Loteriją kas mėnesį išbando kas antras lietuvis, kitas lošimų rūšis jos lenkia dešimtimis kartų. Vadinasi, tūkstančiai žmonių labiau tiki mistine sėkme nei savo jėgomis. Iš kur atsiranda tokia viltis?

Kas antras gyventojas pirko bilietus

Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centras „Vilmorus“, gegužės 5–13 dienomis apklausęs 1 tūkst. 18 metų ir vyresnių Lietuvos gyventojų, nustatė, kad Lietuvoje populiariausia azartinių lošimų forma – loterijos bilietas. Per praėjusį mėnesį daugiau nei pusė (54 proc.) šalies suaugusių gyventojų prisipažino pirkę loterijos bilietą.

Antra pagal populiarumą lošimų forma – nuotoliniai lošimai internetu. Įvairiose svetainėse yra lošę ar pirkę loterijos bilietą internetu vienas iš penkiolikos (7 proc.) respondentų. Trečioje vietoje – lažybų punktai, čia paskutinį mėnesį lankėsi 3 proc. apklaustų gyventojų. Panaši dalis apklaustųjų iš pinigų yra lošę privačiai (su draugais, pažįstamais), taip pat tiek pat prisipažino lankęsi kazino ir išleidę pinigų prie lošimų stalo (ruletės ar kt.).

Rečiausiai buvo minimi lošimai A ir B kategorijos lošimų automatais – kazino veikiančius neribotų statymų lošimų automatus mėnesį prieš apklausą išbandė 1,5 proc. respondentų, o B kategorijos lošimo automatų salonuose sakė lankęsi tik 1 proc. apklausos dalyvių.

Loterijų ir lošimų populiarumas daugeliu atveju susijęs ne su laisvalaikio praleidimu, bet noru laimėti: tokį motyvą nurodė kas antras apklausos dalyvis. Kitos priežastys (noras patirti jaudulį, atsipalaiduoti, įveikti nuobodulį) buvo minėtos gerokai rečiau ir jas pateikė vos po 10–13 proc. apklaustųjų.

Dalyvavimas loterijose ir lošimuose, apklausos dalyvių vertinimu, mažai sietinas su neigiamomis pasekmėmis. Išlaidų padidėjimą pripažino pastebėję vos kas dešimtas apklausos dalyvis, o poveikis šeimos santykiams (1 proc.) ar sveikatai (tiek pat) buvo labai jau mažas ir labiau sietinas su bendrąja respondentų gyvenimo aplinka bei įpročiais.
Pasak vieno iš tyrimo iniciatorių ir Lietuvos taikomosios psichologijos asociacijos Lošimų psichologijos ir psichopatologijos sekcijos vadovo Gedimino Navaičio, apklausos rezultatai atskleidžia sudėtingą Lietuvos loterijų ir lošimų rinkos paveikslą, kuriame besąlygiškai dominuoja loterijos. O kitos rūšys pažįstamos tik mažai gyventojų daliai.

Loterijos karaliavo ir sovietmečiu

Kas pamena, sovietinėje Lietuvoje „vietinė“ loterija būdavo organizuojama kas ketvirtį, o jos bilietas tekainuodavo 30 kapeikų (beveik kaip kepaliukas lietuviškos juodos duonos). Jos burtų traukimo rezultatai kas trys mėnesiai būdavo skelbiami tuomečiame dienraštyje „Tiesa“ (ir daugiau niekur). Kaip, kas pasirūpindavo prizų skyrimu, kaip vykdavo pats burtų traukimas, nebuvo parašyta nė eilutės. O ir to meto televizija bei radijas šiai atrakcijai visai neskyrė dėmesio – vyksta kažkokia loterija, tegul vyksta.

Tačiau gana dažnai loterijos bilietai būdavo platinami kone prievartos būdu tarp moksleivių, studentų, įstaigose. Kokie būdavo laimėjimai? Žinome, loterijose nebuvo ko tikėtis nei buto, nei solidžios pinigų sumos. Stambiausi laimikiai paprastai būdavo du trys automobiliai „Žiguli“ ir „Moskvič“ (bet ne „Volgos“, brangiausi, reprezentaciniai valdžios automobiliai), vietinės gamybos baldų rinkiniai, kokia nors buitinė įranga. Užsieninės prekės nebuvo nė vienos.

Gerokai solidesnė būdavo sąjunginė loterija, ja būdavo prisidengiama paremiant to meto militaristinę organizaciją DOSAAF (išvertus – Savanoriška draugija armijai, aviacijai ir laivynui remti). Joje jau būdavo galima laimėti visų sovietinių žmonių svajonę – „Volgą“, tačiau butų, namų ar jachtų joje, be abejo, nė su žiburiu nebūtume radę. Tiesa, jos bilietas jau kainavo daug – visą rublį, maždaug šimtadalį vidutinio atlyginimo (šiais laikais būtų apie 5 eurus).

Apie šios loterijos virtuvę – kiek surinkta pinigų, kiek skirta laimėjimams – liaudžiai taip pat nebuvo reikalo žinoti.

Paskutinį sovietmečio dešimtmetį atsirado kur kas dažniau vykstantis azartinis žaidimas – kas savaitę rengiamas žaidimas „Sportloto“. Šįkart į pagalbą jau buvo pasitelkta televizija – ekrane kiekvieną savaitgalį būdavo traukiami skaičiai, o milijonai sovietinių piliečių kitapus ekranų braukydavo laimingus skaičius langeliais sužymėtuose popieriaus lapeliuose. Šiame žaidime pagaliau atsirado jau įspūdinga laimėjimų suma – 10 tūkst. rublių. Už pagrindinį laimėjimą turguje buvo galima nusipirkti automobilį „Žiguli“ ar „Moskvič“ („Volga“ kainavo 25 tūkst. rublių).

Nuo neatmenamų laikų

Psichologas G. Navaitis primena, kad žmonija smaginosi azartiniais žaidimais nuo neatmenamų laikų. Štai Egipte rasti piešiniai, datuojami maždaug 3500 m. prieš mūsų erą, vaizduoja dievus, metančius kauliukus. Indų epe „Mahabharata“ (keli tūkst. m. pr. m. e.) dievas Savitras moko žmones: „Ne kauliukais lošk, o ark savo vagą.“ (Matyt, jau tada nuo begalinio potraukio azartiniams žaidimams kentėjo ir žemės ūkis, ir amatai).

Vėliau – nė kiek ne geriau. Evangelijose pasakojama, kad nukryžiavę Kristų romėnų kareiviai metė kauliukus dėl jo apdarų. Taigi, tęsia pašnekovas, azartinių žaidimų istorija ilga kaip ir pačios žmonijos istorija.

Netrumpa ir lošimo tyrinėjimų istorija. Paprastai lošimo paplitimo tyrime lošimo problemos yra vertinamos pagal sunkumo kategorijas, išskiriami įsitraukimo į lošimus lygiai. Todėl galime kalbėti apie laisvalaikio (socialinius) lošėjus, kurie to imasi norėdami prasiblaškyti arba pabendrauti. Jie neturi finansinių ir psichologinių problemų, sukeliamų lošimų ar azarto. Yra ir probleminių lošėjų.

Šie gali sustoti, bet gali tapti ir patologiniais lošėjais. Patologiniai lošėjai – žmonės, kurie nebevaldo potraukio lošti. Jie nuolat susiduria su bėdomis dėl lošimų, ši aistra keičia jų kasdienybę, ardo santykius su aplinkiniais, sukelia finansinių sunkumų.

Rizikingos paslaugos

Lietuvoje dominuoja didžiausią riziką pralošti lemiančios lošimo paslaugos: prie tokių priskirtinos lošimo namų (kazino), loterijų ir kai kurios lažybų paslaugos (teikiamos lažybų įrenginiais, internetu ir telefonu), taip pat internetiniai lošimai. Be to, pažymi psichologas, mūsų šalyje kažkodėl vengiama ištirti lošimo paslaugas pagal skirtingų rūšių paplitimą.

Be to, loterijų, kaip vienos iš lošimų rūšių, reguliavimas mūsų šalyje „gudriai“ atskirtas nuo lošimų reguliavimo. Loterijose leista lošti nepilnamečiams, ši paslauga aktyviai reklamuojama. Tačiau tik nedidelė loterijų sukuriamos finansinės naudos dalis, teigia G. Navaitis, atitenka visuomenei (Lietuvos tautiniam olimpiniam komitetui), nors Europos Sąjungos valstybėse nacionalinės loterijos pajamos yra skiriamos išskirtinai viešojo intereso projektams finansuoti – sportui, menui, kultūrai, paveldui. O Lietuvoje sudaromos sąlygos plėstis socialiai pavojingiausioms lošimo rūšims – kazino, lošimams internete, ir vis griežčiau siekiama sureguliuoti socialiai mažiausiai žalingas lošimų rūšis. Taip buvo sunaikinta galimybė žaisti laisvalaikio žaidimą bingo.

Žmogaus studijų centro vadovas dr. Gintaras Chomentauskas atkreipia dėmesį: stiprios, savimi pasitikinčios asmenybės neieško stebuklų. Jos pačios kuria savo gyvenimo sėkmę. Loterijose kur kas aktyviau dalyvauja mažai uždirbantys, žemesnio socialinio statuso žmonės.

Pašnekovas pripažįsta, kad viltis laimėti turi gydančių savybių, tačiau reikia nepamiršti, kad nuolat nusivilia milijonai žmonių. Juk kai vienas susižeria milijoną, gerokai daugiau nei milijonas žmonių pralaimi. Vargu ar tai galima pavadinti terapija.

Pašnekovo nuomone, dalis mūsų prigimties yra linkusi rizikuoti. Ji reiškiasi ne tik per azartinius lošimus, bet ir karjeroje, kūryboje, sporte, priimant gyvenimo iššūkius ir pan. Tad ir azartiniai žaidimai kai kam iš mūsų gali suteikti trokštamą jaudulį, patiriamą, kai galime nugalėti, pasiekti ką nors nauja. Svarbu tik, kad tai netaptų manija.

Loterijų finansų srautai

Pasak loterijas rengiančios įmonės „Olifėja“ atstovės Viktorijos Bučienės, per pirmuosius šių metų tris mėnesius lošėjai išpirko 16 mln. 840 tūkst. 463 bilietų. Žaidėjai dažniausiai perka „Teleloto“ arba „Vikingų loto“ loterijų bilietus.

Lietuvos Respublikos loterijų įstatymas nurodo, jog loterijų prizų fondui būtų skiriama ne mažiau nei 50 proc. nominaliosios išplatintų bilietų vertės (momentinių loterijų laimėjimų fondas yra dar didesnis, konkretus jo dydis nurodomas ant loterijos bilietų).

„Teleloto“ rengiamas jau dvidešimt metų. Per jo istoriją žaidėjai iš viso laimėjo 166 „Aukso puodus“. Joninių žaidimo metu laimėtas rekordinis 875 tūkst. eurų „Aukso puodas“. Tai didžiausias laimėtas prizas per visus dvidešimt „Teleloto“ žaidimo metų.

Parengta pagal žurnalą „Savaitė“