Šiemet labai daug uodų – jie puola netgi vidurdienį ir saulės atokaitoje. Spėjama, kad šio pavasario orai buvo labai palankūs uodams vystytis, todėl jų šiemet – kaip niekad daug. Ką mes žinome apie uodus?

Kur uodų namai?

Dažnas, dieną pamatęs žolynuose tūnantį uodą, pamano, kad žolynų tankmė yra uodų namai. Iš tiesų tai nėra visiškai taip. Tinklalapio uodai.lt atstovė Vaida Buivydaitė aiškina, jog uodas – drėgnų vietų gyventojas.

Jeigu kada nors teko stebėti miško pelkių ar užliejamų pievų balas pavasarį, turbūt atkreipėte dėmesį, jog vandens telkinių vanduo būna beveik juodas – jame knibždėte knibžda juodų iki pusės centimetro ilgio kirmėlaičių. Tai uodų lervutės. Beje, tikrieji uodų namai yra net ne upės, o stovinčio vandens telkiniai, drėgni durpynai.

Uodai gyvena trumpai

Lietuvoje gyvena 36 rūšių uodų. Labiausiai paplitę – paprastieji uodai (Culex pipiens). Uodai, kaip ir visi vabzdžiai, nėra ilgaamžiai. Suaugęs uodas gyvena nuo dešimt dienų iki penkių savaičių. Pavieniai suaugę vabzdžiai žiemas gali nesunkiai praleisti kur nors rūsiuose, medžių drevėse ar kitose šiltesnėse vietose. Vos atšyla oras, nubunda ir uodai. Todėl kai kurie pradeda skraidyti labai anksti pavasarį.

Dažniausiai dirvožemyje, kuris pavasarį užliejamas vandeniu, peržiemoja ir uodų iš rudens padėti kiaušiniai. Iš jų išsirita lervos. Jos gyvena tokiuose vandens telkiniuose kaip miško pelkės, užliejamų pievų balos, kūdros, kanalai, šiukšlių duobės ir net labai mažos vandens sankaupos, pavyzdžiui, prilytos statinės, šiukšlinės ar skardinės. Tinkamiausia vidutinė temperatūra uodų lervoms vystytis – 8 laipsniai.

Vystytis lervos Lietuvoje paprastai pradeda balandžio viduryje ir baigia rugsėjį. Vienos vados uodai išsirita per 1–4 savaites, priklausomai nuo vandens telkinio dydžio. Uodų lervų gamtoje paprastai padaugėja po gausaus lietaus, kai visi išdžiūvę telkiniai vėl prisipildo vandens.

Pavasarinių uodų lervos paprastai būna tamsiai rudos, beveik juodos – tamsi spalva joms padeda efektyviau sugerti saulės šilumą. Lervos aktyviai plaukioja ir minta bakterijomis, dumbliais, kitais vienaląsčiais gyviais. Kuo šiltesni orai, tuo greičiau jos vystosi. Iš lervų išsirita lėliukės, o po 2–8 dienų – suaugę uodai. Esant labai šiltam orui pakanka mažiau nei savaitės, kad iš lervų išsivystytų suaugę uodai. Uodų vystymosi ciklą galima labai gerai stebėti šiltnamiuose esančiose statinėse su vandeniu.

Kraujas – baltymų šaltinis

Kadangi uodų gyvenimas – labai trumpas, reikia skubėti pratęsti giminę. Kad patelės galėtų subrandinti kiaušinėlius, joms reikia papildomai pasimaitinti, t. y. papildyti savo baltymų atsargas. Žinduolių kraujas – puikus baltymų šaltinis. Tik prisisiurbusios kraujo uodų patelės ima dėti kiaušinius vandens telkiniuose. Patelės turi specialų kraujo siurbimo mechanizmą ir net nuskausminamųjų skysčių, kuriuos panaudoja, kad kraują teikiantis subjektas nejustų jokio skausmo. Jos maisto ieško rytais, vakarais ir naktimis, o karštomis, saulėtomis dienomis slepiasi tarp augalų.
Dauguma uodų patelių gali dėti kiaušinius kas kelias dienas, jei tik gauna pakankamai maisto, t. y. kraujo. Patelė per savo trumpą gyvenimo ciklą gali padėti nuo 150 iki 300 kiaušinėlių.

Dažniausiai uodai neskrenda toli nuo vystymosi vietų, tačiau vėjas juos gali nunešti net kelis kilometrus. Štai kodėl jums gali įgelti uodas, kuris išsivystė baloje, esančioje toliau nei už kilometro.

Uodų patinėliai kraujo nesiurbia, jie dažnai būna kiek mažesni už pateles, net zyzia kitaip, ne taip įkyriai, ir maitinasi vien žiedų nektaru ir kitais augalų skysčiais.
Nugyvenusios vidutiniškai tris savaites, uodų patelės savo gyvybės ciklą baigia. Patinėlių gyvenimas – dar trumpesnis.

Ne visus kanda vienodai

Kodėl ne visus žmones uodų patelės atakuoja vienodai įkyriai? Jos savo aukas randa pasitelkusios uoslę. Mokslininkai nustatė, jog moterys, kurių organizme padidėjęs estrogeno kiekis, ir vyrai, kurių organizme testosterono yra daugiau, uodus traukia labiau. Ir, žinoma, labiausiai vilioja šiluma, prakaito kvapas bei žinduolių iškvepiamas anglies dvideginis. Žmogus uodams – daug palankesnė auka nei gyvūnas. Žmogaus oda yra plonesnė, skleidžia daugiau šilumos, kraujagyslės yra arčiau odos nei gyvūnų. Uodus labiau vilioja mėlyna, juoda ir raudona spalvos, o nemėgsta jie baltos ir geltonos.

Be abejo, ne kartą esame girdėję apie uodų platinamas pavojingas ligas: maliariją, geltonąjį drugį, įvairias karštliges... Tačiau tai gresia atogrąžų kraštuose. Lietuvoje uodai pavojingų ligų neplatina. Tačiau jų įkandimas jautresniems žmonėms gali sukelti alerginę reakciją. Įgelta kūno vieta ištinsta, parausta, ima niežėti. Jeigu žmogus yra alergiškas, guzai būna gerokai didesni ir laikosi ne vieną dieną. Problemų gali kilti tuomet, jei žmogus itin daug kaso įgeltą vietą. Taip į žaizdą gali patekti infekcija.

Apsaugo ir natūralios priemonės

Šiandien apsisaugoti nuo uodų sukurta daugybė repelentų. Juos naudoti būtina taip, kaip nurodyta instrukcijoje. Kai kurie repelentai, baigiantis jų galiojimo laikui, netgi, priešingai, ima vilioti uodus.
Nuo uodų atakų galima apsisaugoti ir natūraliomis priemonėmis. Uodus gerai atbaido gvazdikėlių, bazilikų, pelargonijų, anyžių ir eukaliptų kvapai, karčiųjų kiečių (vadinamųjų pelynų) ar varpučių šaknų nuovirai, arbatmedžių aliejus. Beje, pastarasis padeda sušvelninti įgėlimo padarinius.

Kad uodai neskristų į patalpas, rekomenduojama naudoti specialius tinklelius nuo uodų, aliejines žvakes.

Norint nuožmiai kovoti su uodais, jokie purškalai nepadės. Reikėtų naikinti uodų lervas, besivystančias stovinčio vandens telkiniuose. Tačiau tai – labiau poilsio kompleksų, esančių gamtoje, šeimininkų prerogatyva. Beje, kuo švaresnis vanduo – tuo prastesnė uodų veisykla.
Reikėtų atminti, kad nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Uodų lervomis noriai maitinasi žuvys ir plėšriųjų vabalų lervos, o skraidantys suaugę uodai yra daugelio paukščių skanėstas. Gamtoje nėra nieko pašalinio. Kiekvienas vis kažkam yra naudingas.

Parengta pagal žurnalą "Namie ir sode"