Turbūt nedaugelis žino, kad rožė pas mus atkeliavo iš Rytų šalių. Europoje ji prigijo ne iš karto, bet ilgainiui tapo didžiulės pagarbos ir prabangos, o kartais net ir karinės galybės simboliu.

Apipintos legendų

Legendos apie rožes pas mus atkeliavo iš Rytų, mat musulmonai jas laikė šventomis gėlėmis. Viena legenda byloja apie Mahometo žmonos neištikimybę. Grįžęs iš karo žygių vyras savo sutuoktinei liepė į dvare esantį vandens telkinį pamerkti raudoną rožę. Ši pamerkė, ir rožė tapo geltona. Geltonos rožės juk ir šiais laikais mėgstamos ne visų. Sakoma, kad tai – išsiskyrimo gėlės. Kas gali žinoti – gal čia yra tiesos?

Persų legenda byloja apie didžiulę lakštingalos meilę rožei. Lakštingala taip mylėjo šią nuostabaus grožio gėlę, kad jai skyrė savo gražiausias giesmes. Rožė klausėsi paukštelio tylomis, išdidžiai iškėlusi savo karališką žiedą. Pavergtas gėlės grožio, vieną dieną paukštelis drįso prisiartinti arčiau, tikėdamasis, kad rožė atsakys tuo pačiu.

Tačiau aštrūs spygliai įsmigo į lakštingalos krūtinę, pervėrė širdį, o kraujas nudažė rožės lapus. Štai kodėl ir dabar rožių lapeliai turi švelnų rausvą atspalvį.

Sub rosa dictum

Rožės sukultūrintos Kinijoje. Konfucijus rašo apie rožių auginimą imperatoriškuosiuose Pekino soduose. Rožių auginimui buvo skirta ir didžiulė knygų kolekcija imperatoriaus bibliotekoje.

Graikai pirmieji Europoje susidomėjo šiomis gėlėmis ir ėmė jas auginti. Pirmasis žinomas piešinys, kuriame pavaizduota rožė, – garsiosios karaliaus Mino rūmų, esančių Kretos saloje, freskos ornamentas, datuojamas 1700 m. pr. Kr. Žymus graikų poetas Anakreontas gyrė gydomąjį rožių balzamo poveikį.

Romos imperijos laikais Italijoje rožės augintos parfumerijai ir kaip vaistiniai augalai. Rožė buvo vertinama kaip dorovės simbolis, apdovanojimas už didžius darbus. Kariai puošėsi rožių vainikais, kad taptų drąsesni. Rožių šakelės namuose buvo kabinamos virš valgomųjų stalų kaip tylos dievo Harpokrato simbolis. Posakis sub rosa dictum reiškia „pasakiau po rože“, t. y. „didelė paslaptis“.

Rožės tapo tokios populiarios, kad jų buvo visur. Valdovai norėjo mėgautis šiuo kvapu – liepdavo pagalves ir čiužinius prikimšti rožių žiedlapių, barstyti jais kelią, kuriuo eina. Romos gatvės taip kvepėjo rožėmis, kad prie šio kvapo nepratusiam žmogui galėjo įsiskaudėti galva. Rožės tapo jausmų išraiška.

Išbalinta ašarų

Atėjus krikščionybei rožės pateko į didelę nemalonę vien dėl to, kad jas garbino pagonys, tačiau laikas viską sudėliojo į savo vietas, ir netrukus rožių grožis pradėtas sieti ir su krikščionių tikėjimu.

Dievo Motinai neštos rožės kaip garbinimo ženklas. Raudonos rožės simbolizavo Kristaus kraują. Baltos rožės tapo Marijos Magdalenos simboliu. Buvo manoma, kad jos pabalo dėl ašarų, gausiai pralietų šventosios už nuodėmes.

Karolis Didysis 794 m. savo „Capitulare de villis vel curtis imperii“ nurodė auginti vaisius, daržoves, gydomuosius augalus ir rūpinosi rožių paplitimu privačiuose soduose. Tačiau auginti rožes galėjo ne bet kas. Tai buvo tikra prabanga.

XV a. vykusiuose Rožių karuose, kur kariauta dėl Anglijos sosto, raudona rožė tapo vienos iš kariaujančių šalių – Lankasterių – simboliu. Kita šalis – Jorkai – kaip simbolį pasirinko baltažiedę rožę.

Terminas „Rožių karai“ paplito XIX a., pasirodžius Valterio Skoto romanui „Ana iš Gejerštaino“. V. Skotas rėmėsi Viljamo Šekspyro „Henriko IV“ I dalimi, kur dvi nesutariančios šalys pasirinko skirtingų spalvų rožes Šventyklos bažnyčioje. Įdomu, kad ilgainiui anglų selekcininkai sukūrė tokios veislės rožes, kurių krūmai pasidabina ir baltais, ir raudonais žiedais.

Gėlės, kurios stebina

XIX a. pradžioje rožės paplito daugelyje šalių. Į Europą iš Azijos buvo atvežta ir subtropinių, visada žaliuojančių, rožių. Tačiau jos nebuvo atsparios šalčiams. Šias rožes, dėl savito arbatos kvapo pavadintas arbatinėmis, selekcininkai sukryžmino su vietiniais erškėčiais ir gavo naują veislę.

Šios veislės rožės buvo pavadintos Burbono – miesto, kuriame buvo išvestos, vardu. Didelę įtaką rožių veisimui padarė Napoleono žmona Žozefina de Boarnė. Ji surinko pirmąją rožių kolekciją.
Kasmet įvairiose pasaulio šalyse išvedama naujų, kuo nors ypatingų rožių veislių. Kolekcininkai ir rožių mylėtojai įsigyja šių veislių augalų ir bando užsiauginti.

Rožių būna baltų ir rausvų, geltonų ir tamsiai raudonų – įvairiausių spalvų. Havajų salyne auga net juodų ir žydrų rožių. Šios gėlės moka nustebinti.

Bulgarijos simbolis

Rožės, vienas iš Bulgarijos simbolių, atvežta į šią šalį iš Indijos. Rožių slėnis yra netoli Kazanleko miesto. Jame įsikūręs vienas didžiausių pasaulyje rožių aliejaus gamintojų. Rožės čia vis dar skinamos tradiciniu būdu – darbas pradedamas auštant, nes rožes būtina nuskinti iki vidurdienio.

Gamykloje derlius distiliuojamas. Gramas rožių aliejaus išgaunama iš 1 000 rožių žiedų.
Pirmąją birželio savaitę mieste švenčiama tradicinė Rožių šventė. Jos metu žmonės apsirengia tradiciniais kostiumais, šoka liaudies šokius, dainuoja ir muzikuoja.

Parengta pagal žurnalą „Savaitė“