Viskas galėjo susiklostyti kitaip, jei ne mokytojai, padėję mokiniams suprasti fizikos grožį ir sudėtingumą. Būtent įkvėpti mokytojo aistros mokyti Vilniaus universiteto (VU) Fizikos fakulteto Fotonikos ir nanotechnologijų instituto mokslo darbuotojas dr. Paulius Baronas ir fizikos studentė Eglė Tankelevičiūtė pasirinko fizikos mokslininkų kelią.

„Visada buvau linkęs eksperimentuoti, tačiau tai, kad pasirinkau fiziką, greičiausiai yra fizikos mokytojos nuopelnas“, – įsitikinęs dr. P. Baronas.

Mokslininkas prisimena, kad iš pradžių mokykloje fizikos uždaviniai buvo neįveikiami – buvo sunku suvokti, kaip galima nuspėti įvykius aprašant juos vos keliomis formulėmis.

„Prireikė daug mokytojos kantrybės, tačiau nušvitimas atėjo staiga ir nuo to laiko fizika tapo neatskiriama gyvenimo dalimi“, – prisimena VU mokslininkas.

Suprasdamas mokytojo ir studento ryšio svarbą, dr. P. Baronas šiandien ir pats su studentais stengiasi palaikyti kuo geresnį santykį ir kiek galima jiems padėti.

„Manau, su studentu reikia bendrauti kaip su lygiaverčiu mokslininku, užduotis pritaikyti pagal studento gabumus ir svarbiausia – leisti daryti klaidas. Šiuo metu mokslas labai sparčiai kinta, dažniai kyla klausimų, ar tai, ką darome šiandien, bus aktualu po dešimties metų, todėl svarbu pačiam neprarasti smalsumo ir gebėti mokytis iš studento. Taip pat svarbu studentą įtraukti į socialines veiklas, nes neformalioje aplinkoje kyla geriausios idėjos“, – tikina pašnekovas.

Fiziką VU studijuojanti ir nuo pirmo kurso laboratorijoje pradėjusi dirbti E. Tankelevičiūtė sako jau mokykloje žinojusi, ko norinti, o šiandien žada tęsti studijas užsienyje.

„Gimnazijoje pradėjau smarkiai domėtis fizika, iš dalies dėl to, kad turėjome nepakartojamą mokytoją, kurio pamokų laukdavau labiau nei atostogų. Taip pat dar ir dėl to, kad buvo įdomu suprasti kasdienius gamtos reiškinius aprašant juos matematikos kalba. Fizikos studijos Vilniaus universitete buvo labai logiškas sprendimas, priimtas atsižvelgus į studijų kokybę ir dėstomų dalykų sąrašą“, – prisimena E. Tankelevičiūtė.

Anot studentės, studijos patiko nuo pat pirmų paskaitų: „Po kurio laiko pamačiau, kad turiu pakankamai laisvo laiko, ir nusprendžiau ateiti į laboratoriją, kur ne tik galėčiau nagrinėti seniai aprašytus fizikos dėsnius, bet ir pati prisidėčiau prie naujausių mokslinių tyrimų.“

P. Baronas – VU fizikos mokslų daktaras, apsigynęs disertaciją „Eksitonų dinamika bifluoreno kristaluose skirtuose lazerių taikymams“, dirbantis su molekuline inžinerija, jos taikymu elektronikoje, tokioje kaip saulės celės, OLED prietaisai. Šiuo metu mokslininkas atlieka tyrimus, kuriais siekiama parodyti visiškai naujus efektus, iki šiol nematytus molekulėse.

„Molekulinė inžinerija yra nauja mokslo šaka, nes dauguma įrankių, skirtų modeliuoti, kurti ir stebėti naujas sistemas, yra pastarųjų dešimtmečių pasiekimas. Galima teigti, kad OLED prietaisai pirmieji sukėlė proveržį molekulinės elektronikos srityje, nes juose organinėms molekulėms buvo suteiktos funkcijos, kurios retai aptinkamos gamtoje – šviesti ir pernešti elektros krūvį. Doktorantūros metu atlikau tyrimus, kuriais buvo siekiama išsiaiškinti, ar organines molekules būtų galima panaudoti ir puslaidininkiniam lazeriui kurti. Deja, ši idėja yra sunkiai praktiškai įgyvendinama ir šiuo metu dar nė vienai mokslininkų grupei nepavyko to padaryti“, – sako fizikos mokslų daktaras.

Kartais moksle atsiduri aklavietėje, tačiau svarbu nepamiršti, kad visos bazinės žinios gali būti pritaikomos kitose srityse, priduria P. Baronas, ateityje planuojantis dirbti su molekulėmis, kuriose būtų integruojama daug funkcijų ir kurios galėtų veikti kaip molekulinės mašinos mūsų organizme gydant ligas.

Su dėstytoju E. Tankelevičiūtė susipažino antrame studijų semestre, kai prisijungė prie Organinės optoelektronikos mokslinės grupės ir gavo tyrimo temą iš tos srities, iš kurios dr. P. Baronas tuo metu rašė daktaro disertaciją. Nuo tada prasidėjo jų mokslinis bendradarbiavimas.

E. Tankelevičiūtės teigimu, norint perimti žinias iš mentoriaus, neužtenka vien klausytis jo pasakojimo – reikia dalyvauti diskusijoje, gilintis į detales tol, kol pats gali paaiškinti, ką išmokai. Taigi, anot jos, reikia nebijoti užduoti klausimų dėstytojams, nes kitaip galima prarasti galimybę mokytis.

2018 m. Nobelio premijos ceremonijoje Donna Strickland, apdovanota Nobelio fizikos premija kartu su Arthuru Ashkinu ir Gérard’u Mourou, sakė: „Kai mokiausi vidurinėje mokykloje ir dirbau su projektu, už kurį mes su Gérard’u esame pagerbti, Cyndi Lauper sukūrė didelį hitą „Merginos tiesiog nori linksmintis“ (angl. Girls Just Wanna Have Fun). Vis dėlto dainuojama apie tai, kaip laukiama, kol baigsis darbo diena. Kalbant apie mane, aš noriu smagiai praleisti laiką, kol dirbu. Dabar ne visi mano, kad fizika yra smagu, bet aš manau, kad taip.“

„Jei man fizika nebūtų smagu, manęs čia labai greit nebebūtų. Žinoma, svarbu atskirti darbą nuo laisvalaikio, turėti pomėgių, bet 8 valandas per dieną kankintis nemėgstamame darbe niekada nėra verta – žmogus tam per trumpai gyvena“, – įsitikinusi studentė.

„Per porą metų darbo su Egle perėjome nuo paprastų laboratorinių darbų iki sudėtingų mokslinių uždavinių, kuriuos sprendžiant eksperimentiniai rezultatai susiejami su teoriniais modeliavimais. Šiuo metu Eglė savarankiškai atlieka modeliavimo užduotis ir yra viena iš kelių žmonių, mūsų institute mokančių tai daryti, todėl padeda kolegoms. Be to, Eglė prisidėjo prie mokslinių straipsnių rašymo ir dalyvavo konferencijose pristatydama mūsų rezultatus, todėl manau, kad ji jau išaugo iš studentės statuso ir yra visavertė mokslininkė“, – apie laborantę atsiliepia bakalaurinio darbo vadovas dr. P. Baronas.