsakomybių pasidalijimo ar net agresyvaus elgesio.

ADHD, pasak M. Brazaitienės, turi stiprų genetinį pagrindą, dėl to tokių žmonių šeimoje dažnai būna ne vienas. Jei šeimoje sutrikimą turi ir vienas ar keli vaikai, partneriui, neturinčiam ADHD, tenka dar didesnis psichologinis krūvis ir atsakomybė išlaikyti šeimos emocinę ir finansinę gerovę.
ADHD ryšys su kitais psichikos sutrikimais

Psichiatrė akcentuoja, kad ADHD ryšys su kitais psichikos sutrikimais yra greičiau taisyklė nei išimtis: „Užsienio literatūros duomenimis, net trys iš keturių ADHD turinčių žmonių turi ir kitų psichikos sutrikimų. Taigi ADHD nėra nekaltas, bet dažnai neatrastas sutrikimas pacientams, kurie jau seniau ieškojo pagalbos dėl kompleksinių, net galimai atsparių psichoterapiniam gydymui problemų.

Psichiatrė pabrėžia, kad negydomas ADHD dažnai lemia kitų sutrikimų įsisenėjimą ir gydymo trukdžius. Tai gali būti depresija, nerimas, bipolinis sutrikimas, potrauminio streso, miego sutrikimai, impulsyvaus valgymo nulemtas viršsvoris. Taip pat su ADHD dažnai kartu pasireiškia kiti įgimti, pavyzdžiui, autizmo spektro sutrikimai.

Pagalbos galimybės

M. Brazaitienės teigimu, turinčiam ADHD asmeniui gali padėti fizinis krūvis bent penkias valandas per savaitę, sveika mityba be dažiklių, konservantų ir greitųjų angliavandenių, taip pat svarbus dienos režimas, darbų rašymasis ir planavimas.

Vis dėlto „Neuromedos“ psichiatrė pataria neužsiimti savidiagnostika, o kreiptis į specialistus. Kuo anksčiau kreipiamasi, tuo geriau. „Idealus atvejis, kad tėvai atvestų vaikus, juk gydymas ne vien medikamentinis, vaikystėje galimos įvairios terapijos rūšys, pagalba mokykloje“, – sako psichiatrė. Jos nuomone, visada geriau pasikonsultuoti, jei žmogui kyla įtarimas: „Juk čia ne kokia žaizda ar kraujavimas, jog pačiam žmogui būtų aišku, kad problema tikrai yra.“

ADHD gydymas, pasak M. Brazaitienės, visai atvejais kompleksinis. Visų pirma reikia laikytis sveiko gyvenimo būdo principų. Rekomenduojama psichoterapija, remiantis mokslinių tyrimų duomenimis, siūloma taikyti kognityvinę elgesio terapiją.

Taip pat esant reikalui taikomas medikamentinis gydymas. Kartais be jo terapinis gydymas tiesiog neefektyvus, nes žmogus paprasčiausiai negali psichoterapinių sesijų metu sukoncentruoti dėmesio ir gauti pakankamai naudos.

Psichiatrė psichoterapeutė M. Brazaitienė primena, kad negydomas ADHD atneša neigiamų pasekmių darbui, šeimai, sveikatai. O kartu žmogus veltui praranda daug laiko, pinigų, dėdamas bevaises pastangas neefektyviam gydymui.