„Visi tėvai savo vaikams nori geriausio, tačiau gal ne visuomet žino, kokiu būdu padėti tai jiems pasiekti. Tinkama mokykla ir jos aplinka, kurioje vaikas jaučiasi saugiai ir gerai, gali būti lemiančia priežastimi laimingam vaiko gyvenimui, sėkmingai profesinei veiklai“, - įsitikinusi Vilija Railaitė, Apvalaus kvadrato mokyklos vadovė.

Ilgus metus buksuojant valstybinei švietimo sistemai, reformas keičiant kitomis reformomis, Lietuvoje ženkliai augo privačių mokyklų skaičius. Valstybinės duomenų agentūros (VDA) duomenimis pernai Lietuvoje veikė per 100 privačių mokyklų, kuriose mokėsi apie 22 tūkst. mokinių.

„Gana natūralu, kad privatus verslas siūlo tai, ko reikia rinkai, kartu atliepti tėvų poreikius. Dėl to steigiasi tiek daug mokyklų, ir visos jos randa savo vietą po saule. Lietuviai jau gali sau daugiau leisti bei nori kokybiško išsilavinimo savo vaikams, tikisi, kad jie vėliau mokysis užsienio šalių universitetuose. Visgi, yra puikių tiek valstybinių, tiek privačių mokyklų, tačiau bėda ir yra tame, kad puikiose valstybinėse mokyklose ne visiems pakanka vietų, jos perpildytos, arba neatliepia tam tikrų vaiko poreikių, galbūt stinga mokytojų, arba tiesiog atmosferos, kurioje būtų saugu ir ramu mokytis“, - teigia V. Railaitė.

Pasak jos, visi vaikai auga ir paprastai nori mokytis ir išmokti, tai yra bazinis poreikis, jiems tai svarbu, nes tai priklausymo tam tikrai grupei dalis.

„Neteko matyti pirmoko, antroko, kuris nenori eiti į mokyklą. Jei visgi nenori, vadinasi, kažkas negerai jo aplinkoje, santykyje su mokytojais, su kitais vaikais mokykloje ar klasėje, gal dar kitos priežastys. Jei nėra motyvacijos, gali būti, kad jam tiesiog reikia keisti aplinką arba mokytoją. Patekęs į kitokią atmosferą, jis ir vėl užsinorės mokytis, nes vaikai nori būti su kitais žmonėmis, būti pastebėti, priklausyti grupei. Jei kažkas nesiseka, čia jau klausimas, kodėl taip yra ir koks mokytojas gali jam padėti korektiškai, diskretiškai, saugant vaiko orumą pasimokyti papildomai ir išmokti. Labai svarbu, kaip sureaguojama į vaiko nesėkmę. Jei jam pasiūlysime pagalbą ramiai, pabandyti dar kartą, tai labai gali būti, kad iš antro ar trečio karto jam viskas ir gausis. Ir jis norės toliau mokytis bei mokantis patirti sėkmę“, - pabrėžia V. Railaitė.

Rinkosi pagal vertybes ir bendražmogiškas vertybes

Pirmoko ir darželinukės mama Dovilė Petreikienė sako, kad jos šeimos mokyklos paieška sūnui galiausiai buvo nulemta pačio vaiko asmenybės ir polinkių, nors jie iš pradžių kryptingai keliavo per mokyklas, kuriose savo vaiką matė tėvai. Kadangi berniuko tėtis yra žinomas muzikantas, mokyklos su šios srities pakraipa buvo jų dėmesio centre.

„Kai vaikas neįstojo į dvi stiprias muzikos mokyklas, tai jau labai aiškiai pasakiau, kad toks likimas ir einame į kitą pusę. Į vieną neįstojo, nes lyg ir balso problema buvo ir didelis noras asmeninei išraiškai, o kitoje tiesiog nepaklusniai pajuokavo specialiai dainuodamas ne į toną. Turiu pabrėžti, kad jis yra klusnus vaikas, bet tikrai turi stiprų norą reikštis ir ne visada sistemingais būdais. Tad svarbu atkreiptį dėmesį į asmenybės unikalumą ir vaiko, ne tėvų, tikruosius polinkius“, - pasakojo vilnietė D. Petreikienė.

Pasak jos, kitas svarbus dalykas – pačios mokyklos filosofija ir mokytojų asmenybės.

„Man svarbu, kad būtų orientacija į asmenybės vystymąsi, į žmogų, kad akcentas nebūtų technologijos, naujausios metodikos, greitis, IQ efektyvus panaudojimas, sprendimai. Kai žmogus tampa suaugęs, pažįsta save bei yra orientuotas į žmogų, savęs tobulėjimą, tai visa kita seka paskui. Bet jei priemonės, beasmenių dalykų tobulinimas tampa svarbesnis, tada turim tokią sistemą, orientuotą į efektyvų žmogaus ir daiktų išnaudojimą. Todėl palaikau švietimą, orientuotą pagal vaiko raidos etapus, kur puoselėjama protinio vystymosi dermė su fiziniais, emociniais, dvasiniais poreikiais“, - sako abu vaikus į privačias ugdymo įstaigas leidžianti mama.

Svarbiausi mokykloje – mokytojai

V. Railaitė taip pat pabrėžia, kad jos vadovaujamoje mokykloje mokytojai ir jų saugumas, gera savijauta yra vienas svarbiausių elementų. Mokytojais pasitikima, jie turi visišką laisvę vesti pamokas taip, kaip nori, pagal savo metodikas ir stilių.

„Mūsų bendruomenėje svarbiausia yra lygiavertiškumas, atvirumas ir kito priėmimas, pažinimas. Tai svarbu ir vaikams, ir mokytojams. Ir tikrai kartais tenka tėvams pranešti neigiamą atsakymą dėl priėmimo į mokyklą, nes svarbu, kad mokyklos ir šeimos vertybės sutaptų. Tėvai juk kalbasi su vaikais kasdien - mašinoje, namuose, gatvėje. Kalbasi apie lūkesčius ir rūpesčius. Vaikams tai padeda formuoti požiūrį, vertybes ir į mokyklą jis jau ateina su tam tikru bagažu. O kai ateini į kitų žmonių grupę, stengiesi elgtis pagal jų taisykles, nuostatas. Ir jeigu vaikui gerai toje aplinkoje, o tėvai nori jį kažkur kitur padėti, tai toks sprendimas nepasiteisins. Galutinį sprendimą, kokioje aplinkoje nori mokytis, turi priimti šeima kartu su vaikais“, - teigia Apvalaus kvadrato mokyklos vadovė.

Kokius žingsnius verta padaryti renkantis mokyklą? V. Railaitė pataria pirmiausia pasiieškoti informacijos internete, pasidomėti mokyklos ugdymo filosofija ir galiausiai apsilankyti joje ne vieną kartą: pirmą ateiti vieniems tėvams, o antrajį kartą – su vaiku.

„Mokyklos pasirinkimas - ilgas procesas, tad vertėtų ne tik apsilankyti ugdymo įstaigoje, bet ir praleisti gerą pusdienį joje, įsilieti į bendraamžių grupę, pasižiūrėti, kaip jautiesi tarp jų. Kartu ir kitai pusei svarbu įvertinti, koks naujas bendruomenės narys gali atsirasti klasėje“, - teigė V. Railaitė.

D. Petreikienei renkantis mokyklą padėjo apsispręsti tai, kad mokytojos yra ryšyje viena su kita, gerai jaučiasi savo rolėse ir neturi nė menkiausio noro įtikti vieniems ar kitiems tėvams, bet kuria ryšį ne tik su vaikais, bet ir tėvais.

„Kai jauti, kad mokytojos ir mokytojai saugiai ir tvirtai jaučiasi tiek ryšyje vieni su kitais, tiek gali sau leisti būti atviri kuriant ryšį su mokiniu, tada man, kaip mamai, tampa ramu ir aišku, kad tokioje atmosferoje lengva tobulėti. Taigi jeigu pasitiki vaiku ir jo noru pažinti, tada gali tik žavėtis kaip vaikas atranda savo ugnelę galbūt ne skaičiuose, ne raidėse ir ne natose, o piešiant! Mūsų šeimoje tai nėra įprasta saviraiškos priemonė, todėl kasdien galiu tik žavėtis, kiek dar galima naujų dalykų atrasti, kai tavęs nespaudžia to vienintelio teisingo ir tobulo varianto poreikis, įdiegtas seniau mokykloje“, - pabrėžė D. Petreikienė.